Žinią apie jos mirtį patvirtino S. Kanaverskytės artimieji.
Prieš keletą metų „Vakarų ekspreso“ kalbinta apie gyvenimo prasmę ir mirtį, S. Kanaverskytė kalbėjo:“Galbūt skamba tragiškai, manant, kad gulbė, būdama nebylė, sugieda tik kartą – prieš mirtį. Bet yra optimistinė versija: gulbės giesmė reiškia paskutinį kartą, bet nebūtinai prieš mirtį.
Po to gulbė gali gyventi dar ilgai. Gali įvykti atsitiktinumas, kad aš dar ilgai pagyvensiu. Dar galiu ką nors sumąstyti. Mano gulbės giesmė yra ilgesio giesmė. Tai ilgesys gerumo, kilnumo, dosnumo.
Manau, kad kiekvienas žmogus kaip gulbė turi stiebtis aukštyn, ilgėdamasis idealo. Net jeigu jo nėra, net jeigu jo niekada nebus. Ilgesys yra svarbiausia. Jis kviečia tolyn.“
škilios ir charizmatiškos menininkės vardas buvo puikiai žinomas kiekvienam kultūra besidominčiam klaipėdiečiui.
Ji sukūrė scenografiją daugiau kaip 80 spektaklių įvairiuose Lietuvos ir Vokietijos teatruose, surengė daugiau nei 30 savo darbų parodų, kuriose eksponavo dekoratyvinės tekstilės, tapybos, piešimo, dizaino, teatrinio meno grafinius darbus.
Moters kūryboje pastaraisiais metais dominavo Lietuvos istorijos ir didžiųjų valstybės žmonių temos.
Reikšmingiausiu Klaipėdai savo darbu kūrėja laiko 18 metų laikotarpį, kai buvo vyriausiąja Jūros šventės karnavalų dailininke.
Sovietinį palikimą iš gražiausios uostamiesčio šventės ištrynusi ir tautinius motyvus įpynusi, menininkė taip stengėsi kelti lietuvišką dvasią daugiataučiame mieste dar iki tautinio atgimimo pradžios.
Milžiniška savo patirtimi S. Kanaverskytė ilgus metus dalijosi su studentais dar iki Klaipėdos universiteto įkūrimo.
S. Kanaverskytė taip pat išleido keletą knygų ir poezijos rinkinį. Pastaruoju metu ruošėsi savo naujausios knygos ir dar vienos parodos pristatymui.
Menininkė tapo akcijos „Ant gerumo sparnų“ pradininke – uostamiesčio dailininkai kasmet dovanojo savo kūrinius Jūrininkų ligoninei.
***
Gimė 1935 m. birželio 20 d. Panevėžio rajone, Perekšliuose.
1955 m. baigė Panevėžio pedagoginę mokyklą.
1958–1964 m. studijavo scenografiją Lietuvos valstybiniame dailės institute.
1964–1965 m. dirbo dailininke-statytoja Panevėžio dramos teatre pas legendinį režisierių Juozą Miltinį.
Nuo 1967 m. dirbo pirmąja scenografe Jaunimo dramos teatre.
Nuo 1969 m. pradėjo dalyvauti parodose.
Nuo 1975 m. Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje dėstė scenografiją.
Kūrė scenografiją spektakliams įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose.
Nuo 1996 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
1984–2002 m. tradicinių Jūros šventės karnavalų vyriausioji dailininkė.
2021 m. suteiktas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas.
2022 m. išrinkta Metų klaipėdiete.
