Diskusijos apie erdvių pritaikymą, kūrybiškumo skatinimą ir įvairių socialinių grupių iššūkius atskleidžia didelį kultūros aplinkos potencialą šalyje, tačiau norint pasiekti tikrus pokyčius, būtina nuosekliai ir apgalvotai tobulinti šią sritį.
Patalpų pritaikymas
Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorės Gintos Žemaitaitytės, pastangos pritaikyti patalpas asmenims su judėjimo negalia yra matomos ir jų daug, tačiau sprendimai dažnai nepakankamai atsižvelgia į specifinius negalios tipus ir ergonominius reikalavimus. Dažnai pasitaiko atvejų, kai vietos, pritaikytos žmonėms su negalia, yra tiesiog nepatogios.
„Tarkime, kai sėdint tokioje vietoje reikia laikyti galvą užvertus, po penkių minučių jau pradeda varginti, o ką jau kalbėti apie 2–3 valandų spektaklį ar filmą. Tai vėlgi kelia klausimą, kas yra tikrasis prieinamumas ir ar tie sprendimai iš tikrųjų atitinka žmonių su negalia poreikius“ – kalbėjo G. Žemaitaitytė.
Anot Lietuvos nacionalinio dramos teatro komunikacijos projektų koordinatorės Aušros Pociūtės, po rekonstrukcijos Lietuvos nacionalinis dramos teatras tapo visiškai pritaikytas žiūrovams su judėjimo negalia – įrengti liftai, keltuvai ir pritaikytos tualeto patalpos. Vežimėliams skirtos vietos yra visose salėse, o kiti žiūrovai gali rinktis bet kurias patogias vietas.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos viceprezidentas Vilmantas Balčikonis teigė, jog kiekvienoje kultūros srityje – skirtingi iššūkiai. Teatre neregiams ir silpnaregiams sunku surasti savo sėdėjimo vietą. Dažnai pritemdytas apšvietimas apsunkina orientavimąsi aplinkoje, o parodose neretai susiduriama su per mažais užrašais, galimybės paliesti eksponatus ar jų kopijas nėra. Taip pat dažnai susiduriama su iššūkiais ateiti iki kultūros įstaigos, savarankiškai surasti jos įėjimą. Dalį iššūkių sprendžia socialinė pagalba: padeda asmeninis asistentas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai, artimieji.
„Nepaisant pokyčių, kultūros įstaigų aplinka dažnai būna arba pernelyg steriliai balta arba pernelyg pritemdyta, per mažai kontrasto tarp interjero elementų. Pavyzdžiui, juodos tualeto durys, ant jų juodas tualeto ženkliukas“ – kalbėjo V. Balčikonis.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja parodoms ir edukacijai Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė pasidalino, jog Lietuvos meno ir kultūros įstaigų dauguma (ne išimtis ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) įsikūrusios paveldo pastatuose, kurių infrastruktūros keitimas yra apsunkintas ir reikalaujantis didelių investicijų. Tačiau ir šis procesas laipsniškai vyksta, o kuriant naujas erdves jau iš karto yra pagalvojama ne tik apie liftus, keltuvus ar pandusus, bet ir rūbinės durelių numerius brailio raštu. Taip pat laipsniškai stengiamasi įdiegti į ekspozicijas žmonėms su regos ar klausos negalia skirtų elementų.
„Šiaip ar taip, šiai dienai kultūros įstaigos vis dar nėra pritaikytos pakankamai, bet šiuo keliu tikrai einama“, – teigė J. Jurašienė.
Tikrasis kultūros prieinamumas: įtraukimas, o ne tik stebėjimas
Anot G. Žemaitaitytės, dažnai žmonės su negalia yra įsivaizduojami tik kaip žiūrovai. Jei į salę yra padarytas priėjimas ir paskirtos kelios vietos, tai laikoma prieinamumu, tačiau kultūros ir meno prieinamumas turėtų būti suvokiamas daug plačiau.
„Vienas prieinamumo lygis, – kai galiu atvykti pažiūrėti choro pasirodymo, tačiau tikrasis prieinamumas atsiranda tada, kai galiu tame chore ir pats dalyvauti – nesvarbu, ar judu vežimėliu, ar vaikštau su vaikštyne. Būtent toks visapusiškas dalyvavimas yra tikrasis prieinamumo tikslas“, – teigė G. Žemaitaitytė.
V. Balčikonis paminėjo, jog daug kas priklauso nuo aplinkos, ar ji skatina neregį atsiskleisti, būti kūrybiškam ir išbandyti įvairias veiklas. „Savo bendruomenėje turime poetų, rašytojų, muzikos kūrėjų, silpnaregių, kurie piešia. Yra neregių, kurie mėgsta šokti. O galimybių tikrai yra“, – kalbėjo V. Balčikonis
A.Pociūtės teigimu, Lietuvos nacionalinis dramos teatras daugiau nei 10 metų bendradarbiauja su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, organizuodamas spektaklius su garsiniu vaizdavimu. Tokiems renginiams reikalingas specialus paruošimas ir įranga, todėl ne visi spektakliai tam tinkami. Siekiama, kad tokiuose spektakliuose dalyvautų kuo daugiau regos negalią turinčių asmenų. Kovo mėnesį spektaklį „Girti“ su garsiniu vaizdavimu stebėjo apie 150 regos negalią turinčių žiūrovų iš visos Lietuvos.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai susirinko keletą valandų prieš prasidedant spektakliui, pirmiausia vyko susitikimas su spektaklio aktoriais, kurie papasakojo apie savo kuriamus personažus, jų kostiumus ir išvaizdą. Vėliau jie galėjo susipažinti su „Girtų“ scenografija ir rekvizitu, užlipo į sceną, galėjo paliesti joje esančius daiktus, o galiausiai stebėti spektaklį jiems padėjo garsinio vaizdavimo specialistės (pasakojimo jie klausėsi sėdėdami salėje per ausines).
Žvelgiant į kultūros renginių situaciją šalyje, prieš COVID-19 pandemiją buvo atlikti tyrimai, atskleidę nerimą keliantį faktą: didžioji dalis kultūrinių renginių yra segreguoti. „Tai reiškia, kad menininkai ir kultūros atstovai dažnai pristato savo kūrybą tik vieni kitiems, o galimybė išeiti į platesnius vandenis, pasiekti plačiąją visuomenę ir įtraukti įvairias auditorijas – yra labai ribota“, – pasidalino G. Žemaitaitytė. Pasak jos, tokia situacija neleidžia kultūrai plėstis ir pasiekti visų socialinių grupių, o tai kelia klausimų dėl tikrojo kultūrinio prieinamumo ir įvairovės mūsų šalyje.
J. Marcišauskytė-Jurašienė pasidalino, jog Lietuvos nacionalinis dailės muziejus daugiausiai negalią turinčių lankytojų sulaukia būtent bendradarbiaudamas su socialinėmis įstaigomis, sveikatos organizacijomis, kurios renkasi veiklas labai tikslingai, žino, ko nori. Tačiau dalis lankytojų ateina savarankiškai ir nebūtinai mes žinome, ar tai yra negalią turintys lankytojai, nebūtinai žmonės nori pasisakyti.
„Grįžtamasis ryšys mums labai svarbus ir laukiamas. Esame sulaukę iš tiesų labai džiugių ir palaikančių atsiliepimų. Pavyzdžiui, viena lankytoja dalinosi, jog muziejus keičiasi į gerąją pusę, nebėra tik tylos ir daiktų kupinos patalpos. Taip pat edukacijos ir jas vedantys žmonės sukuria jaukumą, jausmą, kad esi laukiamas kaip draugas, svečias“, – pasakojo J. Jurašienė.
Finansiniai iššūkiai
Pasak A. Pociūtės, spektaklių poreikis asmenims su negalia yra suprantamas bei yra išreikštas noras prie platesnio jų pritaikymo, tačiau šiems procesams trūksta finansavimo bei vieningos neįgaliųjų įtraukimo į visuomenę politikos ir dėl to turi būti daromi realūs žingsniai.
„Skirtingos negalios reikalauja skirtingų spektaklio adaptacijos būdų. Priemonės apima nuo ausinių, virtualiosios realybės akinių, specialių asmeninių ekranų žiūrovams, gestų kalbos vertėjo iki šviesos susilpninimo, visiškos tamsos salėje atsisakymo, garso sumažinimo ir panašiai“, – kalbėjo A. Pociūtė. Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektų koordinatorė pridūrė, jog atsižvelgiant į technologinius ir finansinius iššūkius, būtų naudingas platesnis dialogas tarp teatrų ir neįgaliųjų organizacijų, siekiant rasti abiem pusėms naudingus sprendimus.
Lietuvos nacionalinės dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja paminėjo, kad nėra taip paprasta padaryti reikalingus žingsnius ir įgyvendinti idėjas greitai, tačiau tiki, kad svarbiausia yra nestovėti vietoje ir daryti bent jau tai, kokios galimybės yra šiandien su turimais resursais.
„Muziejaus veikla primena didžiulį aštuonkojį, kurio visos kojos nuolatos kažką daro, juda, nebūtinai sklandžiai tarpusavyje koordinuodamos judesius dėl skirtingų sričių ir jų skirtingų prioritetų, tačiau bent jau edukacijos srityje pokyčiai jau yra jaučiami“, – kalbėjo J. Marcišauskytė-Jurašienė
Kokios iniciatyvos galėtų būti svarbios?
Pasak V. Balčikonio, dirbtinis intelektas bei kitos technologijos dažnai neregiams padeda asmeniniame gyvenime, tačiau kultūros įstaigų prieinamumui jos dar nėra labai plačiai naudojamos.
„Aiškiausias ir konkretus pavyzdys būtų kino filmų garsinis vaizdavimas. Iki šiol norint kino teatre kartu su kitais žiūrėti filmą su garsiniu vaizdavimu reikėdavo nuomoti konferencinio vertimo įrangą, per kurią atskirai būdavo paleidžiamas filmo garsinis vaizdavimas (kad netrukdytų aplinkiniams). Dabar atsiranda galimybės garsinį vaizdavimą kiekvienam pasiekti per mobiliojo telefono išmaniąją programėlę. Tokius sprendimus siūlo užsienio kompanijos ir Lietuvoje kuriamas šiuo principu pagrįstas atskiras sprendimas“, – pasidalino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos viceprezidentas.
Ieškodama sprendimų, kaip asmenims su judėjimo negalia būtų įmanoma pasiekti daugiau meno objektų ar kultūrinių renginių G. Žemaitaitytė siūlė objektų savininkams ar renginių organizatoriams meną pristatyti virtualiai – organizuoti parodas, nuotolinius pristatymus.
„Iš pradžių toks požiūris nebuvo populiarus, nes nuotoliniai pristatymai nebuvo įprasti. Dažnai sulaukdavau kontrargumentų, kad jei viską perkelsime į virtualią erdvę, kas tada lankysis fizinėse vietose? Tačiau mane nustebino ir maloniai nudžiugino tai, kas įvyko per pandemiją. Daugelis didžiųjų muziejų, tokių kaip Luvras, atvėrė savo kolekcijas virtualiai. Jie ne tik pristatė tai, kas įprastai eksponuojama, bet ir suteikė prieigą prie katalogų su eksponatais, kurie anksčiau nebuvo matomi“, – teigė G. Žemaitaitytė.
J. Marcišauskytės-Jurašienės teigimu, siekiant geresnės meno integracijos, edukatoriai taip pat nuolat tobulina savo kompetencijas.
„Esame atlikę tyrimą, kurio rezultatai rodo pozityvius pokyčius tikslinėse grupėse, aprėpiančius pagerėjusią savijautą ir sumažėjusį socialinės atskirties jausmą. „Savo muziejaus” programa aprėpia ir muziejaus darbuotojų, edukatorių kompetencijų tobulinimą. Tam, kad geriau suprastų lankytojų poreikius, edukatoriai daug mokėsi iš socialinių partnerių“, – atsakė J. Marcišauskytė-Jurašienė.
Lėtas, bet nuoseklus kultūros prieinamumo progresas
„Situacija keičiasi į gerąją pusę. Vis daugiau kultūros įstaigų pagalvoja apie įvairovę visuomenėje: ar tai būtų neregiai, silpnaregiai, ar judantys vežimėlio pagalba, ar turintys suvokimo sunkumų. Tai matome, nes į mūsų asociaciją gana dažnai kreipiasi muziejai, bibliotekos, kitos kultūros įstaigos, norėdamos daugiau sužinoti apie šią tikslinę grupę: kaip tinkamai bendrauti, kaip pritaikyti fizinę aplinką, kaip pateikti informaciją, kad ji būtų aiškiai matoma“, – teigė V. Balčikonis.
Pasak J. Marcišauskytės-Jurašienės, visuomenės požiūris į negalią turinčius žmones Lietuvoje keičiasi, šiuos pokyčius neabejotinai skatina įvairių organizacijų dedamos pastangos kalbėti apie negalios stigmą, edukacija bei įvairios bendradarbiavimą skatinančios iniciatyvos, kurias įgyvendina ir muziejai, siekdami atskleisti visuomenei mene tūnantį potencialą. „Šiuolaikiniai muziejai apskritai tapatina savo veiklą ne tik su tradicinėmis funkcijomis – kaupti, saugoti, reprezentuoti, bet ir su socialinių pokyčių siekiu per įvairių visuomenės grupių dalyvavimą kultūroje ir sąveiką“, – pasidalino Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja parodoms ir edukacijai.
G. Žemaitaitytė taip pat pritarė, jog situacija gerėja, tačiau netinkamu greičiu. „Mes turėtume labiau belstis, labiau prašytis, labiau save pateikti ir dalyvauti kartu, o visuomenės kultūros objektams taip pat atsiverti, pamatyti, jog tarp tokių žmonių, tikrai yra įvairių perliukų – dainuojančių, tapančių, vaidinančių“ – kalbėjo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė.
