Vilniečių mėgstamai Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelei, iš kurios atsiveria Senamiesčio panorama, suteiktas garsaus architekto Jono Kristupo Glaubico aikštės vardas.
Naujam Pilaitės skverui įteisintas Mažosios Lietuvos pavadinimas, o netoli Sapiegų rūmų esantis skverelis pavadintas Kazimiero Nestoro Sapiegos vardu.
Parinko architekto vardą
J.K.Glaubicas (1700–1767), kurio vardas suteiktas Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelei, – vienas žymiausių vėlyvojo baroko, rokoko stiliaus architektų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Iš jo vardu pavadintos aikštės matyti ne vienas garsaus architekto projektas.
Jo darbų sąraše – įspūdingi nauji statiniai ir esamų rekonstrukcijos: Vilniaus Šv.Jono Krikštytojo ir Šv.Jono Apaštalo ir Evangelisto bažnyčia (geriau žinoma kaip Šv.Jonų bažnyčia), Šv.Kotrynos bažnyčia, puošnieji Bazilijonų vienuolyno vartai.
Architektas taip pat rekonstravo Vokiečių gatvėje esančią Evangelikų liuteronų bažnyčią ir bendruomenės pastatus, Misionierių bažnyčią.
Mažosios Lietuvos kopija
Pilaitėje tarp I.Simonaitytės ir M.Jankaus gatvių jau baigiamas įrengti naujas skveras. Mažosios Lietuvos vardu šis skveras vadintas nuo pat skvero idėjos atsiradimo. Naujo skvero pavadinimui pritarė ir vietos bendruomenė.
Viešosios erdvės projektas buvo parengtas laikantis Mažosios Lietuvos tematikos.
Pagrindiniai skvero architektūrinės idėjos įkvėpimo šaltiniai buvo bendri Pilaitės ir Mažosios Lietuvos bruožai: smėlingos, pušynais su beržų ir juodalksnių priemaišomis apaugusios kalvos, nendrėmis apaugusios vandens telkinių pakrantės, užpelkėjusios įlankos ir pievos.
Todėl ir naujai įrengto skvero kraštovaizdžio elementuose atsispindi Mažosios Lietuvos simboliai – supilta smėlio kopa, lygios pievos, vingiuoti takeliai, pušys, pakelėje augančios smilgos.
Mažosios Lietuvos pavadinimas Pilaitėje atsirado neatsitiktinai.
Nuo pat nepriklausomybės pradžios, kai po truputį pradėjo augti Pilaitės rajonas, sutarta, kad naujai statomo rajono gatvių ir kitų objektų pavadinimai siesis su Mažąja Lietuva.
Taip atsirado Vydūno, M.Mažvydo, I.Kanto, Karaliaučiaus, Tolminkiemio, Įsruties gatvės.
Mažosios Lietuvos tematika Pilaitėje išlaikoma iki šiol. Miesto tarybos sprendimu bevardei gatvei tarp Priegliaus ir Smalinės gatvių suteikiamas Neringos pavadinimas.
Įamžintas dar vienas Sapiega
Nauja nedidelė, 23 arų ploto, viešoji erdvė baigta tvarkyti ir Antakalnyje, Kuosų gatvėje.
Viešosios erdvės įrengimą šioje vietoje inicijavo gretimame sklype gyvenamųjų namų projektą įgyvendinanti bendrovė „Sapiegos apartamentai“.
Teritorijoje buvo nutiesti pasivaikščiojimo takai, įrengtas apšvietimas, ramaus poilsio zona su mediniais suolais, gultais, šachmatų stalais.
Kadangi teritorija yra netoli Sapiegų rūmų komplekso, ribojasi su L.Sapiegos gatve, jai suteiktas K.N.Sapiegos vardas.
K.N.Sapiega (1757–1798) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, aktyviai dalyvavęs šalies valdyme, pasižymėjęs karininkas. Jis buvo Lietuvos artilerijos pulkininkas, vėliau tapo ir artilerijos generolu.
Būdamas artilerijos kapitonu aktyviai dalyvavo 1794 metų sukilime, ragino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Liublino vaivadijos bajorus kovoti su Rusijos kariuomene. Taip pat pasižymėjo gindamas Vilnių nuo Rusijos kariuomenės.
Duoklė ir signatarui
Žvėryne, Birutės gatvėje, viešoji erdvė prie Vingio parko tilto pavadinta Vasario 16-osios Akto signataro Stepono Kairio skveru.
S.Kairys (1879–1964) – Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, anksčiau negu kiti iškėlęs nepriklausomos Lietuvos idėją.
Nuo studijų laikų S.Kairys buvo maištingas – dalyvaudavo studentų demonstracijose, pasižymėjo ryžtingumu ir garsėjo savo iškalba.
1905 m. jis pirmininkavo Didžiajam Vilniaus Seimui ir manoma, kad pirmasis paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės, buvo Steigiamojo Seimo atstovas.
Visą nepriklausomybės laikotarpį jis dalyvavo politinėje veikloje. Taip pat parodė, kad yra ir gabus inžinierius, – projektavo Vilniaus, Kauno vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, dirbo dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete.
Antrojo pasaulinio karo metais jis su antrąja žmona Ona Kairiene priglaudė žydų mergaitę iš Vilniaus geto. Dėl šios veiklos jiems po mirties, 2005 metais, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių titulas.
