K. Sabolius yra išleidęs ne vieną knyga jį dominančia vaizduotės ir kūrybingumo tema įvairiomis kalbomis, o kitą savaitę, lapkričio 29 d., Vilniaus universitete vyks jo pirmosios knygos italų kalba „Immaginazione. Al di là dell’Antropocene“ („Vaizduotė anapus antropoceno“) pristatymas, vainikuosiantis visą dieną truksiančią mokslinę konferenciją „Terpių teorija: tarp filosofijos ir edukacijos“.
Su Kristupu Saboliumi kalbamės apie filosofiją ir jo asmeninį kelią jos link, ryšius su Italija, pokytį kuriančios vaizduotės reikšmę ne tik suvokiant mus supantį pasaulį, bet ir sprendžiant problemas – nuo ekologijos iki edukacijos ir algoritminės valdysenos (t. y., dirbtinio intelekto temų).
Mano gyvenime filosofija atsirado virtuvėje
Esate VU Filosofijos fakulteto filosofijos profesorius ir Masačusetso technologijų instituto (JAV) afilijuotas mokslininkas, knygų autorius. Šiais metais pasirodė jūsų pirma knyga italų kalba „Immaginazione. Al di là dell’Antropocene“ („Vaizduotė anapus antropoceno“). Tačiau į filosofiją atėjote ne iš karto – pabaigęs klasikinės filologijos studijas. Kaip filosofija atsirado jūsų gyvenime?
Mano gyvenime filosofija atsirado virtuvėje. Menka paslaptis – mano mama yra filosofė (prof. Rita Šerpytytė. – Red.), savo aplinkoje nuo pat vaikystės turėjau labai nemažai sąlyčio su filosofija galimybių. Maždaug nuo dešimties metų tekdavo užsukti į konferencijas ir girdėti filosofinę raišką, diskursą – kaip kalbama, argumentuojama. Maždaug tuo pat metu pradėjau skaityti filosofijos veikalus, pavyzdžiui, Platoną. Iš dalies dėl to nestojai į filosofiją, nes atrodė, kad tai per daug artimas dalykas. Kita vertus, klasikinė filologija irgi turėjo filosofinį užtaisą, nes joje mokoma senovės graikų ir lotynų kalbų, kultūros ir jos paveldo. Faktas, kad filosofija gimė senovės Graikijoje, taip pat buvo svarbus. Mano magistro darbas buvo Platono laiškų vertimas iš graikų kalbos į lietuvių ir komentaras. Paraleliai baigiau keturiolika filosofijos kursų – buvau išvykęs į dvi stažuotes Italijoje, Lietuvoje lankiau Atviros Lietuvos fondo Nematomą kolegiją.
Po magistro studijų ketinau apskritai išvažiuoti iš Lietuvos, turėjau įvairių pasiūlymų, bet asmeninės aplinkybės lėmė, kad grįžau ir metus išvis nežinojau, ką veiksiu. Galiausiai nusprendžiau, kad, ko gero, iš visko, ką esu gyvenime patyręs, filosofija yra arčiausia mano supratimui apie pasaulį. Įstojau į filosofijos doktorantūrą ir tai buvo ganėtinai sklandus pasirinkimas: tam tikra prasme visada ėjau filosofijos link, tik formalizavau šį pasirinkimą gana vėlai.
Galbūt į filosofiją atėjote tada, kai prireikė filosofinio žvilgsnio į gyvenimą?
Ko gero, kaip tik atvirkščiai. Aš į filosofiją žiūriu gana techniškai. Kartais mėgstama bare pafilosofuoti apie egzistenciją. Mano atsakas į tai yra priminti, kad filosofijoje esama daug istorijos, konteksto, analizės, problemų sprendimo būdų, bet labai mažai mąstymo apie gyvenimo prasmę. Į filosofiją žvelgiu kaip į veiklą, kurioje esama daug meistrystės ir išmanymo, kaip veikia pats mąstymo mechanizmas. Galų gale, filosofija yra visos mokslo ekosistemos dalis. Be jokios abejonės, filosofija garsėja egzistenciniais samprotavimais, bet mano asmeninėje perspektyvoje svarbesnė tapo kaip tik jos techninė ar analitinė pusė, o ne atsakymai, kaip ieškoti gyvenimo prasmės.
Ką filosofija gali suteikti žmogui šiais laikais?
Kokybę. Ji gali duoti labai daug kokybės, nes filosofija yra labai jungli, valentinga – geba prisijungti kitus dalykus ir juos praturtinti ir praplėsti. Manau, kad didžiausia filosofijos vertė yra ta, kad baigęs, pavyzdžiui, filosofijos bakalauro studijas nesunkiai gali stoti į kitos krypties magistrą su labai gera kvalifikacija, kuri leis suprasti, kitaip pamatyti, kaip veikia netgi tikslieji ar gamtos mokslai. Filosofijos pagrindai praverčia kūrybinėse arba įvairios argumentacijos ir loginio mąstymo reikalaujančiose disciplinose, tokiose kaip teisė, ekonomika, į kurias galima ateiti su žymiai didesne kokybe ir platesniu akiračiu, leidžiančiu mąstyti tarpsritiškai. Pavyzdžiui, filosofijos bakalauro studentams dėstau specializaciją „Filosofija ir vizualinė kultūra“, juk filosofija įgalina veikti ne tik moksle. Pažįstu labai skvarbaus ir plataus akiračio filmų festivalių kuratorių, taip pat menininkų, baigusių filosofijos studijas. Keletas mano buvusių studentų dabar studijuoja fotografiją, įgavę įrankius pamatyti, kaip jungiasi iš pirmo žvilgsnio neaiškūs kontekstai, ir juos įveiksminti visai kitu lygmeniu. Man atrodo, filosofijos studijos padeda susikurti stiprų, argumentuotą ir kokybišką požiūrį, kita vertus – išsilaisvina iš griežtų disciplinos rėmų. Tiems, kam ramiau būti aiškiai apibrėžtame kontekste ir gilintis į vieną dalyką, verta rinktis aiškios disciplinarinės pakraipos specialybes. Bet jei žmogus yra plataus akiračio, vizionieriškas, jam filosofija gali duoti labai daug, nes savo vizionieriškumą jis gali paversti meistrišku, įvairialypiu ir labai argumentuotai ir konceptualiai sustyguotu instrumentu.
Edukacija – radikaliausia iš visų pokyčio dimensijų
Jūs taip pat savo veiklose balansuojate tarp mokslo ir kūrybos, praktikos. Parašėte scenarijus Igno Jonyno filmams „Lošėjas“ ir „Nematoma“, teatro pjesių, knygų, su kolega įsteigėte „Kūrybingumo mokyklą“. Idėjas apie kūrybingumą taikote ir savo gyvenime?
Filosofijoje matau labai daug galimybių, bet matau ir dažną trajektoriją, kai užsidaroma teoriniuose diskursuose nematant tikrovės ir realaus konteksto. Kita vertus, žinome, kuo pavirsta kai kurių garsių koncepcijų įgyvendinimas, pavyzdžiui, marksizmo paradigma. Kai Karlas Marxas parašė „Kapitalo“ tomus, netrukus marksizmas tapo realybe. Mane visada intrigavo teorijos ir praktikos susitikimo vieta: bene visi klausimai, kuriuos aš nagrinėju teoriškai, turi tam tikrą praktinį aidą mano veikloje.
Vaizduotės tema mane pradėjo dominti nuo ankstyvos vaikystės, kai labai aiškiai identifikavau, kad vaizduotė yra kažkas ypatingo. Turėjau ryškius patyrimus su įsivaizduojamais draugais ir pan., ir jau tada gana reflektyviai užčiuopdavau, kad vaizduotė yra kai kas labai specifiško ir įdomaus, nes suteikia galimybę ne tik priimti pasaulį, bet ir jį keisti.
Vaizduotė susijusi su pokyčiu ir transformacija – tai kitas kūrybos vardas. Kūryba, nepriklausomai nuo to, kas perima iniciatyvą – ar tu kuri, ar tave kuria, ar kuriama kartu, yra pokyčio vardas. Atsispiriant nuo ontologijos, kuri filosofijoje nagrinėja būtį kaip pastovumą ir tapsmą, galima pripažinti, kad kaita yra egzistavimo savybė, tad kūrybos klausimas tampa neišvengiamas. Šis suvokimas mane nuvedė prie praktinio eksperimentavimo – dirbau ir teatre, ir kine, o dabar intensyviai dirbu su edukacija ir tai šiuo metu yra bene svarbiausia iš mano gyvenimo veiklų. Ilgainiui supratau, kad edukacija yra radikaliausia iš visų pokyčio dimensijų, nes čia vyksta sąmonės kaita.
Sąmonė yra kūrinys, žymiai radikalesnis negu bet koks meno kūrinys, kurį galima sukurti. „Kūrybingumo mokykloje“ dirbame su mokytojais, sukūrėme mokytojų perkvalifikavimo programą. Pakeitęs mokytoją tu galbūt pakeisi kelis šimtus vaikų, arba bent jau suteiksi jiems pokyčių trajektorijos prielaidą. Mane labai domina, kaip ir kodėl vyksta pokytis, ir tos rizikos zonos, kuriose jis užstringa. Mokykla yra sudėtinga vieta, kurioje gausu įtampų ir socialinių galios santykių. Man įdomu, kaip vis dėlto joje galima kai ką pakeisti.
Galbūt jūsų susidomėjimas švietimu susijęs su tuo, kad pats tapote tėvu?
Sąsaja nėra tiesioginė. Be jokios abejonės, dukters gimimas yra esminis gyvenimo įvykis, kuris priverčia kitaip pažvelgti į save ir savo supratimą. Mokymasis yra mainai, dialogas, mokosi ir mokytojas, ir tėvai. Negali tiesiog nuleisti savo išankstinio žinojimo, kad ir kokioje pozicijoje būtum – dėstytojo universitete, mokytojo mokykloje ar tėvo šeimoje, nes tai bus ideologijos forma, kuri baigsis klasikine „Rugiuose prie bedugnės“ ar visų „coming of age“ filmų situacijomis, kai ieškantis tapatybės žmogus nori atmesti tėvų marazmą, kylantį iš įsitikinimo, kad jie yra teisūs. Tai yra toks sudėtingas edukacijos triukas: tikrasis mokymasis vyksta tada, kai mokotės abu – ir mokytojas, ir mokinys. Šia prasme mane dukra privertė mokytis, ji man leido ir iki šiol leidžia, jai augant, pervertinti daug dalykų. Bet link švietimo temos judėjau gana ilgai ir tai nebuvo per akimirką vieno įvykio sąlygotas pasikeitimas.
Vaizduotė anapus antropoceno
Šiais metais išleidote naują knygą italų kalba „Immaginazione. Al di là dell’Antropocene“ („Vaizduotė anapus antropoceno“). Kodėl knygą leidote itališkai?
Italijoje turiu daug draugų tiek asmeniniame, tiek akademiniame kontekste, kaip filosofas subrendau įtakotas italų mąstytojų. Tad ši knyga tapo organišku šios mano krypties išpildymu – draugystės ir nuolatinio dialogo su Italija, kuris prasidėjo 1993 metais, kai pirmą kartą atsidūriau šioje šalyje, o vėliau mokiausi Milane, Romoje, dažnai būdavau Turine ir kitur. Italų kolegos manęs vis klausė, kodėl neturiu knygos itališkai. Buvau išleidęs knygų angliškai, turiu tekstų italų, lenkų, ispanų kalbomis. Pamaniau, kad tai būtų savotiškas sakinio užbaigimas mano itališkoje veiklos kryptyje. Kita vertus, Italijoje lietuvių intelektualinės kultūros, ypač filosofijos, reprezentacija nėra labai ryški (bijau pameluoti, bet turbūt nerastume lietuvių filosofijos knygų italų kalba), todėl man pasirodė visai smagu tą kontekstą sukurti.
Italijoje knyga jau pasirodė knygynuose. Vasarą vyko knygos pristatymas Romoje, festivalyje „IPER“, kuris rengiamas buvusioje mėsinėje Testaccio rajone. Kadaise tai buvo Romos priemiestis, kuris dabar transformuojasi kultūriškai. Man pasirodė labai smagu pradėti ne nuo klasikinio stereotipinio itališko renesanso ar baroko aplinkos, bet nuo kadaise paraštinių vietų, kas labai siejasi su mano knygos tema.
Papasakokite plačiau apie naująją knygą.
Knyga vadinasi „Vaizduotė anapus antropoceno“ („Immaginazione. Al di là dell’Antropocene“). Kas yra antropocenas? Tai sąvoka, kuria tiek geologijoje, tiek humanitariniuose ir socialiniuose moksluose siekiama įvardinti žmogaus paveiktą epochą. Įvykę pokyčiai yra negrąžinami ir atsispindi geologiniame, klimatiniame ir biologiniame lygmenyse, jie susiję su klimato kaita, atšilimu, ekologija ir pan. Kyla klausimas, kaip turime elgtis ir gyventi pasaulyje, kuriame šitos problemos yra sunkiai sprendžiamos?
Ne vienas autorius yra rašęs, kad mes negalime išspręsti ekologinių iššūkių, nes neturime planetarinės vaizduotės. Mums sunku aprėpti mintimis visą žemę, kurioje yra ir šalta, ir šilta, veikia įvairaus lygio ekonomika, vienur yra šiukšlių salos, bioįvairovės nykimas, o kitur gal išvis nesijaučia pokyčių. Šį vaizduotės trūkumo klausimą aptinku visoje antropoceno polemikoje dėl epochos pavadinimo. Įvardijimas „antropocenas“ tarsi kaltina visus žmones dėl to, kad patiriame geoklimatinius pokyčius, tačiau, pavyzdžiui, Afrikos arba Amazonės tautos visiškai prie jų neprisidėjo. Iš tiesų tai yra Vakarų baltųjų viršenybės sukelta problema, grįsta kapitalo funkcionavimu, netgi specifiškai įvardijama, kad tai – naftos kapitalizmas, įtvirtinęs požiūrį į gamtą kaip į resursus, iškasenų gavybos šaltinį, savotišką viso pasaulio resursifikaciją. Jis ir lemia mūsų ekologines negandas, tad gal epochą reikėtų vadinti kapitalocenu. Tačiau, kaip taikliai pasakė brazilų antropologas Eduardo Viveiros de Castro ir jo žmona filosofė Déborah Danowski, iš baltųjų lokių taško žvelgiant, epocha yra antropocenas, nes ledynai tirpsta dėl žmonių sukelto poveikio, bet iš Afrikos ar Amazonės čiabuvių perspektyvos tai yra plantaciocenas.
Knygoje rašau apie tai, kad nebėra kada ginčytis, kas labiau kaltas. Svarbiausias klausimas, kaip išeiti iš paralyžiaus, pakeitus vaizduotę. Atsispiriu nuo prancūzų filosofo Gilbert’o Simondono, kuris dar 1965–1966 m. Sorbonoje skaitė kursą apie vaizduotę, ir siūlau mąstyti apie ją kaip apie santykių tinklą – vartoju sąvoką „terpė“, versdamas prancūzišką žodį „milieu“. Terpės sąvoka mus įgalina visai kitaip pažvelgti į pasaulio sandarą ir žmogaus vietą joje. Naujaisiais laikais žmogus buvo vedinas idėjos, kad pasaulis jam duotas užkariavimui, kad jį būtina paversti resursais, ekonomika, pastatais, patogumais. Kaip šio požiūrio priešprieša galėtų tapti bendragalimybės idėja (angl. „compossibility“, lot. „composibilitas“) – šis terminas plačiausiai žinomas iš Leibnizo filosofijos. Tačiau šiandienos kontekste jį interpretuoju kaip koegzistavimą su kitomis šį pasaulį sudarančiomis rūšimis ir kitais svarbiais jo veikėjais. Šiame procese man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių.
Bendragalimybės idėja leidžia galvoti apie kitus, kaip apie turinčius vaidmenį, taip pat apie interesų derinimą. Esame pratę galvoti apie žmogiškumą kaip apie savo galimybių sistemą, bet galbūt mes galime pagalvoti, kaip dėl jų derėtis. Tai, kad iki šiol to negebėjome, mano galva, yra ekologinės krizės priežastis.
Dirbtinis intelektas nėra esybė
Kodėl kūrybingumo ir vaizduotės klausimai yra aktualūs mūsų laikais?
Viena vertus, kaip jau minėjau, dabartinę krizinę ekologijos situaciją galima aiškinti kaip vaizduotės krizę. Kita vertus, vaizduotės klausimas labai susijęs su technologijų iššūkiu. Prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris vaizduotę yra pavadinęs pirmaprade technika, kuri leidžia žmogui komponuoti savo sąmonės veikimą: jis valdo savo sąmonės procesus arba tuose procesuose yra valdomas kito.
Vaizduotė labai siejasi su technologijomis. Šiandien mūsų santykis su jomis yra kaip su savo kūno dalimi. Mes be technologijų negalime egzistuoti: jei staiga dingtų elektra, mažų mažiausiai kiltų chaosas. Kitas klausimas susijęs algoritmine valdysena – dominuojančiais algoritmais, kurie mums primeta tam tikrus veikimo modelius. Daug kalbama apie tai, kad „Google“ ir kitos didžiosios interneto peizažą kuriančios įmonės, socialiniai tinklai kuria mūsų pasirinkimus ir iš esmės valdo mūsų įsivaizdavimus, primesdamos tam tikrą schematizuotą veikimą. Mes nuolat esame tam tikroje vaizduotės kovoje. Garsusis „Cambridge Analytica“ atvejis ankstesniuose Donaldo Trumpo rinkimuose parodė, kaip nesunku paveikti mūsų įsivaizdavimus ir nuomones.
Dirbtinis intelektas yra algoritminio pasaulio potemė, kuri iškelia daug klausimų, kas apskritai yra intelektas. Mano jau minėtas Gilbert’as Simondonas yra labai išmintingai parašęs, kad žmogus iš esmės nesupranta technikos ir ją traktuoja per roboto – konkrečios esybės – įvaizdį. Požiūris į robotą poliarizuotas: jis arba vergas (pats žodis kilęs iš čekų kalbos – „robota“ reiškia lažą, priverstinį darbą), kai mes iš technikos norime vergystės, kad viską, ko mums reikia, padarytų kuo greičiau ir patogiau. Kitas scenarijus – robotas kaip monstras, išsilaisvinusi pabaisa (Frankenšteinas), kuri įgydama pakankamai sąmoningumo mus puola ir paverčia vergais (kaip „Matricos“ scenoje, kur žmonės paversti baterijomis, energijos šaltiniu). Tai yra du stiprūs įvaizdžiai, po kuriais pasislepia technologijų esmė – jų įšaknytumas į tinklą. Nei vienas techninis objektas neveikia paskirai: telefonas negali veikti neprisijungęs prie serverių, pastočių ir t. t. Kalbėdami apie dirbtinį intelektą mes dažnai nesuprantame, kai tai yra ne pavienė esybė, o sudėtingų santykių tinklas, kuris nėra lokalizuojamas. Nepajėgiame suvokti, kad technologiniai procesai yra kitokios prigimties.
Kas vis dėlto iškyla kaip drama šitoje situacijoje, kad mes esame tingūs į visa tai gilintis. Iš neveiklumo, pasyvumo mes linkę priprasti prie algoritminio veikimo. Pavyzdžiui, „Spotify“ ar „Netflix“ algoritmai mums primeta pasirinkimus, ko turime klausytis ar ką žiūrėti – ir rinksimės nė nesusimąstydami, kaip tie procesai veikia. Kritiškumo praradimas yra labai dramatiškas, nes turi ir politines, ir ekonomines, ir socialines pasekmes. Bet kaip tik čia aš matau vaizduotės reikšmę savo kritiškumo pažadinimui. Ne dėl to, kad reikėtų atsiriboti nuo dirbtinio intelekto, bet – galvoti apie tai, kokį vaidmenį ir kur jis turi užimti mūsų gyvenime, labai sąmoningai renkantis. Sąmoningumo nepraradimas, mano akimis, irgi yra vaizduotės tema.
