Situacija ima aiškėti, kai I. Huppert veikėja padeda jam paslėpti ginklą. Tai tradicinė, bet tvirtai sukalta prancūzų klasiko drama. Filmo pabaiga sudaužo širdį.
N.Serebriakova Berlynalėje kalbėjosi su I.Huppert apie garbės „Auksinį lokį“, darbą su A. Téchiné ir jos eiseną filme.
– Koks jausmas būti Berlyne su dviem filmais?
– Labai geras. Puikus. Esu labai laiminga. Aš ištikima Berlynui. Ir Berlynas yra ištikimas man, nes iš tiesų lankausi čia dažnai. Be to, labai džiaugiuosi būdama čia su André. Su jo filmu „Panoramos“ programoje ir Hong Sang-soo filmu pagrindiniame konkurse. Nuostabu.
– Negalėjote atvykti atsiimti garbės „Auksinio lokio“ 2022-aisiais...
– Ne, negalėjau būti čia. Tai buvo prieš dvejus metus. Deja, bet paskutinę minutę mane kai kas atitraukė nuo festivalio ir nebegalėjau atvykti.
– Tai kur dabar yra „Auksinis lokys“?
– „Auksinis lokys“ dabar yra... Nežinau...
– Tai labai nuoširdu.
– Taip. Manau, jis yra su visais kitais. Žinot, mažaisiais pusbroliais iš Kanų, Venecijos.
– Ar turite specialią vietą, kur dedate apdovanojimus?
– Taip, tiesą sakant, turiu vietą. Prisimenu, mano sūnus nusprendė, kad jie turėtų būti spintoje.
– Kad neblaškytų jau turimi apdovanojimai?
– Taip, būtent. Galiu visiškai atsiverti būsimiems.
– Pirmą kartą dirbote su A. Téchiné 1970-aisiais.
– Nepriminkite man, kada.
– Dabar grįžote dirbti su režisieriumi po pertraukos.
– Mane tai labai nudžiugino, nes visuomet norėjau vėl dirbti su André. Ir pagaliau tai įvyko. Labai malonu, kad tai įvyko būtent šiame filme. Laikau jį vienu didžiųjų prancūzų režisierių. Mane sužavėjo scenarijus ir labai patiko filmuotis šiame filme.
– Gal galėtumėt truputį papasakoti apie darbą su savo kūnu? Net iš eisenos atrodo, kad galėtumėte būti policininke.
– Tai didelis komplimentas. Ačiū, kad pastebėjote. Galvojau apie tai. Man visuomet atrodo, kad eisena yra labai svarbu, ir, žinoma, dažniausiai tai priklauso nuo batų – skirtingai einame apsiavę aukštakulnius ir plokščiapadžius batus. Akivaizdu, kad šįkart avėjau batus be kulnų. Tiesa, stengiausi parodyti šiek tiek autoriteto, būti ne per lengva, o suteikti personažei tam tikrą buvimą, arba svorį – eisenos svorį. Džiaugiuosi, kad pastebėjote.
– Ar tai atsirado iš to, kad ji policininkė?
– Ne, nes nebuvau tarp policininkų. Išskyrus per demonstraciją pradžioje. Bet ir tarp jų tik kai kurie iš tiesų buvo policininkai, nepamenu. Bet man labai patinka, kad filmas prasideda nuo to protesto – matome policininkus, kovojančius už kažką, o ne prieš – kovojančius už vieni kitus. Jie nori tam tikrų dalykų. Manau, tai geniali idėja – pradėti filmą nuo policininkų protesto.
– Ar jaunystėje dalyvavote riaušėse ar protestuose?
– Žinoma. 1968-aisiais buvau kaip visi. Visi jaunesni. Na, ne visi, bet labai daug žmonių.
Tada tai labai jaudino. Mes tikrai jautėme, kad randasi naujas pasaulis, ir buvome jo dalimi. Žvelgiant atgal, tai atrodo romantiška. Taip ir buvo. Tai buvo labai svarbu, nes tikrai pakeitė pasaulį.
– Ar galėtų taip atsitikti, kad vėl išeitumėte į gatves?
– O, taip. Bet nebuvau labai kontroversiška. Gal pakalbėkime apie filmą. Visame pasaulyje, daugybėje šalių, vyksta begalė protestų įvairias klausimais: žemdirbių problemos, nusikaltimai.
– Ar tikite, kad reikia daugiau politinio kino? Ar manote, kad tai traukia žiūrovus?
– Na, iš dalies taip. Manau, plačiąja šio žodžio prasme. Filmas gan politiškas, bet ir ganėtinai filosofiškas. Man labai patinka tai, kad filme puikiai vaidina jaunas anarchistas Nahuelas Pérezas Biscayartas. Jis vaidina dailininką. Tai kelia daug jausmų ir klausimų, nes toks yra jo asmeninis būdas rasti grožį pasaulyje. Mano herojė taip pat turi savo būdą ieškoti grožio. Ji rūpinasi savo augalais, gėlėmis. Tačiau tai kelia minčių apie labai ploną liniją tarp meninės išraiškos ir maišto, sukilimo. Tai labai įdomu, nes meninė išraiška daugeliu atvejų tampa politiška.
– Apie ką galvojote pirmą kartą skaitydama scenarijų?
– Man pasirodė, kad jis tikrai labai gerai parašytas. Patiko, kaip vaizduojama pagrindinė veikėja. Nors ji vieniša, niekada nepersismelkia sentimentalumas ir skaitydamas niekad iš tikrųjų nepravirksti. Bet vienišumas iškart kelia tam tikrus paslapties, melancholijos vaizdinius – žinai, kad ji viena. Ji ne liūdna, bet viena. Tai stebina.
Man patiko, kad André nenorėjo, jog būčiau liūdna, jis norėjo pasipriešinti tam, ką žmonės iškart įsivaizduoja apie vienatvę. Taigi jis siekė vaizduoti priešpriešą tarp vienišumo ir energijos, kurią norėjo palaikyti.
– Man įdomu tai, kad filmas yra apie draugystę. Norėjau paklausti, ar tai privertė jus pamąstyti, ar realiame gyvenime galėtumėte būti draugais su kažkuo, kieno įsitikinimai yra kitokie?
– Man labai patinka draugauti su žmonėmis, kurie turi kitokių idėjų nei aš. Tai labai atgaivina.
– Atrodytų, keista, nes kai šiais laikais socialiniuose tinkluose susiduriama su priešingomis idėjomis, jos tiesiog atmetamos...
– Taip, bet, laimė, gyvenimas nėra socialiniai tinklai. Tikiuosi. Aš pagalvojau, kad, kai ji sutinka savo naujuosius draugus, jai tai pasirodo kaip fikcija. Su visu fikcijos suteikiamu malonumu. Kaip, pavyzdžiui, žiūrint filmą. Arba sutinkant žmones, tolimus nuo savo gyvenimo. Galbūt užsimezga draugystė, o aš tuo labai džiaugiuosi, nes man patinka sužinoti kažką naujo. Tai beveik kaip fikcija. Ir labai smagu dalintis su žmonėmis, kurie negyvena kaip tu, nemąsto kaip tu. Tai yra kažkas kito. Nesu tikra, ar galėčiau draugauti su kažkuo, kieno idėjos visiškai skirtingos nei mano, bet šiek tiek galėčiau.
– Vienas retai pasitaikančių ir man patikusių dalykų apie šį filmą yra užtikrintumas, kuris leidžia palikti atvirą pabaigą. Neatskleidžiama, kas bus toliau, belieka svarstyti. Ar Jums tai pasirodė patrauklu?
– Žinoma. Manau, visi geri filmai labiau kelia klausimus, nei suteikia atsakymus.
O pabaiga mane labai palietė, nes veikėja galiausiai pakeitė savo gyvenimą. Ji turėjo pakeisti savo gyvenimą, nes neturėjo kito pasirinkimo. Ir liko vieniša. Ji iš tiesų yra viena.
– Ar Jums artima idėja, kad galime turėti bendrumo akimirkų, net ir dvasinių, su žmonėmis, kuriuos praradome?
– Na, ji tai ir daro. Juokinga, nes aš ką tik Japonijoje vaidinau „Sidoni“ – kitame filme, kuris netrukus pasirodys. Jo dar nemačiau, bet jame taip pat veikia vaiduokliai. Taigi įvyko įdomi sąveika.
Filmavausi dviejuose filmuose, kuriuose keliama ši idėja. Manau, kad abiejuose vaiduokliai yra materializacija ir teisinga reprezentacija. Visuomet gyveni su žmonėmis, kuriuos myli, nors jų ir nebėra – jie išlieka ir būna tavo mintyse. Žinoma, nebūtinai kaip vaiduokliai. Iš tiesų tikiu ne vaiduokliais, o kažkieno buvimu.
– Ką jūsų gyvenime reiškia atmintis? Nes, aišku, turite įsiminti scenarijus ir panašiai. Bet yra žmonių, kurie nuolat galvoja apie praeitį, yra tokių, kurie nuolat būna čia ir dabar, ir tokių, kurie gyvena ateitimi. Koks jūsų santykis su tuo?
– Na, atmintis labiau yra apie praeitį. Tuomet, manau, mane labiau domina dabartis.
– Taigi gyvenate šia akimirka?
– Na, taip yra ir dėl to, kad visada vaidinu filmuose. Laimė, neužsiimu tuo kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą. Bet kino kūrimas iš tiesų yra apie esamąjį laiką. Man tai galiausiai yra apie atlikimo momentą.
– Ar bijote ateities?
– Truputį. Nes vyksta krizė – kur pažvelgsi, viskas apimta krizės. Ar bijau ateities? Atleiskit, tai labai gilus klausimas. Žinoma, neišvengiamai apie tai mąstau, todėl stengiuosi apie tai negalvoti.
– Jei filmavimasis jums yra apie buvimą čia ir dabar, kaip gyvenate už kino aikštelės ribų? Ką reiškia būti čia ir dabar, kai nedirbate?
– Tai labai panašu. Nors ir ne visai tas pats, nes sakydama, kad filmo kūrimas yra apie dabartį, turiu omenyje, jog tai yra apie akimirką, kurioje veiki. Negali nieko tikėtis, tiesiog darai, kaip darai. Kasdieniame gyvenime tas pats. Žinoma, kalbu apie geriausias akimirkas, jei turi problemų. Buvimas dabartyje ir naudojimasis kiekviena akimirka yra didžiulė privilegija. Tai privilegijuoto žmogaus, kaip aš, pasakymas. Nes ne kiekvienas gali taip būti. Ypač tuomet, kai reikia išgyventi.
– Atrodo, kad visą laiką dirbate, esate viena daugiausia vaidmenų sukūrusių aktorių. Dirbate su ryškiausiais režisieriais visame pasaulyje. Ką Jums suteikia tai, kad Jūsų karjera tokia įvairiapusiška?
– Tikrai nieko, nes tai tik išorinis matymas. Laimė, kai gyveni savo gyvenimą, ši mintis neateina. Nesakau, kad tai netiesa. Tikriausiai tai yra tiesa, bet tai tampa dalimi kasdienybės. Jei atvirai... O aš stengiuosi būti tik šiek tiek atvira, ne per daug. Juokauju... Šiuo metu repetuoju pjesę, kurioje dirbu su Romeo Castellucci. Premjera po trijų dienų. Taigi aš jau truputį ten.
– Kalbėjote apie tai, kad, kai esate aikštelėje ir filmuojatės, esate čia ir dabar. Ar režisieriui surikus „cut“ lengvai grįžtate į savąją aš?
– Nejaučiu, kad išeinu iš savęs. Todėl – taip. Manau, kai esi aktorė ir atlieki vaidmenį, įsitrauki visiškai. Tad nejaučiu skirties tarp savęs ir to, ką darau.
– Kaip dirba André?
– Dirba ką? Siekia sėkmės? Na, jis nuovokus ir labai juokingas, nes didžiąją dalį laiko nesijaučia iš tikrųjų laimingas. Kad ir ką jis darytų, mėgstu kartu dirbti. Nes stengiuosi suprasti, kodėl jis nelaimingas. Manau, dėl to, kad ieško. Kaip ir daugelis nuostabių režisierių, jis kartais ieško, ir tai yra iššūkis. Tai ne visada lengva. Jaučiu, kaip jis nori užčiuopti tam tikrą idėją ar akimirką.
– Kalbėjote apie užtikrintą eiseną šiame filme, nes pasitikite savimi. O ką galite pasakyti apie keistą eiseną Hong Sang-soo filme?
– Tiesą sakant, Hong Sang-soo filmuose visuomet dirbu panašiai. Tai panašu bent jau į „Kitoje šalyje“ (In Another Country, 2012), pirmąjį mano filmą su juo, nes visuomet yra kažkokia savotiška veikėja. Nežinau, kaip paaiškinti, bet tai visuomet yra naujo pasaulio atradimas ir to atradimo malonumas. O šio filmo atveju... Mano veikėja tikrai nori įlįsti žmonėms į galvas ir nepaliauja klausinėti. Jos klausimai keisti, manau, tai labai juokinga.
