Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną.
Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio (44 tūkst. eurų).
Laureatai bus pagerbti 2025-ųjų vasario 16-osios proga.
Nuopelnai, už kuriuos skirtos premijos
Šokėja, choreografė Birutė Letukaitė premiją pelnė už išskirtinius nuopelnus Lietuvos šiuolaikiniam šokiui – jo sklaidos formatų kūrimą ir atlikėjų ugdymą.
Tapytojas Arvydas Šaltenis už ryškų įnašą į Lietuvos tapybą, už kultūrinį Lietuvos valstybės kūrimą.
Režisierė, scenaristė Marija Kavtaradzė už drąsų ir švelnų kalbėjimą savo kartos balsu Lietuvos ir pasaulio kino ekranuose.
Menininkė, menotyrininkė, meno kritikė Laimutė Kreivytė už veržlų naujų kultūros teritorijų atvėrimą, meno paradigmas keičiančią veiklą, poetas.
Prozininkas Alvydas Šlepikas už kūrybišką lietuvių literatūros tradicijos atnaujinimą.
Menininkas Darius Žiūra už vizionierišką žvilgsnį į kintančią Lietuvos tikrovę, metafizinį kūrybos skambesį.
Filmų kūrėjai – apdovanojimų lietus
Kino režisierė ir scenaristė M.Kavtaradzė – viena ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos kino atstovių. Pernai 33 metų režisierės filmo „Tu man nieko neprimeni“ premjera įvyko 2023 m. Sundance kino festivalyje, kur jis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą.
Šis filmas atstovavo Lietuvai JAV kino akademijos Oskaruose bei buvo įtrauktas į Europos kino apdovanojimų „Feature Film Selection 2023 m.“ Filmas buvo nominuotas 13-ai apdovanojimų nacionaliniuose Lietuvos kino apdovanojimuose ir pelnė penkis iš jų. Nors filme pasakojama meilės istorija, kai vienas iš partnerių yra aseksualus, M. Kavtaradzė sako, kad tai net nėra pagrindinė tema.
„Tokias istorijas įdomu rašyti, nes aš pati, kai rašiau, tiesiog bandžiau pažiūrėti, na, ar jiems čia išeis ar ne kažkaip išspręsti. Tas mane visą laiką motyvuoja ir veda į priekį, nes jeigu aš iškart žinočiau, kaip baigsis arba man viskas būtų aišku, tai nei man būtų įdomu rašyti, nei po to būtų įdomu žiūrėti“, – pasakojo režisierė.
M. Kavtaradzė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė kino režisūros studijas. Dar studijų metais ji režisavo penkis trumpametražius filmus, iš kurių trys buvo atrinkti į tarptautinį Vilniaus kino festivalį „Kino pavasaris“. 2016 m. ji buvo vaidybinio filmo „Šventasis“, kurį režisavo Andrius Blaževičius, scenarijaus bendraautorė.
Režisierės debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo „Išgyventi vasarą“ premjera įvyko 2018 m. Toronto tarptautiniame kino festivalyje ir padarė solidžią karjerą festivaliuose. Filmas buvo rodomas Italijoje, Albanijoje, Latvijoje ir kitur. Jis pelnė pelnė 3 Lietuvos kino apdovanojimus. Ir jį 26 tūkst. žiūrovų pamatė Lietuvos kino teatruose.
Bendradarbiaudama su režisieriumi A.Blaževičiumi ir Tekle Kavtaradze ji sukūrė ir vaidybinio filmp „Bėgikė“, kurį režisavo A.Blaževičius, scenarijų.
2018 m. ji parašė scenarijų ir režisavo savo pirmąjį pilnametražį filmą „Išgyventi vasarą“, kurio pasaulinė premjera įvyko 2018 m. Toronto tarptautiniame kino festivalyje. Vėliau jis buvo atrinktas į daugybę festivalių ir laimėjo tris nacionalinius kino apdovanojimus.
Šiuo metu ji dirba prie debiutinio Vytauto Katkaus filmo „Svečias“, kurį prodiusuoja M-Films.
Pasišventusi šokiui
72 metų B.Letukaitė (tikr. Birūta Komskienė) – choreografė, šokio pedagogė, pirmojo municipalinio šokio teatro – Kauno šokio teatro „Aura“ – įkūrėja, direktorė ir meno vadovė, pirmojo Lietuvoje tarptautinio modernaus šokio festivalio organizatorė, aktyvi kultūros ir visuomenės veikėja. Į šokio pasaulį B.Letukaitė atėjo iš meninės gimnastikos, 10 metų šoko išraiškos šokio kolektyve „Sonata“, dar daugiau žinių įgijo besimokydama įvairiuose šokio seminaruose užsienyje.
1980 m. B.Letukaitės iniciatyva įkurta ir puoselėta šokio studija „Aura“ 1995 m. įregistruota kaip Kauno miesto teatras, kuriam žymi choreografė vadovauja iki šiol. Dar prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, B.Letukaitė pirmoji Lietuvoje pradėjo kviesti į Lietuvą užsienio choreografus, šokio pedagogus, organizuoti šokio seminarus, projektus su įvairių sričių menininkais, senjorais ir fizinę negalią turinčiais žmonėmis.
„Aura“ kūrė ir formavo Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą, išugdė ne vieną profesionalų šokėją, papildžiusį pasaulinę šokio padangę (vienas jų – Virgis Puodžiūnas, daugybę metų šokantis Sashos Waltz šokio teatre, Vokietijoje).
1989 m. Kaune „Aura“ surengė pirmąjį modernaus šokio festivalį Lietuvoje, vykstantį kiekvieną rudenį iki šiol. Kaunas ne veltui vadinamas modernaus šokio lopšiu – būtent čia 1939 m. po studijų Vokietijoje į Kauną grįžusi Danutė Nasvytytė įkūrė pirmąją išraiškos šokio mokyklą.
B.Letukaitė vykdo plačią meninę ir pedagoginę veiklą: ji dirbo choreografe Kauno vaikų sporto mokykloje, dėstytoja Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, Kauno valstybinio dramos teatro aukštesniojoje teatrinėje mokykloje, yra daugelio Lietuvos ir užsienio šokio konkursų žiuri narė. B. Letukaitės kūrybinė veikla neapsiriboja tik meno vadovės bei choreografės darbu Kauno šokio teatre „Aura“ – ji entuziastingai dalyvauja įvairiose kūrybinėse iniciatyvose, projektuose su Lietuvos ir užsienio menininkais.
B.Letukaitė entuziastingai priima kvietimus kūrybiškai bendradarbiauti organizuojant miesto kultūros renginius. Ji aktyviai konsultuoja meno istorijos ir kultūros vadybos studentus, rašančius darbus ne tik apie „Aurą“, bet ir visos Lietuvos šiuolaikinio šokio istoriją.
Tarp svarbiausių B.Letukaitės apdovanojimų – du Auksiniai scenos kryžiai – už spektaklio „Aseptinė zona arba Lietuviškos sutartinės“ choreografiją (2006 m.) ir už ilgametį indėlį į Lietuvos šiuolaikinio šokio meną (2013 m.), Vyriausybės kultūros ir meno premija, Kauno miesto kultūros ir meno premija, „Kauno dvasios riteris 2016“, Santakos garbės ženklas, Kauno miesto burmistro J. Vileišio pasidabruotas medalis, penkios Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus teikiamos „Fortūnos“ statulėlės.
Surengė pirmą Lietuvos LGBTQ meno istorijos parodą
Šį rudenį 9-ajame Europos laisvės poeto literatūrinės premijos konkurse iš 22 paraiškų žiuri išrinko šešis poetus. Tarp finalininkų – ir lietuvių poetė, menotyrininkė L.Kreivytė. Finalininkų rinkinių vertimai bus išleisti 2025 m. pabaigoje ir papildys seriją „Europos laisvės poetas – nominacijos“, kurią jau sudaro 57 tomai. Šio konkurso nugalėtojai bus paskelbti 2026 m. pavasarį.
52 metų L.Kreivytė – Lietuvos dailėtyrininkė, parodų kuratorė, poetė, menininkė, LGBT aktyvistė. Ji baigė dailės istorijos ir teorijos studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA) kultūros ir lyčių studijas Vidurio Europos universitete Budapešte. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir Europos Humanitariniame Univeritete (Meno viešojoje erdvėje teorija ir kuravimo praktika).
Buvo Vilniaus Universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja (Feministinė vizualinė kultūra ir Queer įvaizdžiai populiariojoje kultūroje). Dirbo kultūros savaitraščiuose „7 meno dienos“ ir „Literatūra ir menas“. 2017–2019 m. vadovavo Lietuvos kultūros ir meno tarybai. Kultūros ministerijos ekspertė.
Nuo 1995 m. kuravo per 50 parodų Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų Baltijos paviljoną 3-ojoje Prahos bienalėje, Lietuvos paviljoną 53-ojoje Venecijos bienalėje. Taip pat Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę XX-XXI a. ekspoziciją bei pirmąją Lietuvos LGBTQ meno istorijos parodą „Nuo sutemų iki Aušros. 20 LGBT laisvės metų Lietuvoje“ Šiuolaikinio meno centre.
Parodose dalyvauja ir kaip menininkė – viena bei su grupe „Cooltūristės“.
Išleido dvi poezijos knygas: „Sapfo skai(s)tykla“ ir „Artumo aritmetika“ bei sudarė Kęstučio Zapkaus ir Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybos albumus. Veda LRT Klasikos programos radijo laidą „Iš balkono“.
Yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos, Rašytojų sąjungos narė. Taip pat Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė.
Talentingas tapytojas nevengė ir politikos
„Ir šiandien dar atsiranda žmonių, kurie net iš Seimo tribūnos aiškina, kad „negražus“ menas skatina jaunimą žudytis. Tačiau aš savo studentams visada sakau, kad svarbiausia – nemeluoti savo kūryba, – sakė tapytojas A.Šaltenis, kurio retos personalinės parodos kiekvieną sykį tampa įsimintinais meno pasaulio įvykiais. Šių metų spalį 80-metį atšventusio ilgamečio Vilniaus dailės akademijos rektoriaus paveikslą galima pamatyti šalia Šarūnos Saukos kūrinio ne pačioje šviesiausioje didžiosios MO muziejaus parodos „Iš vidaus“ dalyje.
Tapytojas gimė Anykščių rajono Klevėnų kaime. Studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) tapybą, po ketvirto kurso – priverstinė kelių metų tarnyba sovietų armijoje. Nuo 2000 m. – Vilniaus dailės akademijos profesorius. 1994–2004 m. buvo Vilniaus dailės akademijos rektorius, o 2004–2014 m. – prorektorius.
A. Šaltenis dalyvavo ir politikoje. 1988–1990 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo Švietimo komiteto pirmininkas. 1997–2011 m. – Vilniaus miesto tarybos narys.
Nuo 1971 m. dalyvauja parodose, savo tapybos darbus eksponavo daugiau kaip 70 parodų Prancūzijoje, Suomijoje, Italijoje, kitose šalyse.
„Stebėdamas dabartį dailininkas atsigręžia į netolimą praeitį, ir atvirkščiai. Net kasdienės situacijos įgyja pranašiškų, artėjančios ar jau įvykusios dramos ženklų. Tapytojas gali būti ir melancholiškas, ir sarkastiškas. Tik niekada nelieka pasyviu stebėtoju“, – apie tapytojo kūrybą rašė menotyrininkė R.Jurėnaitė.
A. Šaltenis laikomas ekspresyvaus arsininkų realizmo tradicijos tęsėju, buvo dailininkų grupės „24“ narys. Kūriniams būdingas dramatiškumas, ironija, groteskas, ekspresyvumas, deformuotas piešinys.
Menininkas apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Jis taip pat yra M. K. Čiurlionio draugijos narys, ilgametis Vilniaus miesto Lazdynų bažnyčios bendruomenės pirmininkas bei Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas.
Rašo poeziją ir prozą
„Karas – tai pragaras žemėje. Jame sunaikinami, sutraiškomi visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Baisiausia, kad ta siaubo šliūžė tempiasi dar ilgai po karo“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs 58 metų A.Šlepikas, kalbėdamas apie savo populiariausią kūrinį „Mano vardas – Marytė“, kuris pasirodė 2012 metais. Nedidelis romanas labai greitai išpopuliarėjo – ilgai nekrito iš perkamiausių grožinių knygų dešimtukų, pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją, Patriotų premiją, buvo išrinktas Metų knyga, įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Netrukus šiuo romanu apie vilko vaikus susidomėjo ir įvairių užsienio šalių leidėjai.
„Be siužeto, gerai prozai labai svarbi yra kalba, jos tekėjimas, nebanalumas, tikrumas. Prozininkui svarbu suvaldyti, savotiškai nugalėti kalbą ir ta natūralia, galbūt poetiška kalba papasakoti istoriją, kuri skaitytoją nustebintų, pritrenktų, priverstų kitaip pažiūrėti į žmogų, įvykį ar pasaulį“, – yra sakęs A.Šlepikas.
58 metų A.Šlepikas – poetas, prozininkas, scenarijų autorius, režisierius. Be romano „Mano vardas – Marytė“, jis yra išleidęs eilėraščių knygas „Taika tavo kraujui“, „Tylos artėjantis“, „Mano tėvas žūsta“ ir novelių rinkinius „Lietaus dievas“, „Lietaus dievas ir kiti“, „Namas anapus upės“.
A.Šlepikas gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose, Molėtų rajone. Baigė technikos mokyklą Vilniuje. 1988–1994 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, įgijo dramos aktoriaus ir dramos režisieriaus specialybes. Dirbo šaltkalviu ir tekintoju. Po to Vilniaus mažojo teatro, vėliau – Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktoriumi. Režisavo kelis spektaklius, televizijos serialus. Kaip rašytojas debiutavo 1994 m. eilėraščiais antologijoje „Svetimi“.
Kūrė ir iš fontanuose surinktų monetų
56 metų videomenininkui, fotografui ir tapytojui D.Žiūrai itin rūpi portretai. Pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais jis daug laiko praleido kelyje – Lietuvoje ir užsienyje – uždarbiaudamas kaip gatvės portretų piešėjas. Yra padaręs seriją prostitučių portretų, kūręs darbus iš kapinėse rasto vaško ir išlydytų fontanuose surinktų monetų.
Joniškėlyje gimęs D.Žiūra baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos studijas ir buvo vienas pirmųjų menininkų, apsigynusių meno daktaro disertaciją.
Iš pradžių jis kūrė objektus, kuriems būdinga minimalistinės formos ir naratyvo, tuštumos ir medžiagiškumo, paslaptingos melancholiškos nuotaikos ir ironijos jungtis. Naudojo vašką, parafiną, kitas medžiagas. Vėliau ėmėsi videomeno ir fotografijos. Daugiausia kuria neilgos trukmės videoportretų ciklus. Jie kontempliatyvūs, provokuojantys. Jiems būdinga socialinė analizė, tyrinėjamas įvairių žmogaus egzistencijos aspektų perteikimas vaizdu.
Šiaurės Lietuvoje esančiame Gustonių kaime, kur praleido didelę dalį vaikystės, jis du dešimtmečius kas trejus metus filmavo visų gyventojų vienos minutės trukmės videoportretus, o iš jų vis sukurdavo videofilmą. Šiuos filmus pirmą kartą pristačius Gustoniuose sukurtas ir dokumentinis filmas „Gustoniai Gustoniuose“, 2020 metais atidaręs Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
Jis keliavo ir į retai lankomas vietas vaizduoti tokius motyvus kaip apleistos sodybos abiejose Latvijos – Lietuvos sienos pusėse ar beviltišką Udmurtijos Respublikos Rusijoje tikrovę.
D.Žiūra dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje, Suomijos nacionalinė dailės galerija.
Šiemet išleido autobiografinės prozos knygą „Diseris“.
