Užgesus teatro šviesoms į sceną žengia ji – žadą atimančio balso savininkė, kuri sugeba įsijausti į kiekvieną atitekusį vaidmenį.
„Figaro vedybos“, „Riogletas“, „Bohema“ – tai tik kelios operos, kuriose svarbiausius personažus įkūnijo teatrališka operos solistė.
Šie ir kiti Monikos vaidmenys neapsieina be itin reikšmingos LNOBT generalinio rėmėjo – „Norfos“ paramos.
Ne vienus metus prekybos tinklas akylai stebi ir prisideda prie teatro kelionės į sėkmę.
„Norfa“ – svarbus mecenatas, generalinis rėmėjas, todėl visos premjeros, visa meninė veikla neapsieina be jų indėlio.
Tai didelė ir svari parama. Ja mes labai džiaugėmės, didžiuojamės ir su didžiausiu dėkingumu bendradarbiaujame“, – naujienų portalui Lrytas yra sakiusi teatro generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Stovėti tokioje scenoje pasiseka ne kiekvienam, tačiau unikalumu sužavėjusi Monika džiaugiasi sunkaus darbo rezultatais.
„Jaunas amžius – ir privalumas, ir trūkumas“, – atvirai, apie tai, ką reiškia toks karjeros kelias, apie pradžią, sunkumus ir iššūkius atsiskleidė vienas įspūdingiausių šalies balsų.
– Kada supratote, kad muzika taps jūsų gyvenimo keliu?
– Pakankamai vėlai. Nors mokiausi muzikos mokykloje nuo pat pradinių klasių, dalyvavau „Dainų dainelėje“ jau ketverių metų, visas muzikinis kontekstas atrodė labiau kaip hobis, laisvalaikis, pramoga, o ne kaip realus tikslas.
Buvo etapas, kai domino ir visai kiti dalykai, pavyzdžiui, tikslieji mokslai. Tik 11–12 klasėje pajutau labai stiprų poreikį kardinaliai ir labai kryptingai pasukti dainavimo keliu.
Tarytum, kokia gija viduje būtų nutrūkusi. Atsidarė aiškaus suvokimo prigimtinė kraitė, ką noriu savo gyvenime veikti ir pasiekti.
– Šalyje esate gerai žinoma operos solistė. Kaip atrodė jūsų kelias iki ten, kur esate dabar?
– Išties, kelias ilgas, vingiuotas ir su skirtingo aukščio altitudėmis. Viskas prasidėjo dar darželyje, pradinėse klasėse – 3 kartus tapau „Dainų dainelės“ konkurso laureate. Taip pat 10 metų grojau fortepijonu Telšių muzikos mokykloje.
12 klasėje pradėjau intensyviai ruoštis stojimams, pirminį dainavimo pojūtį perteikė Beata Smiltinikienė. Tada įstojau į VDU muzikos akademiją pas prof. Sabiną Martinaitytę, kur įgijau bakalauro ir magistro diplomus.
Baigdama magistrą, stažavausi Lenkijos didžiajame operos teatre, vėliau sekė stažuotė Lietuvos nacionaliniame operos ir teatre. Galiausiai, nacionalinė opera pakvietė mane prisijungti prie solistų ansamblio.
Norėtųsi paminėti, kad šalia visų akademinių ir teatrinių patirčių, labai svarbios ir asmeninės patirtys tobulinant vokalinę techniką (nuosekliai tai darau kartu su prof. Sigute Stonyte), kalbas, fonetinę tartį, aktorinius gebėjimus, fizines galimybes, nuolat plečiant žinias istoriniuose, kultūriniuose, emociniuose kontekstuose.
Todėl palieku atvirą klausimą, į kurį atsakyti gali tik pats skaitytojas: perskaičius visas sudedamąsias operos solisto kelio dalis, koks tai vis dėlto kelias – sudėtingas ar ne.
– Kaip bėgant šiam laikui keitėsi jūsų meilė muzikai, kokią vietą ji jūsų širdyje užima dabar?
– Su metais ji tik bręsta, vaiskiai prinoksta. Besiplečiantis žinių ir patirčių bagažas leidžia vis turiningiau perprasti amžių senumo meninį palikimą.
Vidinis dainavimo pojūtis darosi vis kardinalesnis – suprantu, kad negaliu nedainuoti ir mano siela liktų nelaiminga, neišsipildžiusi, jei to nedaryčiau.
– Kodėl pasirinkote eiti būtent operos profesionalės keliu? Kuo jums žavus šis žanras?
– Opera yra labai daugiasluoksnė ir kompleksiška. Visų pirma, mane pakeri galimybė perteikti emocijas balsu.
Esu visiška empatė, todėl kasdienė galimybė ieškoti spalvų savo balse man yra dovana. Apskritai, balso skleidžiama vibracija yra viena stipriausių energijos formų.
Taip pat mane pakeri ir operos žanro gelmė. Muzikos, interpretacijos, vaidybos ir įvairių istorinių, kultūrinių kontekstų dermė patenkina mano nuolatinio intelektualumo puoselėjimo poreikį. Kasdienis gilinimasis į operos kūrinius iš visų pusių teikia man nesumeluotą atpildą.
– Scenoje esate ne naujokė. Ar buvo spektaklių, vaidmenų, kurie jums turėjo ypatingą reikšmę? Kokie jie buvo ir kodėl?
– Branginu visus vaidmenis, visi jie privertė mane tobulėti ir augti. Jei ne likimo dovanoti vaidmenys, nežinau, ar būčiau taip gerai save pažinusi.
Norom nenorom brėži paralelę su kuriamais personažais ir neretai atpažįsti save, nori to ar ne. Vis dėlto, vaidmenys yra kuriami iš vidinių resursų. Vadinasi tai, ką atneši į sceną, gyveno tavyje, tik dar nežinojai ar nenorėjai pripažinti.
Branginu visas sukurtas moteris: Musetta, Sophie, Susanna, Gilda, Lauretta, Olympia ir daugelį kitų. Visos jos kardinaliai skirtingos, labai smagu tai atrasti savyje.
– Kaip jaučiatės scenoje, galėdama dainuoti prieš didelę auditoriją? Galbūt tekdavo susidurti su scenos baime?
– Scenos baimės pojūčio visada kažkiek yra, bet labiau tai įvardinčiau kaip atskaitomybę prieš žiūrovą ir prieš kūrinį, kompozitorių.
Sakyčiau, tai yra sveikas jaudulys, atnešantis teisingą adrenalino ir gyvybingumo kiekį scenoje. Tikrajai scenos baimei vietos nelieka.
Rezultatui, kurį žiūrovai mato scenoje, skiriama išties daug laiko: partiją pradedu ruošti 3–4 mėn. prieš premjerą ir daugiau, o vaidmens glūdinimo procesas tampa beveik kasdiene mantra.
Galiausiai, scenoje laukiantys vokaliniai, emociniai ir fiziniai uždaviniai dažniausiai nepalieka laiko ir erdvės stresui, nes kūnas jau tiesiog gyvena tame, ką taip ilgai kūrei.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Didžiausi iššūkiai tikriausiai yra šeimos ir darbo balanso derinimas bei fizinės sveikatos, sveikos psichologijos palaikymas. O visi jie įveikiami tik praktikos ir patirčių būdu.
Vieną ar kitą kartą nudegęs ar išsekęs dėl tuometinių esamų aplinkybių, išmoksti vis labiau pajusti, ką diktuoja tavo kūnas ir smegenys. Vis geriau suprantu, kada kūnas prašo sustoti, reikalauja pastiprinimo ar tiesiog elementaraus poilsio.
Su psichologija elgiuosi taip pat panašiai – dažniausiai artimiausi šeimos nariai ir draugai padeda susivokti ir laiku signalizuoti, kai dėl stipraus nuovargio suvokimas apie realybę šiek tiek išsibalansuoja.
– Esate viena jauniausių LNOBT solisčių. Kaip manote – ar jaunas amžius suteikia kitokį požiūrį į operą ir leidžia interpretuoti, galbūt jau įnešėte ko nors naujo į klasikinį žanrą? Ar šioje srityje amžius gali būti pranašumas?
– Jaunas amžius – ir privalumas, ir trūkumas. Daugiau pranašumo operos pasaulyje atneša tavo išsilavinimas, darbštumas, nuolatinis tobulėjimas, troškimas sužinoti vis daugiau ir daugiau.
Taip pat, balsas bėgant metams tik bręsta ir sirpsta, todėl jaunam žmogui reikia išties protingai dėlioti savo ateities žingsnius ir repertuarą, kad galėtų kuo ilgiau ir kokybiškiau dainuoti.
– Kokias svarbiausias pamokos išmokote iš vyresnių kolegų scenoje? Galbūt tai taikote ir pati?
– Mane itin žavi vyresnių kolegų neaprėpiamas darbštumas, nepamatuojamas nei laiku, nei atlygiu, nei apdovanojimais. Nuolat aplink save geriu mintis ir patirtis interpretaciniais ar vokalo technikos klausimais.
Geriausia informacija, kurios nerasi jokiuose rašytiniuose šaltiniuose, yra ta, kurią solistas patyrė savo „kailiu“.
Na, o svarbiausia pamoka operos pasaulyje – nuolatinis pasiaukojimas. Tarnystė aukštajam menui, jo tinkamai išraiškai ir intelektinių idėjų perdavimui sekančioms kartoms.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje, uždarius LNOBT duris? Kaip derinate profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kietiems pomėgiams, kokiems?
– Kasdienybė dažniausiai skirta kūno ir proto atgaivai. Profesinį ir asmeninį gyvenimą suderinsi tiek, kiek pats būsi pasiryžęs.
Besikaupiančios patirtys leidžia suprasti, jog be galo svarbu yra geras maistas, kokybiškas miegas ir tvirtas kūnas. Todėl tikriausiai ir pomėgiai su tuo labiausiai susiję: intensyviai sportuoju, vaikštau miške, skaitau, domiuosi funkcine medicina, todėl daug gaminu iš įvairių ekologiškų produktų.
Tokia ir gaunasi ta kasdienybė. Išties, labai paprasta. Kaip viena energetinė yra sakiusi: „Tam, kad galėtum sklęsti aukščiau, turi labai gerai įsižeminti“.
