Aurora „Miegančiojoje gražuolėje“, Odeta-Odilė „Gulbių ežere“, Džuljeta „Romeo ir Džuljetoje“, Nikija „Bajaderėje“, Žizel spektaklyje „Žizel“ – tik keletas ryškiausių vaidmenų, kuriuos scenoje sukūrė Kristina.
Nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) atlikti šie ir kiti vaidmenys, spektaklių premjeros neapsieina be generalinio rėmėjo, aktyvaus kultūros ir meno puoselėtojo prekybos tinklo „Norfa“ indėlio.
„Norfa“ – visos teatro meninės veiklos mecenatas, generalinis rėmėjas. Tai didelė ir svari parama.
„Ja mes labai džiaugiamės, didžiuojamės ir su didžiausiu dėkingumu bendradarbiaujame“, – apie meno namus, kuriuose aktyviai sukasi Kristina, naujienų portalui Lrytas.lt yra sakiusi teatro vadovė Laima Vilimienė.
Ilgus metus šokio pasaulyje besisukanti Kristina žinias perduoda ir kitoje „Norfos“ globojamoje įstaigoje – M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur šokiu džiaugiasi kitaip – ne pati šokdama, o mokydama šokti kitus.
„Norfos“ parama išskirtinė – kultūros puoselėjimo svarbą suprantantys įmonės vadovai dovanoja nepamatuojama indėlį, kuris prisideda prie to, kad visos meno rūšys šalyje klestėtų.
Šį kartą viena geriausių LNOBT balerinų atvira – naujienų portalui Lrytas.lt ji atskleidė, kaip įsimylėjo šokį, prakalbo apie profesiniame kelyje kylančius iššūkius ir net tai, kaip įtemptą gyvenimo būdą suderina su svarbiausia užduotimi – motinyste.
– Kada supratote, kad baletas taps jūsų gyvenimo keliu?
– Šoku nuo trejų metų. Pradėjau nuo vaikiško užsiėmimo, tuomet tai dar nebuvo baletas. Baletas mano gyvenime atsirado tada, kai netikėtai patekau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kurią pradėjau lankyti net nežinodama, kas tai per šokis.
Iš pradžių į baletą žiūrėjau kaip į naują šokio formą, tačiau mokydamasi atradau meilę jam. Maždaug 7–8 klasėje supratau, kas šis šokis užima didelę vietą širdyje ir ne be reikalo atėjo į mano gyvenimą.
Nuo to prasidėjo visa kelionė – pasiruošimai rimtesniems koncertams, konkursams. Ilgainiui įgavau vidinio pasitikėjimo, kad šioje sferoje galiu būti gera.
– Šiuo keliu einate daug metų. Ką dabar jums reiškia baletas? Kaip ta meilė keitėsi, kokią vietą šokis jūsų širdyje užima dabar?
– Kadangi keitėsi gyvenimas, keitėsi ir meilės forma. Žinoma, meilė menui, šokiui visada išliks. Kadaise esu sakiusi, kad baletas, šokis man kaip deguonis. Tikriausiai dabar šis požiūris jau pakitęs. Bet esu be galo laiminga, kad dar esu puikios formos profesionali balerina.
– Esate primabalerina – spektaklių pagrindinė šokėja. Ar buvo spektaklių, vaidmenų, kurie jums turėjo išskirtinę reikšmę? Kokie jie ir kodėl?
– Mokykloje visuomet svajojau apie „Miegančiąją gražuolę“. Tai buvo ne tik pasaka – choreografija, stilistika, estetika man visada buvo labai artima. Širdyje visada kirbėjo, kad jeigu ateis laikas ir galėsiu sušokti Aurorą, atrakinsiu duris į baleto pasaulį. Taip ir nutiko.
Žinoma, prieš tai jau turėjau solo pasirodymų, jau šokau pagrindinius kelis vaidmenis spektakliuose, tačiau „Miegančioji gražuolė“ buvo raktas, kai nebeliko abejonių, kad Kristina gali būti primabalerina.
O toliau kiekvieną spektaklį galėčiau vadinti brangiu. Kad ir kaip stereotipiškai skambėtų ši frazė, kiekvienas spektaklis išlieka atmintyje.
Vienas būna labai artimas, nes gali susitapatinti su personažu, kitas atvirkščiai – kelia labai daug iššūkių, augina iš vidaus, kiti vaidmenys gali kelti psichologinių arba fizinių iššūkių.
Kiekvienas vaidmuo turi skirtingą kampą, dėl kurio spektaklis tampa brangus.
Kaip vieną įsimintiniausių, žinoma, išskirčiau jau nerodomą „Romeo ir Džuljeta“ – šis vaidmuo taip pat buvo labai brangus.
– Kaip jaučiatės šokdama prieš didelę auditoriją? Galbūt tekdavo susidurti su scenos baime?
– Galėčiau pasidalyti dideliu kontrastu. Pirmą kartą šokau solo 6-oje klasėje. Vaidinau mažoje „Raudonkepuraitės“ miniatiūroje. Pamenu, kad labai laukiau šio pasirodymo mokyklos koncerte, pašokau, o nulipusi nuo scenos nieko neprisiminiau. Atrodė, kad ten manęs nė nebuvo, lyg būčiau kur nors išskridusi.
Būdama 12 metų negalėjau suprasti, kad taip daryti negalima – šokdama turi būti čia ir dabar, jausti sceną, orą, raumenis, muziką, būti susikoncentravusi. Nuo to laiko visuomet scenoje būnu aštraus proto ir visiškai atsidavusi.
Dėl jaudulio būta visaip – tai priklauso nuo aplinkybių. Scenos baimės nejaučiu. Labiau koją kiša per dideli lūkesčiai, perdėtas reiklumas sau.
Nors visuomet esu pasiruošusi ir galiu drąsiai žengti į sceną, kartais dėl abejonės viskas gali įvykti ne taip, kaip planuota.
Žinau, kad kuo ramesnis protas, tuo viskas visada yra stabiliau ir paprasčiau.
– Niekam ne paslaptis, kad meno, baleto pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, žiūrovams nematomas sunkus darbas reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikiate?
– Iššūkiai augina ir su jais reikia arba susigyventi, arba juos įveikti. Dažniausiai jie būna ne tiek fiziniai, kiek psichologiniai.
Fizinį nuovargį galima įveikti per 72 valandas ir, vėl atgavus jėgas, toliau dirbti. Psichologinis nuovargis reikalauja daugiau laiko ir pastangų atsigauti.
Į šokį visada stengiuosi žiūrėti atvira širdimi, tačiau yra buvę silpnumo momentų, kai viską norėjosi mesti.
Vis dėlto suprantu, kad šiame kelyje esu ne be reikalo. Visi šie nenorai pasitaiko dėl pervargimo, perdegimo, persitempimo.
Nėra jokio magijos, tokios mintys gali atsirasti ne dėl to, kad nebemyliu baleto, – tai emocinės būsenos. Čia norėčiau padėkoti savo vyrui, kuris visuomet mane palaiko ir parodo, kas yra gyvenimas. Mes – puiki komanda.
– M.K.Čiurlionio menų mokykloje baleto mokote vaikus. Kuo jums žavus pedagogės darbas, ar mokiniams atskleidžiate savo scenos paslaptis?
– Dirbu su vyresniais mokiniais nuo 10 iki 12 klasės, kartu su scenos partneriu Genadijumi Žukovskiu vaikus mokome duetinio šokio.
Žinoma, vaikams perduodame savo žinias, ne tik taisykles, kurios yra knygose. Baletas yra iš lūpų į lūpas perduodamas menas.
Taip, yra parašyta daug knygų, daug teorijų. Jas reikia skaityti, jų reikia laikytis, yra sukurtos metodikos. Tačiau patirtis, tam tikrų situacijų paaiškinimas, kaip gali būti scenoje ir salėje, baleto etika yra perduodama žodžiu.
Šis darbas labai įdomus. Dirbu su jaunimu, visai kita karta, kuri turi kitokį požiūrį. Mokomės atrasti bendrą kalbą, kad vieni kitus suprastume, einame link bendro tikslo, kad vaikai išmoktų šokti duetu.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje, uždarius LNOBT ar M.K.Čiurlionio menų mokyklos duris? Kaip derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kitiems pomėgiams?
– Laiko tikrai randu. Man yra sakę, kad tai neįmanoma, tačiau galiu tai paneigti. Tiesa, pasitaiko momentų, kai mažiau laiko skiriu sau arba šeimai.
Man labai brangus vakaro ritualo laikas, kai ruošiu dukrytę miegoti, būtinai kas vakarą skaitau pasaką, nors, suprantama, vakarais būna ir spektaklių, kuriuose šoku.
Visada žinau, kad, kai vakare būnu scenoje, manęs trūksta namie, bet daug kalbamės su dukterimis ir jos puikiai supranta mano profesiją, visada mane palaiko. O kai gali, ateina į spektaklį pažiūrėti šokančios mamos.
O šiaip dieną spėju viską. Keliuosi pusę septynių ryto, visai šeimai ruošiu pusryčius, išvežioju į mokyklas, darželius ir einu į darbą – taip sukasi gyvenimas.
Kristina GudžiūnaitėBaletasLietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT)
Rodyti daugiau žymių
