Atlikėjas atviras – vaikystėje į muziką pasuko ne visai savo noru, tačiau bėgant metams ją taip pamilo, kad tai tapo jo gyvenimo keliu.
Dabar scenoje Simą galima išvysti ne tik grojant klasikinę muziką, bet ir muzikuojant su žymiais šalies atlikėjais.
Tačiau muzikantui viena įsimintiniausių scenų – Lietuvos nacionalinė filharmonija. Prie šios kultūriškai svarbios įstaigos gyvavimo itin prisideda „Norfa“.
Prekybos tinklas – vienas svarbiausių filharmonijos palaikytojų. Meno svarbą suprantantys jo atstovai į šalies kultūrinį gyvenimą žengia ne vien kaip paprastas finansinis rėmėjas, bet kaip ilgalaikis partneris, kuris prisideda prie filharmonijos kūrybinio potencialo išlaisvinimo.
„Parama mums labai svarbi. Ji skiriama tam, kad vyktų kūrybinis proveržis, būtų įgyvendinamos ypatingos idėjos, būtų galima pasikviesti labai norimus solistus, dirigentus, orkestro narius iš užsienio“, – naujienų portalui Lrytas yra sakiusi įstaigos direktorė Rūta Prusevičienė.
Šį kartą išskirtinį talentą turintis smuikininkas atviras. Jis ryžosi prabilti apie tai, koks jausmas groti Filharmonijos scenoje, apie santykį su muzika ir vis dar jaučiamą scenos baimę.
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai muzikoje? Kaip ją pamilote?
– Meilė muzikai prasidėjo negreitai. Ne paslaptis, kad abu mano tėvai yra smuikininkai, todėl vaikystėje neturėjau didelio pasirinkimo.
Nuo maždaug penkerių man buvo įduotas smuikas, po truputį mokiausi muzikos. Nuo septynerių pradėjau lankyti M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Pirmus ketverius metus prasimokiau su tėvų priežiūra, tuomet groti labai nenorėjau, buvo labai neįdomu. Labiau muzika pradėjo patikti tik mokyklos pabaigoje. Negaliu pasakyti, kad tai labai romantiška istorija.
Labai paprastai sakant, ten likau mokytis iš baimės, kad išmes. Pamenu, 10 klasės pabaigoje grojau egzamine, pasirodžiau labai blogai, buvau neišmokęs kūrinių.
Mane pasikvietė mokytoja ir pasakė – arba pradedu groti, arba bus pasekmės. Kad atsiims iš mokyklos prigąsdino ir tėvai. Išsigandau, pagalvojau, ką daugiau veiksiu, jeigu nieko kito nemoku.
Tuomet pradėjau eiti pas kitą mokytoją ir po truputį „užsikabinau“, pradėjau klausyti daugiau įrašų, domėtis, atsirado noras groti.
– Koks buvo jūsų kelias į Vilniaus Šv. Kristoforo orkestrą? Kaip jaučiatės būdamas jo dalimi?
– Tai, kad groju orkestre – neatsitiktinumas. Iš mokyklos prisimenu, kad tai vienintelė vieta, kur man patikdavo groti.
Mažiausiai įdomu būdavo užsidarius namuose mokytis gamas, o orkestre – visuomet daug draugų, kelionės, didelę įtaką turėjo socialinis aspektas. Nuo vaikystės taip ir įsiminė, kad tai smagiausia vieta.
Toliau sekė Muzikos ir teatro akademija, pradėjau dirbti kameriniame orkestre, kur praleidau 10 metų, o tuomet iš Vilniaus Šv. Kristoforo orkestro meno vadovo gavau pasiūlymą. Jis kvietė pabūti vienos programos koncertmeisteriu.
Sutikau. Labai patiko tiek man, tiek jiems. Taip atsiradau ten, kur esu dabar ir tuo užsiimu jau dvejus metus.
Tai didelis šuolis mano karjeroje. Būti koncertmeisteriu – didelė atsakomybė. Tačiau man tai labai patinka, itin mėgaujuosi darbu. Mėgstu prisiimti atsakomybę, groju solo intarpus, yra vietos daugiau pasireikšti – tai labai smagu, o kolektyvas taip pat priėmė labai draugiškai.
– Scenoje nesate naujokas. Jums tekę klausytojus džiuginti daugybe pasirodymų. Kokie koncertai ar net scenos asmeniškai jums paliko giliausią įspūdį?
– Visi koncertai, ypač grojant solo, savotiškai įsimintini ir išskirtiniai. Tiesa, dabar atmintyje iškyla vieni paskutinių pasirodymų su Šv. Kristoforo orkestru.
Grojome Antonio Vivaldi „Metų laikus“. Tiek praėjusiais, tiek šiais metais tai man įsiminė, kaip nuostabus kūrinys. Pasirodyme netrūko elektronikos, šviesų, pati muzika meditatyvi, įtrauki.
Jaučiasi, kad atliekant šiuos kūrinius itin mėgaujasi tiek klausytojai, tiek muzikantai.
O kalbant apskritai, yra tekę dalyvauti daugybėje konkursų, koncertų – susimąsčius, jie atrodo, lyg didžiulis gniutulas.
Šią profesiją man labai patinka paįvairinti ir kiek nutolti nuo klasikinės muzikos. Groju su įvairiais pop atlikėjais – tai labai smagu. Neretai groju su „Kamanių šileliu“, „Daddy Was A Milkman“.
Tiesą sakant, prieš kiekvieną koncertą man lygiai taip pat baisu. Nesvarbu, gročiau vienas ar su kolektyvu, visi pasirodymai atsakingi, verčiantys jaudintis.
– Kaip sekasi tvarkytis, su jūsų minėtu jauduliu? Ko imatės, kad nerimas nepaveiktų jūsų atlikimo, pasirodymų scenoje?
– Visiškai nustumti jaudulio – neįmanoma. Bent aš tokio recepto neradau. Kita vertus, to nereikia taip baimintis ir visomis priemonėmis bandyti išvengti. Jaudulys – dalis malonumo.
Ruošiantis pasirodymams stengiuosi, kiek įmanoma labiau, įsivaizduoti momentą, kai stoviu scenoje. Tą sau akcentuoju net repetuodamas vienas. Tik taip galiu tvirtai pasiruoši.
– Neretai pasirodote ir vienoje įspūdingiausių šalies scenų – Nacionalinėje filharmonijoje. Kuo ši erdvė jums ypatinga? Ką jums reiškia ten groti?
– Pati aplinka kažkur viduje įpareigoja. Net nežinau, kodėl. Atrodo tai paprastos keturios sienos, kodėl tai taip sureikšminta? Tačiau aura ten yra. Ji susikūrė per eilę metų.
Visa tai galvoje prideda svarbą, atsakomybę, norą pasirodyti maksimaliai gerai.
Ne kartą susimąsčiau, kodėl įėjus į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, Nacionalinį dramos teatrą ar Filharmoniją, yra toks jausmas. Turbūt tai istorijos aspektai, dešimtmečiai, per kuriuos į tas scenas lipo iškiliausi menininkai.
Atvėrus šių įstaigų duris, tampi to dalis – tai didelė atsakomybė.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Muzikanto, lygiai taip pat, kaip ir paprasto žmogaus, gyvenime viskas nėra tobula. Sakoma, nebūna namų be dūmų – taip pat yra ir kolektyvuose. Manau, visur yra savi santykiai – pasitaiko ir ginčų, ir pakilimų, ir nuosmukių.
Visuomet išlaikyti tobulą balansą turbūt neįmanoma. Žinoma, stebėti koncerto atėjęs klausytojas mato jau galutinį vaizdą ir galbūt net neįsivaizduoja visų užkulisių.
Esu girdėjęs istorijų, kai styginių kvartetai į pasirodymus net keliauja atskirai. Kai jie susitinka scenoje daugelis to net neįtartų.
Ypač paskutiniu metu stengiuosi groti tik ten, kur man tikrai labai patinka ir su žmonėmis, kurie man yra svarbūs.
– Kas jums šiame karjeros kelyje sunkiausia?
– Sunkiausia? (pauzė) Ši tyla tikriausiai yra geras dalykas. Jeigu taip sunku sugalvoti, matyt, tai puiku, profesiją pasirinkau gerai.
Tikriausiai man asmeniškai sunkiausia koncertams ruoštis vienam, nebendrauti, rankas ruošti techniškai – tos valandos man labai prailgsta. Itin mėgstu tuo, ką darau, dalintis su kitais.
– O kas atvirkščiai – labiausiai džiugina?
– Turbūt pasikartosiu. Buvimas tarp muzikantų, su kuriais jaučiuosi, kad tobulėju.
Nuo vaikystės mokytoja sakydavo, kad muzika yra kalba – kuo įdomiau su kažkuo kalbėtis, kuo įdomesnis dialogas – tuo daugiau atrandu prasmės. Tas pats ir muzikoje, kuo daugiau pasakau instrumentu, tuo smagiau ir prasmingiau groti.
– Dirbate išties intensyviai. Kaip atsipalaiduojate po repeticijų ar koncertų maratono?
– Įvairiai. Kadangi mūsų orkestras, kaip didelė šeima, neretai po koncertų nepuolame skirstytis. Kartais nueiname ir į barą, ir apkalbėti, kas pavyko, o kas ne, ką reikia keisti – tai rūpi visiems.
Turime ir savo susirašinėjimo grupę, kur dalijamės nuotraukomis, įspūdžiais – tai vienas iš atsipalaidavimo būdų.
O kartais, norsi tiesiog ramiai ir tyliai pabūti namuose. Nepasakyčiau, kad yra viena tradicija.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje? Kaip derinate profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kietiems pomėgiams, kokiems?
– Skirti laiko pomėgiams spėju. Paskutiniu metu stengiuosi neapsikauti nežmoniškais kiekiais darbų, darau tik tai, kas man atrodo vertinga ir prasminga.
Dėl laisvo laiko skųstis negaliu – jo turiu nemažai. Keliauju, labai mėgstu vaikščioti po Vilnių, po senamiestį, Vingio parką – šis miestas man labai brangus. Patinka galvoti, ieškoti naujos muzikos.
O kartais namuose, kaip dažnas žmogus, mėgstu pažiūrėti filmą.
– Bendrai, ką jums reiškia muzika?
– Sunkus klausimas, pats jį sau užduodu dažnai. Kaip ir minėjau, man muzika – kalba. Norint kalbėti, turi turėti, ką pasakyti. Didžiausia prasmė, kai nori, turi, ką pasakyti ir yra kas klausosi.
Iš to kyla ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir malonumas, kai jauti atgalinį ryšį. Didžiausią prasmę matau kalbėti per instrumentą.
