Techninės pažangos virsmai
Lenkijos ir Lietuvos bendros gamybos filme „Traukiniai“ iš archyvinės medžiagos kuriamas XX a. Europos gyventojų kolektyvinis portretas, kuriame užfiksuotos jų viltys, troškimai, dramos ir tragedijos. „Traukiniai“ – tai meninis siekis ištirti naujas galimybes plečiant kino kalbą ir atkurti emocinį ryšį tarp žiūrovo ir archyvinės tikrovės.
Režisierius filmą pradeda citata iš Franzo Kafkos: „Vilties daug. Daugybė vilčių. Bet ne mums.“ Nors iš pradžių atrodo, kad žmonija užtikrintai žengia pažangos keliu: galingos garvežių ir geležinkelio vagonų surinkimo scenos atrodo kaip technikos genijaus triumfas ir aukštos kvalifikacijos darbo šventė.
Ankstyvuosiuose kino kadruose jaudinamai atrodo ir keliautojai: apsirengę tarsi eitų į aukštuomenės priėmimą (damos iškilmingomis baltomis suknelėmis), jie chaotiškai blaškosi po peroną ieškodami savo vagono, paskui kadre pasirodo pats komedijos karalius Charlie'is Chaplinas, kurį gerbėjai iš traukinio išneša ant rankų.
Tačiau netrukus intonacija ima kisti: taikius džiaugsmus pakeičia karo košmarai, o traukiniams tenka pagrindinis vaidmuo abiejose pasaulinėse žudynėse. Geležinkeliu kareiviai gabenami į frontą, o paskui atgal – bekojai, akli, sužeisti; evakuojami civiliai, priešinga kryptimi vežami belaisviai, o nepageidaujami visuomenės atstovai sukišami į gyvulinius vagonus ir siunčiami į mirties stovyklas.
Filme nėra nė vieno žodžio; meistriškai parinkti kino kronikos kadrai kalba patys už save. Kartkartėmis autoriai stambesniu planu parodo kokio nors vaiko žvilgsnį: atsitiktinai nufilmuoto vaiko akyse – neviltis, baimė, nesutikimas su tuo, kas vyksta. Už viso to tvyro neišvengiamas klausimas: kokį maršrutą pasirinks žmonija, kuriai techninė pažanga tapo prakeiksmu, o žudymo manija – chroniška liga.
Subtilius niuansus ir motyvuotą nuotaikų kaitą filme, kuriame nėra nė vieno dialogo, atskleidžia muzika, tačiau vertingiausia filmo dalis – itin meistriškas montažas, kuriam ne veltui festivalyje skirta speciali premija.
Kuo gyvena vienaaukštė Amerika
Kiek kontroversiškai įvertintas žiuri sprendimas už geriausią režisūrą apdovanoti prancūzų režisierės A.Edler filmą „Amerikietiška pastoralė“. Konkurse buvo kur kas sudėtingesnių ir aštresnių dokumentinės dramos pavyzdžių, o apdovanotasis – sąžiningas, bet ne išskirtinis kūrinys. Vis dėlto filmas įdomus kaip dabartinio meto dokumentas, fiksuojantis aštrius susiskaldžiusios Amerikos visuomenės prieštaravimus.
Filmo komanda kelis 2023-iųjų mėnesius filmavo pasiruošimą mokyklos tarybos rinkimams nedideliame Elizabettauno miestelyje Pensilvanijos valstijoje. Ten, „vienaaukštės Amerikos“ užkampyje, vyrauja Donaldo Trumpo elektoratas – baltųjų dauguma, kuri pasisako už laisvą ginklų pardavimą ir kuriai didelę įtaką daro bažnyčia. Krikščioniškasis nacionalizmas ir polinkis į sąmokslo teorijas – vyraujančios nuotaikos vietos respublikonų ir konservatyviosios bendruomenės gretose.
Pagrindinė ideologinė kova įsiplieskia dėl mokymo programų. Uoliausi fundamentalistai reikalauja, kad iš programų būtų išbraukta „nepadoraus turinio literatūra“, įskaitant tokią kanonizuotą amerikiečių klasiką kaip Tennessee'io Williamso „Geismų tramvajus“ („A Streetcar Named Desire“).
Kiti karštieji taškai, dėl kurių kyla diskusijos, – amžius, nuo kurio reikia pradėti lytinį švietimą, požiūris į seksualines mažumas, masinio smurto mokyklose epidemija ir dėl to atsirandantis nesaugumo jausmas.
Filmas, nors kartais monotoniškomis detalėmis, gana įtikinamai iliustruoja demokratijos trapumą. Išryškėja giluminės valstybės vaizdas, jos unikalūs tipai, daugiausia – vyresniosios kartos.
Konservatyviems tėvams priešinasi kiti – demokratų šalininkai, kurių vertybiniai orientyrai visai kitokie.
Trečioji jėga yra patys mokiniai, aplink kuriuos verda visos aistros. Nors filme jiems atstovaujama minimaliai, būtent jie – tie, kurie užpildo geltonus mokyklinius autobusus, klases ir koridorius, – galiausiai nulems „pastoralinės“ Amerikos ateitį.
Parengė Matilda Aleksandravičė
