Ilgos pasiruošimo valandos, daugybė darbų, nauji personažai, į kuriuos reikia įsijausti dar geriau – tai aktoriaus kasdienybė.
Nors ne vieną vaidmenį yra sukūręs kine – Kęstutis gerai atpažįstamas ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro gerbėjams.
Prie įspūdingų spektaklių aktyviai prisideda generalinis teatro rėmėjas „Norfa“. Savo parama puoselėdami kultūrą prekybos tinklo atstovai užtikrina, kad mėgautis profesionaliu ir įspūdingu reginiu galėtų kuo daugiau teatro mylėtojų.
„Norfa“ yra vienas retų mecenatų, kurie iš principo lėšas skiria ne labai konkretiems projektams.
Mūsų sutartyje taip ir parašyta – parama skiriama visoms nuostatuose numatytoms veikloms finansuoti.
Tai reiškia, kad mes paramą galime panaudoti savo nuožiūra. Jų skirtas lėšas naudojame kūrybinei veiklai“, – naujienų portalui Lrytas yra sakiusi teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Skaržinskaitė.
Ir iš tiesų – „Norfos“ indėlis neeilinis. Kultūros svarbą suprantanti įstaiga turi vieną tikslą – prisidėti, kad menas šalyje klestėtų dar ilgai.
Apie teatro ir kino užkulisius sutikęs papasakoti K. Cicėnas atviras – nors svajojo sukti visai kitu keliu, gyvenimas viską sudėliojo į vietas.
„Kaip paradoksalu būtų, bet pati vaidyba moko gyventi, o gyvenimas – vaidinti“, – apie neeilinę profesiją, sunkumus ir pakilimus naujienų portalui Lrytas prakalbo jis.
– Kuo gyvenate šiuo metu? Kokios yra pagrindinės jūsų veiklos? Kam daugiausiai skiriate dėmesio ir kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
– Šiuo metu gyvenu intensyviai. Švenčių laikas, daug žmonių, daug reikalų, o ir teatrui gruodžio mėnuo visuomet pats užimčiausias. Paskaičiavau, kad per ateinančias dvi savaites manęs laukia 12 spektaklių, todėl stengiuosi bent gerai išsimiegoti ir kasdien gyventi po vieną dieną.
– Sugrįžkime į pačią pradžią. Ar visuomet norėjote tapti aktoriumi ir kokie buvo tie pirmieji žingsneliai jus atvedę iki ten, kur esate dabar?
– Ne, aktoriumi tikrai neplanavau tapti. Kai jau pradėjau galvoti apie profesiją, norėjau studijuoti kriminalistiką, bet taip pat traukė kalbos ir gamtos mokslai. Paskutinėse klasėse graužiau biologiją, chemiją ir galvojau, kad patrauksiu kažkur ten.
Tiesa, teatras nuo vaikystės paliko didelį įspūdį ir dėl to turėčiau padėkoti mamai, ji visad mus vedėsi į baleto, lėlės teatrus. Įspūdį žiūrint spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ prisimenu iki šiol – tą prieblandą, tylą, keistų, net truputį kraupių formų lėles ir sodrų moters, kurios niekaip negalėjau rasti, balsą.
Turbūt šitie vaikiški įspūdžiai mane paskatino, bent pabandyti stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
– Esate ne tik teatro, bet ir kino aktorius. Kaip atrodo lietuviško kino virtuvė? Ar šalyje yra didelė konkurencija? Ar sunku gauti vaidmenis, o gal visuomet pasiseka dirbti ten, kur norite?
– Turbūt lietuviško kino virtuvė yra įvairi, bet ta, kurioje lankiausi buvo „Michelin“ penkių žvaigždučių. Kalbu apie filmą „Tu man nieko neprimeni“. Ilgas, kūrybingas pasiruošimas, daug susitikimų, pokalbių, juoko iki ašarų.
Nuostabų procesą turėjome ir režisierės Gintarės Parulytės trumpo metro filme, kuris dar tik pasirodys, o filme „Šeima“ gerai laiką leidome su kolegomis.
Tiesą pasakius, filmuojantis ir kitur neturėjau neigiamų patirčių, mėgstu kai žmonės užsiima kūryba, kai ja dega, tai suartina labai skirtingas asmenybes.
O dėl konkurencijos, sunku pasakyti. Manau, Lietuvoje nėra aktoriaus, kuris nenorėtų filmuotis kine. Į kiną mes žiūrime, kaip į kažką ypatingo, kaip į išskirtinį ir daug reikalaujantį procesą.
Trinties nejaučiu, mes visi suprantame, kad filmas randa tuos žmones, kurių jam reikia.
– Kaip prisijaukinote darbą prieš kameras? Ar toks darbas jums visuomet buvo patogus? O gal reikėjo perpilti per save?
– Būti prieš kamerą tikrai nėra patogu. Visuomet, kai eidavau darytis nuotraukas pasui, ar kai mane fotografuodavo kiti, atrodo, kažkas viduje pasislepia.
Bet čia yra dėmesio valdymo reikalas. Vaidinant kine, man atrodo, tavo galva turi žymiai daugiau ką veikti, nei galvoti apie kamerą.
– Neretai jus galima išvysti LNDT. Kas jums artimiau – kinas ar teatras?
– Studijuodamas aktorystę daugiau galvojau apie teatrą, dabar norisi daugiau kino. Manau, man patinka kiek smulkesnės išraiškos priemonės, kinas tam puikiai tinka.
– Ar turite mėgstamiausią teatro vaidmenį, spektaklį? Jei taip, koks jis yra ir kodėl?
– Man labiausiai patinka tie spektakliai, kuriuose jaučiu, kad įvyksta kažkokie mainai tarp žiūrovo ir manęs. Kažkoks abipusis susiklausymas, tam tikra bendravimo forma. Tame pačiame spektaklyje vienais kartais tai pavyksta patirti, kitais ne.
Bet man patinka vaidinti. „Vapsvas“ rež. Artiomas Rybakovas, „Raganosiai“ rež. Antanas Obscarskas, „Vestuvės“, „Išvarymas“ rež. Oskaras Koršunovas – yra mano itin mėgstami kūriniai.
Kiekviename spektaklyje stengiuosi atrasti kažką, kas mane skatintų jį vaidinti dar daug kartų.
– Kokią emociją, jūsų manymu, teatras sugeba perteikti geriau nei kinas?
– Niekam ne paslaptis, teatras vyksta gyvai, kinas – ne. Tai turbūt ir yra esminis skirtumas. Teatras turi senesnę ritualinę prigimtį, jis bendruomeniškesnis nei kinas.
– Ar turite asmeninį ritualą prieš lipant į sceną?
– Kiekvienas spektaklis reikalauja savo ritualo. Kartais reikia makštos, kartais prasidainavimo, kartais susikaupimo, bet geriausia yra atsipalaiduoti.
Po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Pastaruoju metu stengiuosi save mažiau kontroliuoti ir leisti pasąmonei ir impulsams laisviau veikti.
– O kaip ruošiatės vaidmeniui, ypač jei jis labai emociškai intensyvus?
– Manau, kad kiekvienas sudėtingas dalykas yra sudėtas iš daugybės mažiau sudėtingų. Taip ir su vaidmenimis.
Reikia kruopščiai ir nuosekliai dirbti, dėti vieną žingsnį vienu metu ir tikėtina tai kažkur nuves. Emocijos taip pat mėgsta taisykles, joms reikia ne abstrakčių, o labai aiškių aplinkybių, kad galėtų atsiskleisti. Tas aplinkybes ir mėginame kurti spektaklio metu.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Šiuo metu man tai yra svarbi tema. Pats galvoju koks krūvis yra „normalus“, o koks – ne, kur yra riba.
Aktoriaus darbas sunkiai telpa į darbo valandas. Taip, repeticijos teatre turi savo grafiką, kuris ir taip yra gana intensyvus, bet išėjus iš teatro procesas nesibaigia.
Turi mokytis tekstus, juos analizuoti, kurti ir ruoštis kitai dienai. Repeticijų laikotarpiu sunku galvoti apie kažką kitą. Visos mintys susitelkia į vaidmenį. Kaip padaryti vienus ar kitus dalykus galvoji ir duše, ir vairuodamas, ir su draugu kalbėdamas.
Mūsų aplinkoje tikrai visiems gerai girdėtas yra „perdegimas“ ir pats esu jo paragavęs. Tiesą pasakius, viename spektaklyje pirmo veiksmo pabaigoje prasidėjo toks stiprus migrenos priepuolis, o migrena man niekad nepasireiškia, kad antrą veiksmą jau vaidinau Santariškių ligoninės priimamajame.
– Ko per tiek metų jus išmokė vaidyba?
– Vaidyba ir teatras yra nuostabus menas. Senas, gilus, spalvotas, kaip ir visas gyvenimas. Čia yra visko – gerų, blogų išgyvenimų, šaunių, mažiau šaunių kolegų ar pastatymų.
Kaip paradoksalu būtų, bet pati vaidyba moko gyventi, o gyvenimas – vaidinti. Gal todėl šioje profesijoje taip lengva tapti darboholiku. Tai uždaras ratas, bet negalėčiau pasakyti, kad nemalonus.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje, ar filmavimo aikštelėje? Kaip derinate profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kietiems pomėgiams?
– Nespėju. Noriu daug ko, spėju mažai ką. Turiu ir kaimą, kuris mane traukia su visais hobiais ir kitus dalykus.
Dažnai artimieji ir draugai lieka kiek apleisti. Trūksta laiko su šeima. Dar pats aiškinuosi kaip čia viską išspręsti. Bet apart teatro mane domina daug dalykų, traukia naujos patirtys, kelionės, o kartais senas geras ištižimas ant fotelio ir žiūrėjimas į fikusą.
