Pagrindinis filmo „Redakcija“ veikėjas muziejaus darbuotojas Jura Chersono stepėse ieško nykstančios švilpikų rūšies ir tampa miškų gaisrų liudininku. Siekdamas surasti kaltininkus, jis kreipiasi į vietinio laikraščio redakciją ir netikėtai sau pačiam tampa žurnalistu. Tačiau tai – tik pradžia istorijos, kurioje jam teks kovoti su korupcija ne tik mieste, bet ir pačiame laikraštyje.
Dokumentinis O. Karpovič filmas – sunkus pasinėrimas į pirmąsias karo dienas. Režisierė parodo sunaikintus ukrainiečių miestus ir kaimus rusų okupantų akimis, pasitelkdama jų perimtus telefoninius pokalbius su artimaisiais.
Ukrainiečių kino kritikė ir žurnalistė Natalija Serebriakova susitiko su abiem režisieriais ir įrašė pokalbį, kuriame jie aptarė vienas kito filmus.
Natalija: Jūsų filmai jau pusmetį rodomi įvairiuose pasauliniuose festivaliuose, abu juose sulaukia pasisekimo. O ką jūs jautėte, kai matėte vienas kito darbus? Pamėginkite prisiminti.
Romanas: Na, aš pajutau sugrįžimą į pirmąsias plataus masto invazijos dienas ir mąsčiau, pirmiausia, apie tai, kaip greitai bėga laikas ir kaip greitai visa tai tampa istorija, kaip greitai kinta tikrovė, kuri, atrodo, sustingo tuose 2022-uosiuose. Tačiau iš tiesų tuo metu, kai Oksana filmą užbaigė, tikrovė jau buvo visai kitokia, žiauresnė, kažkokia šaltesnė ir beviltiškesnė. Ir tuomet supratau, kad tai jau istorinis to meto dokumentas.
Dar, žinoma, grįžo asmeniniai prisiminimai tų pirmųjų dienų, kai išgirdome rusų karių pokalbius apie skanius ledus Bučoje, kur jie juos pirko. Vėliau tokių nustebusių pašnekesių tarp jų nebepasitaikydavo. Po to, kai apiplėšė Irpinę, Hostomelį ir Bučą, jie jau niekuo geru savo patirtyje, berods, nebesidalino. Na ir, aišku, būtų puiku sau pasakyti, kad mes visa tai kažkaip išgyvenome ir transformuojame į kažką kita. Vėl pakilo pykčio, pasibjaurėjimo, įniršio, keršto troškimo bangos.
Oksana: Tiesą sakant, bežiūrėdama tavo filmą aš taip pat išgyvenau tam tikrą istoriškumo jausmą. Nes man pasisekė, tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu lankiausi Alioškų smėlynuose. Tai buvo 2016-ieji. Važinėjau ten, ieškojau lokacijų kitam projektui. Ir žiūrėdama filmą, žinoma, prisiminiau savo patirtį. Negalėjau atsigauti nuo minties, kad šiuo metu šios vietos okupuotos ir išgyvena baisius laikus.
Na, ir mane taip pat, aišku, domino visa šita itin sovietinė faktūra, kai matome štai tokią redakcijos būstinę, štai tokį pastatą. Mane pribloškė šios vietos, ši aplinka. Ir tuo pačiu buvo malonu matyti šiuos dalykus, nes jie priminė kažką iš vaikystės. Kita vertus, jie taip pat yra simboliai tam tikros laike sustingusios politinės pelkės, iš kurios Ukraina negali išsivaduoti.
Natalija: O koks epizodas jūsų filmuose labiausiai nustebino?
Romanas: Man atrodo, Oksanos filme viskas labai apgalvota, parengta ir įgyvendinta. Įspūdinga, kaip ir dera kulminacijai, kai okupantas skambina atsisveikinti su savo artimaisiais ir girtu balsu aiškina, kad tuoj mirs. Žinoma, tai pribloškia labiausiai. Apskritai atliktas didžiulis darbas komponuojant pokalbius. Grynai teksto lygmenyje. Tai ypatingai šauniai padaryta. Tam, kad paveiktų tinkamoje vietoje.
Oksana: Šiuo metu aš bet kokius filmus žiūriu nuovargio būsenoje. Ir nuolat kažkur keliaudama. Dėl to, atvirai kalbant, man labai apmaudu, kad negaliu atsiminti kokių nors konkrečių epizodų. Tačiau apskritai filmas sugrąžino ne tik į vietas, kuriose lankiausi Chersono srityje, bet ir į bet kokius Ukrainos provincijos miestus. Kai žiūrėjau filmą, man atrodė, kad jaučių tų baldų, sienų, laikraščių, augalų, smėlio tekstūrą. Tai, greičiausiai, ir yra kas man labai patinka filme, kad jis panardina į tą atmosferą ir leidžia ją patirti, o tai kine itin vertinga.
Romanas: Tiesą sakant, po Oksanos filmo premjeros festivalyje „Docudays UA“ prie įėjimo į kino teatrą „Žovten“ mums pavyko 20 minučių pasikalbėti. Ten vyko trumpa klausimų-atsakymų sesija, kuri mane savaip nustebino.
Norėčiau perklausti apie jūsų darbą su veikėjų požiūrio taškais ir tuo, kaip jūs apskritai dirbote su pokalbių vizualizavimu bei kaip tvarkėtės su kino kalba, kuri, pagal Kulešovo taisykles, turi nurodyti į tą, kuris žiūri, kai rodo tai, ką būtent tas žmogus mato. Na, visos šios sudėtingos užduotys, kai jūs elgėtės priešingai kino kalbai ir montažo taisyklėms.
Oksana: Turi omenyje tai, ką mes vadiname „trekingu“ – vaizdavimą iš skirtingų transporto priemonių.
Romanas: Na, tai irgi. Kaip jūs tų transporto priemonių ieškojote?
Oksana: Projekto kolegoms iš Vakarų aš paaiškinau, kad daroma gali būti taip, o ne jiems įprastu būdu. Man teko šiek tiek pakovoti dėl vietos šiems kadrams, šioms scenoms. Mūsų filme vienas kadras – tai pilnavertė scena. Teko ginti savo idėją ir tai nebuvo visiškai racionalu, kitaip tariant, man ne visada pavykdavo paaiškinti, kodėl būtent šie vaizdai bus iš okupantų perspektyvos, kodėl jie turi būti filme, ką jie reiškia.
Gali būti, kad jie glumino tuos, kam montavimo procese rodydavome juodraštinius variantus. Nepaisant to, jie padarė įspūdį. Kažkuriuo metu sau radau paaiškinimą, kad man tai svarbu. Yra daugybė priežasčių, kodėl man norėjosi nufilmuoti šiuos ukrainietiškus kelius ir kodėl jie filme man užima tokią svarbią vietą. Tai mano bandymas. Tai mano siaubas.
Norėjosi įsivaizduoti save tokioje perspektyvoje, tačiau tai visiška siaubo perspektyva. Įsivaizduoti save okupantu, pažvelgti į pasaulį iš įsibrovėlio, to, kuris prievartauja, perspektyvos – tai mano asmeninis košmaras. Būtent nuo to labiausiai norėjau pabėgti savo gyvenime – buvimo agresore.
Nuo pat pradžios, kai gimė idėja, norėjosi nufilmuoti šiuos kadrus būtent iš rusiškos technikos. Ir mums kartą tai pavyko, kai ukrainiečių armijai išlaisvinus Charkivo sritį, konkrečiai Iziumo mieste rusai paliko daug įvairios įrangos, didžiulį kiekį technikos, kuri būdavo pilna kuro, kartais net nauja. Turiu omenyje, tai sena technika, galbūt net sovietinė, tačiau ji faktiškai nenaudota kovose.
Mums pavyko įtikinti ir susitarti su mūsiškiais ukrainiečiais kariais, kad jie leistų pravažiuoti miestu ir nufilmuoti štai tokius kadrus. Tačiau tai tik viena scena. Kitos nufilmuotos tiesiai iš mūsų pačių mašinos, kai važinėjome po skirtingus Ukrainos regionus filmuodami šį filmą. Karo keliais, keliais, kurie atviri atakoms, apšaudytais, sunaikintais, pakitusiu reljefu. Be abejonės, svarbu, kur mes filmavome šiuos kelius.
Tuo tarpu aš žiūrėdama tavo filmą galvojau apie animuotus gyvūnus. Ir man juos išvysti buvo didelis netikėtumas. Kažkodėl to nesitikėjau. Man pasidarė įdomu, koks tau atrodo šis sukurtas pasaulis ir kaip atrodė pats procesas, ar tai darei pirmąsyk, ar įsivaizduoji savo filmą be šios animacijos. Ką toks gyvūnų vaizdinys tau reiškia?
Romanas: Paprasčiausiai šis filmas buvo kuriamas kaip gana eklektiškas organizmas ir mes kurį laiką mėginome įsprausti jį į kokį nors vieną žanrą, į vieną formą, bet po to suvokėme, kad šitame gaivališkume, multižanriškume, personažų, kartu suformuojančių ištisą visatą, gausoje yra filmo stiprybė. Būdamas žmogumi, atėjusiu iš dokumentinio kino ir dokumentinį kiną įsimylėjęs, norėjau, kad tai būtų tikri gyvūnai.
Praleidome ganėtinai daug laiko ieškodami dresuotojo. Susitikome su daugybe jų Ukrainoje. Ir visi jie sakydavo, kad, na, gerai, porą arklių, porą asilų, galbūt kokią nors vieną stirną mes surasime, bet tai viskas; gyvūnų, kokių jūs pageidaujate, kurie išbėgtų iš miško – tokių gauti nerealu.
Tuomet nuvykome į Berlyną ir susitikome su kitais dresuotojais. Ir jie buvo pasiruošę surasti mums tuos gyvūnus. Netgi radome kino studiją, kurioje, paviljone, buvo galima pribarstyti smėlio ir gauti tam tikrą kadro dalį, kurią paskui su kompiuterine grafika įterptume į realų peizažą. Tačiau problema buvo tame, kad tie gyvūnai nenorėjo bėgti link kameros ir jų tiesiog niekaip nebuvo įmanoma priversti to padaryti.
Oksana: Bet galiausiai visgi nutarėte šią sceną suanimuoti? Kaip atrodė procesas?
Romanas: Būta abejonių, galbūt mums reikia perrašyti šią sceną ir palaipsniui pradėjome mąstyti, kaip tai atlikti su kompiuterine grafika. Tai atrodė įdomus dalykas, kurio Ukrainoje niekas nebuvo išbandęs. Ir tam reikėjo, pirmiausia, išmatuoti visą landšaftą, kuriame jie turėjo bėgioti, visus aukščio pokyčius.
Po to vyko speciali masinė scena, kurioje kiekvienas dalyvis turėjo savo rolę. Kažkas vaidino kiaulę, kažkas stirną, kažkas zuikį, kažkas elnią ir visi šiame kadre bėgiojo, kad galima būtų aiškiai pamatyti, kaip vaizduojami gyvūnai keičia mastelį, trajektoriją, kaip tai vyksta judant. Vėliau ši scena buvo fiksuojama iš drono kamera, kuri filmavo visą procesą iš šono. Ir galiausiai nuo smėlio paėmėme daugybę įvairių gyvūnų kanopų įspaudų.
Natalija: O kaip kūrėte švilpiko vaizdinį? Jis juk jūsų filmo simbolis.
Romanas: Su švilpiku buvo kita istorija. Mes iki paskutinio siekėme nufilmuoti tikrą švilpiką. Tai juk ne taip sudėtinga. Vadimas Ilkovas, operatorius, Darija Bassel, prodiuserė, važinėjo į Charkivo ir Donecko sritis. Ten esama rezervatų, kur šie švilpikai gyvena. Ir kur juos galima išvysti ganėtinai dažnai.
Atvažiavo jie su mažyte kamera. Pastatė tą kamerą, užmaskavo tarsi ji būtų krūmas ir per atstumą ją valdė, kol švilpikas išlįsdavo ir dairydavosi aplink urvelį. Ir mes turime darbinės filmuotos medžiagos su tuo švilpiku, kuris išlenda, apsidairo, apsiuosto ir norėjome po pagrindinės filmavimo dalies vykti ten su didele kamera. Buvome netgi sumanę už urvo įrengti žalią ekraną tam, kad švilpikas prie jo priprastų kaip prie normalaus objekto, nes viskas, kas švilpikui nauja, jį gąsdina, ir kurį laiką toje vietoje jis nebepasirodys.
Norėjosi įsivaizduoti save tokioje perspektyvoje, tačiau tai visiška siaubo perspektyva. Įsivaizduoti save okupantu, pažvelgti į pasaulį iš įsibrovėlio, to, kuris prievartauja, perspektyvos – tai mano asmeninis košmaras. Būtent nuo to labiausiai norėjau pabėgti savo gyvenime – buvimo agresore.
Nuo pat pradžios, kai gimė idėja, norėjosi nufilmuoti šiuos kadrus būtent iš rusiškos technikos. Ir mums kartą tai pavyko, kai ukrainiečių armijai išlaisvinus Charkivo sritį, konkrečiai Iziumo mieste rusai paliko daug įvairios įrangos, didžiulį kiekį technikos, kuri būdavo pilna kuro, kartais net nauja. Turiu omenyje, tai sena technika, galbūt net sovietinė, tačiau ji faktiškai nenaudota kovose.
Mums pavyko įtikinti ir susitarti su mūsiškiais ukrainiečiais kariais, kad jie leistų pravažiuoti miestu ir nufilmuoti štai tokius kadrus. Tačiau tai tik viena scena. Kitos nufilmuotos tiesiai iš mūsų pačių mašinos, kai važinėjome po skirtingus Ukrainos regionus filmuodami šį filmą. Karo keliais, keliais, kurie atviri atakoms, apšaudytais, sunaikintais, pakitusiu reljefu. Be abejonės, svarbu, kur mes filmavome šiuos kelius.
Tuo tarpu aš žiūrėdama tavo filmą galvojau apie animuotus gyvūnus. Ir man juos išvysti buvo didelis netikėtumas. Kažkodėl to nesitikėjau. Man pasidarė įdomu, koks tau atrodo šis sukurtas pasaulis ir kaip atrodė pats procesas, ar tai darei pirmąsyk, ar įsivaizduoji savo filmą be šios animacijos. Ką toks gyvūnų vaizdinys tau reiškia?
Romanas: Paprasčiausiai šis filmas buvo kuriamas kaip gana eklektiškas organizmas ir mes kurį laiką mėginome įsprausti jį į kokį nors vieną žanrą, į vieną formą, bet po to suvokėme, kad šitame gaivališkume, multižanriškume, personažų, kartu suformuojančių ištisą visatą, gausoje yra filmo stiprybė. Būdamas žmogumi, atėjusiu iš dokumentinio kino ir dokumentinį kiną įsimylėjęs, norėjau, kad tai būtų tikri gyvūnai.
Praleidome ganėtinai daug laiko ieškodami dresuotojo. Susitikome su daugybe jų Ukrainoje. Ir visi jie sakydavo, kad, na, gerai, porą arklių, porą asilų, galbūt kokią nors vieną stirną mes surasime, bet tai viskas; gyvūnų, kokių jūs pageidaujate, kurie išbėgtų iš miško – tokių gauti nerealu.
Tuomet nuvykome į Berlyną ir susitikome su kitais dresuotojais. Ir jie buvo pasiruošę surasti mums tuos gyvūnus. Netgi radome kino studiją, kurioje, paviljone, buvo galima pribarstyti smėlio ir gauti tam tikrą kadro dalį, kurią paskui su kompiuterine grafika įterptume į realų peizažą. Tačiau problema buvo tame, kad tie gyvūnai nenorėjo bėgti link kameros ir jų tiesiog niekaip nebuvo įmanoma priversti to padaryti.
Oksana: Bet galiausiai visgi nutarėte šią sceną suanimuoti? Kaip atrodė procesas?
Romanas: Būta abejonių, galbūt mums reikia perrašyti šią sceną ir palaipsniui pradėjome mąstyti, kaip tai atlikti su kompiuterine grafika. Tai atrodė įdomus dalykas, kurio Ukrainoje niekas nebuvo išbandęs. Ir tam reikėjo, pirmiausia, išmatuoti visą landšaftą, kuriame jie turėjo bėgioti, visus aukščio pokyčius.
Po to vyko speciali masinė scena, kurioje kiekvienas dalyvis turėjo savo rolę. Kažkas vaidino kiaulę, kažkas stirną, kažkas zuikį, kažkas elnią ir visi šiame kadre bėgiojo, kad galima būtų aiškiai pamatyti, kaip vaizduojami gyvūnai keičia mastelį, trajektoriją, kaip tai vyksta judant. Vėliau ši scena buvo fiksuojama iš drono kamera, kuri filmavo visą procesą iš šono. Ir galiausiai nuo smėlio paėmėme daugybę įvairių gyvūnų kanopų įspaudų.
Natalija: O kaip kūrėte švilpiko vaizdinį? Jis juk jūsų filmo simbolis.
Romanas: Su švilpiku buvo kita istorija. Mes iki paskutinio siekėme nufilmuoti tikrą švilpiką. Tai juk ne taip sudėtinga. Vadimas Ilkovas, operatorius, Darija Bassel, prodiuserė, važinėjo į Charkivo ir Donecko sritis. Ten esama rezervatų, kur šie švilpikai gyvena. Ir kur juos galima išvysti ganėtinai dažnai.
Atvažiavo jie su mažyte kamera. Pastatė tą kamerą, užmaskavo tarsi ji būtų krūmas ir per atstumą ją valdė, kol švilpikas išlįsdavo ir dairydavosi aplink urvelį. Ir mes turime darbinės filmuotos medžiagos su tuo švilpiku, kuris išlenda, apsidairo, apsiuosto ir norėjome po pagrindinės filmavimo dalies vykti ten su didele kamera. Buvome netgi sumanę už urvo įrengti žalią ekraną tam, kad švilpikas prie jo priprastų kaip prie normalaus objekto, nes viskas, kas švilpikui nauja, jį gąsdina, ir kurį laiką toje vietoje jis nebepasirodys.
Mes jau siuntėme žmones dekoro įrengimui, kad švilpikas prie jų priprastų, bet tada prasidėjo plataus masto invazija ir šios žemės buvo okupuotos. Netgi dresuotas švilpikas Timko, kasmet prognozuojantis orus, taip pat atsidūrė okupuotoje teritorijoje. Ir mes jau su švilpiku ieškojome menininkų, užsiimančių kompiuterine grafika, ir Čekijoje radome tikrų profesionalų, gebančių piešti gyvūnus, jų kailį, suteikti jiems netgi tam tikrą charakterį.
Kai jį kūrėme, šiek tiek papasakojome jiems apie švilpiko būdą, jo istoriją. Apie tai, kad jis pakankamai kovingas. Atidžiau įsižiūrėjus matosi, kad kai kurios jo kailio vietos išplėštos. Ir jie į visa tai atsižvelgė. Švilpikas turi kokį milijardą šerelių. Mums sakė tikslų skaičių, aš jau nepamenu kiek. Taigi, jeigu ką, esame vieni pirmųjų virtualių švilpikų ir kaimenių kūrėjų.
Natalija: O kaip manote, kas įdomaus jūsų filmuose bus būtent lietuviškai publikai? Kas nustebins lietuvį žiūrovą kaip užsienietį?
Oksana: Nežinau, neturiu ypatingų lūkesčių lietuviams lyginant su kitais mūsų žiūrovais užsienyje. Vienintelis dalykas, kad, man atrodo, Lietuvoje pakankamai stipri parama ukrainiečiams. Manau, kad, kadangi jie gyvena netoli mūsų, jie geriau gaudosi. Galbūt. Aš nebuvau, nežinau.
Kaune vyko virtuali mano būsimo filmo peržiūra. Plataus masto invazijos pradžioje. Dalyvavau tikrai ilgoje klausimų-atsakymų sesijoje. Pamenu, kad publika, pasilikusi šioje sesijoje, buvo labai emocinga ir jaučianti solidarumą. Jei jis ir ne visada verbalizuotas, tai vis vien pasireiškia klausimuose ar netgi tam tikrame tylėjime. Ir tikrai to laukiu dabar. Manau, kad lietuviai stipriai dėl mūsų pergyvena ir dėl to jiems abu filmai bus reikšmingos ir jautrios patirtys.
Romanas: Čia aš papildysiu tuo, kad lietuviai mus labai stipriai palaiko ir dėl to jiems šie filmai bus artimesni, juk mūsų istorijos panašios. Remdamasis ankstesniais rodymais jaučiu, kad kuo toliau į Vakarų Europą, tuo labiau mano filmai priimami kaip komedija, absurdiškų situacijų rinkinys, tai, iš ko galima lengvai pasijuokti. Ir kuo arčiau sienos, tuo rimčiau žmonės jį žiūri.
Ką tik buvo pora rodymų Vroclave, tai žmonės kai kuriais momentais galėdavo sukikenti, bet klausimų-atsakymų sesija buvo labai prasminga. Jie norėjo sužinoti apie karo patirtį, apie tai, ar jis atkeliaus pas juos, ką daryti, jei atkeliaus, ką daryti, kad neatkeliautų. Bet koks filmas juos galų gale priveda prie noro pakalbėti apie tai, kas tikrovėje neramina ir dėl ko skauda. Tikiuosi, kad mes pakankamai artimi su lietuviais, kad galėtume kažkaip būti vienoje bangoje.
„Perimtas ryšys“ Berlyno kino festivalyje buvo įvertintas Ekumeninės žiuri specialiuoju paminėjimu. Abu svečiai laukiami festivalio metu Vilniuje. Romanas Bondarčukas kartu su Natalija Serebriakova dalyvaus SCA krypčių renginyje „Dešimt Ukrainos karo metų: nauja banga pokyčių vandenyne“.
