Jame pasitelkdama archyvines medžiagas kūrėja atskleidžia asmeninę ir kolektyvinę kovą prieš Irano režimą, parodydama, kaip filmavimas gali tapti pasipriešinimo aktu.
Neįvertiname, kaip prabangiai gyvename
Po filmo peržiūros pamačius režisierę paprasčiausiai norėjosi ją apkabinti. Nors filmas nebuvo vien tik apie autorės autobiografiją ir jos prisiminimus, tačiau ji parodė jautrių vaizdų iš savo asmeninio gyvenimo. Vargu ar kas nebuvo išspaudę ašaros filmo pabaigoje.
Filme pasakojama apie sukilimą prieš Irano režimą ir dvi pavogtas planetas, apie kurias ir pasakoja autorė – pirmąją, tą, kurioje egzistuoja spalvotas, džiaugsmingas, šokių kupinas gyvenimas už uždarų durų, ir kitą – ten, kur viskas griežta, užgniaužta ir nespalvota.
Šokiai – svarbus šio filmo elementas, kadangi jie tampa pasipriešinimo prieš režimą ženklu, o tuo tarpu hidžabai vaizduojami kaip elementas, kuris turi galią kontroliuoti moterų gyvenimą, nors kaip ir kalbama filme, tai tik medžiagos gabalas, kuriam suteikiama galybė. Šis filmas verčia susimąstyti, koks laisvas gyvenimas yra mūsų šalyje ir kiek XXI amžiuje dar yra šalių ir žmonių, kurie susiduria su skausmingais ribojimais ir represijomis.
Ar užfiksuotas kadras gali kainuoti gyvybę?
Filme rodoma be galo daug asmeninių kadrų, iš kurių ir susideda visas filmas - režisierės vaikystės nuotraukos, jaunystės kadrai, jos šeima, tam tikri istoriniai įvykiai, kitų žmonių supirkta arba atsiųsta medžiaga. F.Sharifi kolekcionavo ir tų žmonių kadrus, kurie pasitraukė iš šalies po revoliucijos.
„Aš perku žmonių prisiminimus“, – kalbėjo ji. O tie, kurie pasiliko šalyje, turėjo sunaikinti džiugius įrašus, kad apsaugotų save. Dalis režisierės prisiminimų taip pat buvo atimti - ji ironizuoja, kad kaip pati superka kitų prisiminimus, taip viliasi, jog kažkas nupirko ir jos.
Protestų, smurto, žiaurių vaizdų ar net šokių filmavimas Irane gali atsisukti kaip bumerangas ir būti panaudotas prieš tave patį – tai gali kainuoti net gyvybę, todėl režisierės drąsa, noras protestuoti ir kovoti dėl geresnės ateities yra iš tiesų žavintis. Taip pat svarbu pažymėti, jog įamžinti spalvingas asmeninio gyvenimo akimirkas gali būti lengva ir malonu, tačiau parodyti savo pažeidžiamus, jautrius momentus reikalauja ryžto bei didelio atvirumo, tačiau tokia buvo jos misija – viską dokumentuoti.
Ar garsas yra visada reikalingas?
Įdomu tai, jog filme ne visada yra naudojami garso takeliai. Filmuojamų gatvių, prisiminimų vaizdai dažnai paliekami tyloje, galbūt tam, kad žiūrovas pats galėtų savaip interpretuoti, kokia nuotaika yra pateikiama. Žinoma, muzika vyrauja filme, tačiau ji subtili – pianino klavišai ar grėsmei pavaizduoti pasirinktas takelis.
Ar filmas skirtas visiems?
Nors filmą žiūrėti buvo kviečiami visi žiūrovai nuo 7-erių metų (su lydinčiu asmeniu), tačiau jaunesniems žiūrovams kai kurie kadrai gali būti vizualiai jautrūs – šūviai, riaušės ar kažkiek matomo smurto, todėl vertėtų atsižvelgti į asmenų jautrumą ir pasirūpinti, ar filmo turinys yra priimtinas. Bendrai tariant, net ir nežinant socialinio konteksto Irane, filmas yra pilnai suprantamas, autorė paliečia daug temų bei dokumentuoja mažiau aptariamus istorinius įvykius, susijusius su moterų teisėmis, todėl filmas ne tik yra įtraukus, bet ir praplečiantis akiratį.
Apie režisierę
Paauglystėje F.Sharifi buvo drovi, todėl, kol visi šokdavo, ji norėdavo būti už kadro ir įamžinti brangias akimirkas su šeima. Nors pati režisierė niekada nenorėjo būti dokumentinių filmų kūrėja, o atvirkščiai – fantastinių, fikcinių, tačiau po pirmo sėkmingo dokumentinio filmo ji nusprendė šiuo keliu eiti toliau.
F.Sharifi šį filmą režisavo, montavo ir filmavo pati. Pasak jos, viltis, kad šis režimas išnyks, vis dar gyva. Ji tiki, kad nors filmavimas gal ir nepakeis viso režimo, tačiau jis gali padėti ateities kartoms suvokti, kaip vyko kovos, protestai, ir įkvėps žmones toliau kovoti.
Be to, ji tikisi, kad ne tik moterys, bet ir daugiau vyrų prisijungs prie kovos prieš režimą, nes šalis yra ne tik moterų, o visų.
F.Sharifi yra pripažinta Irano filmų kūrėja ir montažo režisierė, kuri 2022 m. pabaigoje buvo priversta palikti savo šalį. Ji studijavo kiną Teherano universitete, o jos kūryboje dominuoja istorijos, perteiktos per archyvinę medžiagą. F.Sharifi yra gerai žinoma kaip montažo režisierė Irane, o vienas naujausių jos, kaip montažo režisierės, darbų yra filmas „Šeimos rentgeno nuotrauka“, kuris 2020 m. pelnė geriausio ilgametražio dokumentinio filmo ir geriausio kūrybinio archyvų panaudojimo apdovanojimus IDFA (Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje). Ji taip pat yra pelniusi daugybę apdovanojimų tiek Irane, tiek užsienyje, įskaitant prizus Upsalos trumpametražių filmų festivalyje ir Fajr kino festivalyje.
