„Bijau sumeluoti, bet tikėtina, kad pirmą kartą turime mecenatą“, – prasitarė apie teatro naujoves prabilęs jo vadovas Aurimas Žvinys, kuris pravėrė įstaigos kasdienybės uždangą.
Šis sezonas pagrindinei Šiaurės Lietuvos kultūros institucijai išties išskirtinis – generaliniu rėmėju tapusi „Norfa“ Šiauliams dovanojo dar daugiau galimybių žydėti kultūrai.
Atskleidęs darbo užkulisius, rūpesčius bei iššūkius, su kuriais tenka susidurti regioniniam teatrui A. Žvinys tikras – naujoji draugystė su „Norfa“ padės įgyvendinti dar daugiau puikių, kultūrinį kraštiečių gyvenimą praturtinsiančių idėjų.
Šiaulių teatro vadovas atskleidė, kad šiuo metu didžioji teatro gyvavimo dalis yra finansuojama valstybės lėšomis.
„Jie iki mūsų ateina per metines dotacijas, kurios yra gaunamos darbo užmokesčiui, pastatų išlaikymui, spektaklių pastatymams.
Pinigai yra skiriami ir konkretiems spektaklių pastatymams – jie atkeliauja per nacionalinę programą, ekspertų komisiją, kuri įvertinus projektus – jų vertę, kokybę – skiria papildomų lėšų.
Pajamos taip pat yra gaunamos iš parduotų bilietų, bet vėlgi, eksploatuodami valstybės turtą mes surenkame valstybinius pinigus, kurie lieka pas mus ir yra naudojami tiems patiems tikslams.
Papildomai, ne valstybės lėšos, kurias mes galime turėti, yra Europos Sąjungos pinigai arba parama“, – vardijo A. Žvinys.
Kalbėdamas apie paramą ir mecenatystę teatro vadovas išskyrė naująjį, šių metų sezoną.
„Bijau sumeluoti, bet tikėtina, kad pirmą kartą turime mecenatą. Tai yra privatus kapitalas „Norfa“, kuris remia nacionalines programas, turi kultūros rėmimo programą, į kurią patenka Nacionalinis operos ir baleto teatras, Nacionalinis dramos teatras, Nacionalinė filharmonija, M.K. Čiurlionio menų mokykla.
Tarpe didelių kultūrinių įstaigų atsiradome ir mes – regiono teatras. Džiaugiamės, kad turime didesnį, svaresnį privačių lėšų prisidėjimą.
Pirmiausia, šios paramos vaidmuo yra moralinis. Smagu, jog esame įdomūs, aktualūs ir žmonės mato prasmę invertuoti bei remti kultūrą.
Taip pat tie pastatymai arba sumanymai, kuriuos norime įgyvendinti, niekada nėra finansuojami ir paprastai viską dėl finansavimo trūkumo tenka ženkliai mažinti.
Dėl šios priežasties „Norfos“ pinigai 99 proc. atitenka būtent kultūrinių projektų įgyvendinimui. Kadangi mes teatras ,dažniausiai juos skiriame naujų pastatymų kūrimui“, – išsamiai pasakojo Šiaulių dramos teatro direktorius.
A.Žvinys pridėjo, kad „Norfos“ parama atitinkamomis dalimis jau yra pridedama prie kiekvieno teatre statomo spektaklio.
„Viskas, ką pradėjome šį sezoną – tai Aleksandro Špilevojo „Migla“, vaikiškas kalėdinis spektaklis „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ ir visi kiti sumanymai yra pakankamai brangūs, todėl prie naujų šio sezono pastatymų šie pinigai ir prisideda.
Tai viena vertus palengvina, kita vertus praturtina spektaklį. Teatre juokaujame, kad su dviem kėdėm vienu stalu scenoje būtų sudėtinga kažką nustebinti, todėl parama mums leidžia turėti didesnes galimybes, geresnius, labiau išpildytus pastatymus“, – naujienų portalui Lrytas komentavo vadovas.
Prakalbo apie iššūkius
Kiek toliau nuo sostinės nutolęs teatras gyvena savo ritmu. Kalbėdamas apie Šiaulių dramos teatro vietą Lietuvos kontekste A. Žvinys pabrėžė, jog nors valstybiniai teatrai atlieka itin panašią funkciją, yra nemažai skirtumu.
„Dėl savo geografinės padėties, nusistovėjusių lokalių tradicijų bei vartotojų įpročių valstybiniai teatrai yra pakankamai skirtingi.
Rūpesčiai, su kuriais susiduria, pavyzdžiui, Vilniaus teatras, galbūt yra neaktualūs mums ir atvirkščiai.
Mūsų išskirtinumas yra tas, jog esame vienintelis profesionalus teatras ne tik Šiaulių mieste, bet ir visame šiaurės regione. Ant mūsų pečių gula pakankamai didelė ne tik miesto, bet viso regiono atsakomybė tenkinti vartotojų kultūrinius poreikius“, – dėstė teatro vadovas.
Jis pabrėžė, kad siekiant tai užtikrinti teatro aktoriams tenka daug gastroliuoti. Pasak jo, Šiaulių dramos teatras yra bene daugiausiai gastroliuojantis teatras, tačiau čia iškyla rimtas iššūkis.
„Tai yra didžiulės sąnaudos ir labai mažos pajamos. Iš principo gastrolės visą laiką yra idėjinis dalykas, kad žmonės ir regione, kurie negali atvykti į miestą, gautų kultūrinį produktą. Iš principo tai yra misija.
Beje, prie to taip pat prisideda mecenatystė. Rodant spektaklį namuose pinigų gali uždirbti, išvažiavus į gastroles galvoji kaip stipriai keliausi į minusą. Kalbėti apie uždarbį yra labai retas dalykas, geriausi atvejai tada, kai išeini ant nulio – tada yra labai gerai“, – dalijosi A. Žvinys.
Nepaisant iššūkių, vadovas pabrėžė, jog Šiaulių dramos teatro produkcija nenusileidžia kitiems šalies teatras.
„Galiu pastebėti, kad susilaukiame mažiau dėmesio iš vertintojų, profesionalių kritikų. Tikriausiai Vilniuje jiems reikia tik išėjus namų sėsti į autobusą, troleibusą ar elektriniu paspirtuku nuriedėti nuo šeškinės kalno.
Čia pirmyn atgal reikia įveikti kone 500 kilometrų, skirti visą dieną, galbūt likti nakvoti kitame mieste. Tam ryžtasi ne daug kas.
Dėl šios priežasties mūsų viešumas ar profesionalus vertinimas lieka mažiau pastebėtas ir kartais gali susidaryti įspūdis, kad tai, ką darome lieka nepastebėta. Nors darome lygiai tą patį.
Kita vertus, tie patys kūrėjai, tos pačios kūrybinės komandos, kurios stato visuose didžiuosiuose miestuose, visos tos pavardės dirba ir pas mus. Šioje vietoje neturime išskirtinių teatro kūrėjų nes importuojame tą patį, ką daro Kaunas, Klaipėda, Panevėžys“, – vardijo direktorius.
Paklaustas ar šiauliečiai ir miesto svečiai aktyviai lankosi spektakliuose, A. Žvinys sakė aktyvumą vertinantis tvirtu aštuonetu.
„Pas mus nėra taip, kad rugsėjį paskelbus repertuarą iki gruodžio viskas būtų iššluota, kuo galėtų pasidžiaugti didieji Vilniaus teatrai.
Tačiau, manau, to priežastis gali būti ir ta, kad turime kiek mažesnį vartotojų lauką. Tai galima labai paprastai pagrįsti matematiškai.
Jeigu Vilnius, Kaunas yra miestai turintys po kelis šimtus tūkstančių oficialių gyventojų, skaičiuojant neoficialiai jų būtų dar daugiau, tai Šiauliuose yra 110 tūkst. gyventojų. Tą patį spektaklį parodžius 4–6 kartus jį pamato beveik visi, kurie tuo domisi.
Tuo tarpu Vilniuje auditorija nesibaigia, spektaklį galima rodyti metus ar du, yra renkamos pilnos salės, vartotojų daugiau.
Tai yra natūrali kasdienybė, su tuo nekonfliktuojame. Naujų spektaklių skaičiaus didinti negalime, nes esame apriboti laiko, pinigų ir žmogiškųjų išteklių, todėl galime tik prijungti regioną, labiau nuo miesto nutolusiais gyvenvietes, kaimus – ten važiuojame mes arba bandome juos pritrauki į teatrą.
Taip, 100 proc. užpildytų pilnų salių neturime, bet apie 80 proc. užimtumas yra“, – realybę atskleidė teatro vadovas.
Pristatė naujoves
A.Žvinys sakė, kad visada norisi pasidžiaugti naujausiomis premjeromis, todėl jų nepraleisti skatina ir kultūros mylėtojus.
„Jau lapkričio 15–16 dienomis didžiojoje salėje vyks minėto A. Špilevojo spektaklio „Migla“ premjera – čia bilietai beveik išparduodi, galbūt liko vienas, kitas.
Jau pradėta dirbti ir gruodžio viduryje bus pristatyta Mildos Mičiulytės „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“. Turėsime apie dešimt pastatymų, spektaklis yra skirtas mažiesiems, kuris taip pat beveik išparduotas.
Taip pat rekomenduoju rudenį vietinės iniciatyvos pristatytą spektaklį „Duktė“, kurį režisavo ilgametė, legendinė teatro aktorė Nijolė Mirončikaitė. Šis spektaklis labai populiarus – jis atliepia labai jautrius, bendražmogiškus motinos ir dukters santykius. Kol kas pagrindinis atsiliepimas yra, kad tikriausiai Lietuvoje nėra šeimos, kuri nesusidurtų su spektaklio temomis.
Tai yra trys premjeros, bet rodome ir anksčiau išleistus spektaklius, todėl kviečiu sketi repertuarą“, – dalijosi Šiaulių dramos teatro vadovas.
