Estijos kultūros fondo direktorius: „Laisvai samdomų menininkų finansavimas – mūsų prioritetas“
Forume kalbėjęs Estijos kultūros fondo direktorius Margus Allikmaa teigė, kad jų fondui itin svarbu investuoti į laisvai samdomus menininkus ir neinstitucinę kultūrą: „Kaip ir prieš šimtą metų, mes stengiamės finansuoti laisvai samdomus menininkus ir projektus, kurie tiesiogiai nefinansuojami valstybės. Daug dėmesio skiriame neprofesionaliems menininkams, folklorui, sportui – tiems sektoriams, kurių veikla grindžiama privačiomis iniciatyvomis. Be to, finansuojame ir kultūros pastatų renovaciją, statybas“.
Jis pabrėžė, kad Estijos kultūros fondas, kurio biudžetas šiemet siekė 46 mln. eurų, padengia tik 12 proc. šalies kultūros ir sporto išlaidų. Į jį lėšos patenka iš alkoholio ir tabako akcizų, lošimų pajamų, tačiau augantis paraiškų skaičius ir kintanti ekonominė aplinka sukuria didelių iššūkių.
„Per pastaruosius metus nuolat auga finansavimo poreikiai, kurie gerokai viršija išteklius. Stengiamės, kad mūsų finansuojami projektai būtų kokybiški, tačiau dažnai esame priversti prašyti pareiškėjų mažinti išlaidas,“ – pridūrė jis apibendrindamas, kad fondo prioritetas yra užtikrinti kokybę. M. Allikmaa teigė, jog fondo siekiamybė – mažiau finansuotų paraiškų, bet joms skirta daugiau lėšų.
Jis taip pat pristatė fondo ekspertinio vertinimo modelį. Pagal jį ekspertai iš anksto žinomi, tačiau nerašo komentarų ir neteikia paaiškinimų dėl finansavimo sprendimų. Fondo direktorius taip pat minėjo, kad „finansavimas tampa kokybės ženklu, kuris ne tik motyvuoja pareiškėjus, bet ir pritraukia papildomų lėšų iš vietos savivaldybių.“
Martynas Tininis: regionų kultūros finansavimo proveržis ir vietos menininkų sunkumai
Analitikas Martynas Tininis forume aptarė programą „Tolygi kultūrinė raida“, kuri, jo teigimu, padarė proveržį regionų kultūros finansavime. Jis pabrėžė, kad 28 proc. lėšų nukeliavo į regionų įstaigas: „Tikslinė intervencija į regionus leidžia mažesnėms kultūros įstaigoms įgyti konkurencinio pranašumo, nes joms nebereikia konkuruoti su didžiaisiais miestais dėl lėšų“, – paaiškino jis.
Pasak M. Tininio, regionų kūrėjams konkuruoti tarybos stipendijų konkursuose sunku. „Lietuvoje registruota beveik keturiolika tūkstančių profesionalių menininkų. Į Lietuvos kultūros tarybos stipendijų konkursus pastarąjį dešimtmetį aktyviausiai paraiškas teikė žiedinėse (87 proc.) ir kurortinėse (63 proc.) savivaldybėse, užsienyje (74 proc.) ir Vilniuje (68 proc.) gyvenantys kūrėjai. Iki pandemijos apie 15 proc. regionų kūrėjų teikė paraiškas, per pandemiją šis skaičius pakilo iki 19 proc. ir susidomėjimas išliko iki šiol. Visgi tik nedaug (apie 13–14 proc.) jų gavo stipendiją. Regionų kūrėjai, deja, statistiškai rečiau turi galimybę sulaukti tarybos stipendijos“, – teigė jis.
M. Tininis trumpai pristatė kūrėjų finansavimą taryboje ir savivaldybėse. Jis minėjo, kad Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Alytaus, beveik viso pajūrio kūrėjai gavo stipendijų iš tarybos ir savivaldybių, tačiau išskyrė Telšių, Šiaulių (dalį) apskritis, kuriose nebuvo nei stipendijų programos, nei ten registruoti kūrėjai gavo tarybos stipendijų.
Jis pasiūlė tolygios stipendijų raidos idėją – finansavimo programą ar „Tolygios kultūrinės raidos“ prioritetą, kuris užtikrintų tiesiogines lėšas regionų kūrėjams. Anot jo, savivaldybių stipendijų programos ir Lietuvos kultūros tarybos finansavimas galėtų būti derinamas, taip geriau atliepiant vietos menininkų poreikius. M. Tininis pabrėžė, kad šiandien ypač svarbu ieškoti sprendimų, kaip regionų savivaldybėms aktyviau finansuoti kultūros projektus ir skirti daugiau lėšų vietos kūrėjams.
Regionų kultūros bendruomenės lūkesčiai – glaudesnis bendradarbiavimas, paraiškų rašymo dirbtuvės ir stipendijos vietos kūrėjams
Antroje forumo dalyje dalyviai aptarė, kas lemia sėkmingas kultūros paraiškas ir nevyriausybinių organizacijų, vietos menininkų svarbą. Taip pat diskutavo apie sudėtingą ekspertinį vertinimą ir kultūros bendrakūrą ieškant geriausių veiksmingo pareiškėjų, tarybos ir savivaldybių bendradarbiavimo būdų.
Buvo pažymėta, kad nevyriausybinės organizacijos užpildo biudžetinių įstaigų, ypač vietos kultūros srities, spragas, tačiau susiduria su rimtais iššūkiais. Trūksta ne tik vietos menininkų, bet ir pačių organizacijų, veiksmingų bendradarbiavimo formų bei jaunimo įsitraukimo į kūrybą. Iškeltas klausimas, kokie turėtų būti pagrindiniai nevyriausybinių organizacijų tikslai, t. y. jos turėtų veikti kaip hobis, pragyvenimo šaltinis ar visuomeninė veikla?
Ekspertinio vertinimo grupė aptarė iššūkius, su kuriais susiduriama vertinant programos „Tolygi kultūrinė raida“ paraiškas. Tarp pagrindinių sunkumų įvardyti: laiko stoka, paraiškų kokybės trūkumai ir konsoliduotų komentarų rengimas. Dėl projektų apimties ekspertams sunku apžvelgti įvairias meno sritis, o paraiškos dažnai būna neišsamios ar neaiškiai pristatytos. Dėl to diskusijos dalyviai siūlė organizuoti paraiškų rašymo dirbtuves, kuriose pareiškėjai išbandytų ne tik kaip rengti, bet ir vertinti paraiškas. Be to, siūlyta į regionines kultūros tarybas įtraukti daugiau nepriklausomų ekspertų.
Kultūros bendrakūros grupėje diskutuota apie poreikį stiprinti savivaldybių, pareiškėjų ir tarybos bendradarbiavimą. Neformalūs bendravimo būdai padėtų geriau suprasti vieniems kitų poreikius ir tikslus, o taryba galėtų veikti kaip mediatorė, užtikrintų skaidrumą ir pasitikėjimą. Savivaldybių atstovai pabrėžė, kad finansavimas turėtų būti panaudotas prasmingai, projektai atitikti vietos bendruomenių poreikius ir regiono specifiką. Pasak jų, dėl kokybiškesnių rezultatų būtina kelti pareiškėjų paraiškų rengimo kompetencijas.
Sėkmingos paraiškos grupės dalyviai pabrėžė, kad būtina aiškiai formuluoti ir objektyviais duomenimis argumentuoti tikslą. Diskutuota, jog svarbu ne tik tikslingai komunikuoti, bet ir projektas turi būti aktualus bendruomenei, būtina pateikti realistišką sąmatą, o galiausiai – tikėti pačia projekto idėja. Tęstiniai projektai dažnai rodo, kad jie yra svarbūs vietos bendruomenei, todėl galėtų būti finansuojami.
Diskusijoje apie vietos menininkų reikšmę išryškėjo paradoksas – nors šie kūrėjai yra svarbūs savo bendruomenėms, jų vertė dažnai pripažįstama tik sėkmingai dalyvavus Lietuvos kultūros tarybos konkursuose. Diskusijos dalyviai taip pat pabrėžė, kad stipendijos vietos menininkams būtų labai taikli priemonė, kuri pirmiausia galėtų būti įgyvendinta savivaldybėse. Ji suteiktų menininkams daugiau galių kurti iniciatyvas, o ne tik reaguotų į kvietimus dalyvauti projektuose.
