Ne vienas sutiktų, kad Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla verta tvirtovės vardo, tačiau apie tai, kas dedasi už tvirtų medinių durų, sužino ne visi.
Geriausi Lietuvos baleto šokėjai, muzikantai, dalininkai, gausybė iškilių asmenybių metų metus kilo šiais laiptais ir sekė širdį – kurti meną ir juo dalintis su kitais.
Kasmet jų pavyzdžiu seka 850 gabiausių šalies jaunuolių, kurie turi tą patį tikslą – būti geriausiais.
Drąsiai meno industrija mokyklą vadindamas jos duris atvėręs direktorius Dainius Numgaudis atviras – siekti svajonės nėra paprasta.
„Paskaičiavome, kad lyginant su bendrojo lavinimo mokyklos krūviu, per dvylika metų mokykloje mūsų vaikai praleidžia beveik septyniolika“, – kiek su šypsena prasitarė jis.
Ir iš tiesų – norint tapti menininku neužtenka tik talento – ilgos darbo valandos, nuosmukiai ir viską vainikuojantys pakilimai – su tokia, nepagražinta realybe – leido susipažinti tvirtovę primenančios įstaigos vadovas.
Norint pasiekti aukštus rezultatus reikalinga didžiulė praktika. Geriausios priemonės, įvairūs konkursai Lietuvoje ir už jos ribų, mokslo žinias leidžiančios pagilinti technologijos – reikalingos kiekvienai mokyklai.
Būti lyderiais tik iš valstybės biudžeto itin sunku, todėl tam pasitarnauja ištikimi mecenatai.
Daugybę kultūros įstaigų, tarp jų ir M. K. Čiurlionio menų mokyklą, remianti „Norfa“ prisideda prie iškiliausiųjų meno atstovų ugdymo.
Kasmet šimtus tūkstančių kultūrai skiriantis „Norfos“ prekybos tinklo savininkas Dainius Dundulis atviras – padėti ugdyti šalyje meną puoselėjantį jaunimą didelė privilegija.
Girdėję pasakas apie slaptą krikštamotę fėją daugelis net nesusimąsto, kad už naujo smuiko, išvykos į tarptautinį festivalį ar modernesnio kompiuterio slepiasi gerai žinomas prekybos tinklas „Norfa“.
– Kaip atrodo tipinė diena Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje? Kuo ji skiriasi nuo įprastos bendrojo lavinimo mokyklos kasdienybės?
– Mes esame specializuota meninio ugdymo mokykla – tai reiškia, kad mūsų mokiniai yra atrenkami pagal gabumus į visas tris kryptis – muzikos, dailės ir baleto skyrius.
Dabar, kai yra prisidėję valstybiniai egzaminai, mūsų vaikai turi mokytis savo specialybės ir bendrojo lavinimo dalykų, taip pat, kaip visose mokyklose, o tai reiškia, kad jie turi labai didelį krūvį.
Jų krūvis siekia apie 50 savaitinių valandų. Įsivaizduokime, mes dirbame po 40 valandų per savaitę, o jie užtrunka 50, dar nekalbant apie saviruošą – papildomai jiems reikia ir groti, ir šokti, ir mokytis pratimus.
Mūsų mokykloje gyvenimas prasideda septintą valandą ryto – valandą dauguma klasių būna užimtos saviruošai. Mokyklą uždarome devintą valandą vakaro, nes po pamokų vėlgi – jie mokosi papildomai – ne visi namuose turi instrumentus, grojant yra trukdoma daugelio namiškiams ir kaimynams. Taigi, mūsų mokykla yra visos dienos.
M. K. Čiurlionio menų mokyklą sudaro ne vienas padalinys – yra bendrojo lavinimo, baleto, muzikos, dailės ir baleto skyriaus paskutinė pakopa, kuri veikia, kaip profesinė mokykla, todėl baigę baletą vaikai gauna profesinį išsilavinimą ir iškart eina dirbti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT), Kauno, Klaipėdos muzikinių teatrų trupes.
Taip pat turime gana nemažą bendrabutį – ten gyvena 150 vaikų. Turime šokių teatrą – tai lyg mokomoji bazė baleto skyriaus moksleiviams. Jį statant idėja buvo, kad scena būtų panaši į LNOBT. Ji tokia ir yra, tik truputį, gal pusantro metro, mažesnė.
Mūsų vaikai šoka penkiuose LNOBT spektakliuose, todėl jie čia gali mokytis, pajusti visus scenos gabaritus ir jiems nereikia mokytis iš naujo šokant teatre.
Mūsų mokykla skiriasi ir tuo, kad vieninteliai Lietuvoje turime meninio ugdymo pedagogų kvalifikacijos tobulinimo centrą – čia organizuojamos ir paskaitos, ir meistriškumo pamokos.
Ir dar turime dalyką, kurio neturi nė viena Lietuvos mokykla – prieš dvejus metus Palangoje atidarėme menų edukacijos centrą. Tai yra ant pat jūros kranto esanti renovuota buvusi stovyklavietė – ten įrengta koncertų salė, du dideli pastatai mokiniams, kur vienu metu ten gali viešėti šimtas vaikų, trys nameliai visoms mūsų ugdomoms šakoms.
Per stovyklą kasmet praeina per 1000 mokinių, todėl kartais vasaros atostogos nutrūksta ir vaikams, ir mokytojams – pagal grafiką ten vyksta visi, yra ruošiamos naujos programos, kurios startuoja nuo rudens, baletukai ruošia naujus šokius, spektaklius.
Veikla mokykloje vyksta visus metus. Turime apie 250 renginių ir mokykloje ir už jos ribų, todėl galima sakyti, kad esame kultūros ir meno industrija.
– Kasmet į mokyklą atrenkami gabiausi mokiniai. Ar sunku į ją patekti ir kaip atrodo stojimo procesas?
– Į specializuotas meninio ugdymo mokyklas yra ministro nustatytos stojimo datos, todėl iš anksto skelbiame apie priėmimą. Tradiciškai muzikos skyriuje du mokiniai pretenduoja į vieną vietą, baleto – du su puse, trys, na ir didžiausias konkursas yra į dailės skyrių – ten priėmimas mažiausias – priimame į pirmą klasę, o vėliau tik į atsilaisvinančias vietas.
Patekti į mokyklą nelengva, bet čia nelengva ir mokytis. Nors reikalavimai dideli, mokiniai labai greitai priima šį požiūrį, supranta, kas yra rėžimas, ką reiškia laikytis tam tikros tvarkos, planuoti savo laiką.
Dėl šios priežasties galime pasigirti, kad beveik 80 proc. abiturientų įstoja į menų studijas, tačiau dalis stoja į kitas kryptis – ir šiemet yra įstojusių į ekonomiką, tarptautinius santykius, filologiją, mediciną.
Šalia specialybės egzaminų, jie laiko valstybinius brandos egzaminus ir gali rinktis, ką nori.
Aišku, kai kuriems per sunku. Ypač vyresnėse klasėse jie galvoja, kad tai ne jų kryptis ir laiką, kurį skiria menams galėtų skirti kitur, tačiau apie 20 proc. be didelių problemų įstoja ten, kuri trokšta – jie pilnai tam paruošti.
Mūsų tikslas yra ugdyti kūrėją, gerą žmogų ir, manau, mums visai neblogai sekasi.
– Ar į menus vis dar stoja daug norinčiųjų? Ar nemažėja norinčių mokytis tendencija?
– Visi girdime, kiek dėl mokinių skaičiaus mažėjimo yra užsidarę bendro lavinimo mokyklų, tačiau specializuotų meninio ugdymo mokyklų tinklas Lietuvoje išlieka stabilus.
Žinoma, mokinių skaičiaus mažėjimą jaučiame ir mes – kai kurie pradeda galvoti, iš ko valgys duoną, svarbu svarstyti ir koks darbas bus malonus širdžiai.
Iš to koks yra susidomėjimas, matome, kad vaikų skaičius šalyje mažėja. Taip pat kai panašių mokyklų nebūdavo kituose rajonuose, visi važiuodavo pas mus, dabar tėvai nori vaikus turėti arčiau savęs – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio mokyklos turi savo bendrabučius ir patenkina savo regiono poreikį, o mes neužsiimame mokinių perviliojimu.
Visgi, daugiausiai į Vilnių traukia mokytojų autoritetas – pas mus dirba daug žymių pedagogų, 17 aukštųjų mokyklų profesorių, todėl natūralu, kad vaikus, kurie mokslu susidomi vėliau, traukia būtent pavardės, meistriškumas, jie nori gauti impulsus iš konkrečių pedagogų.
– Ne kartą užsiminėte apie didelį mokykloje tenkantį krūvį. Sakykite, ar pasitaiko, kai mokiniams krūvis tampa per didelis, o gal visai nepakeliamas? Kaip tvarkotės tuomet?
– Manau, tvarkomės kaip visur. Žinoma, turime prisiminti, kad mūsų vaikai yra jautresni ir emociškai. Jie turi maksimalizmo ir perfekcionizmo savybių – tai nėra blogai, bet mokėjimas susitvarkyti su emocijomis yra labai svarbus dalykas.
Mūsų psichologams, mokytojams ir socialiniams pedagogams tai nemažas iššūkis – vaikams reikia pagalbos, pamatyti, jei jų širdelėje yra kažkas blogai.
Nors savo darbą daro profesionalai, gyvenime būna visko, todėl stebime nežymų nubyrėjimą – per metus vidutiniškai mokyklą dėl įvairių priežasčių palieka apie 15 mokinių. Kai kurie renkasi kitas mokyklas, kai kurie sunkiai save mato meno srityje.
Nereikia to bijoti. Anksčiau buvo įprasta, kad kokią mokyklą pradėjai, tokią turi baigti, tačiau ieškoti savęs yra didelė teisė ir privilegija.
– Įdėjus didžiulį darbą smagu parodyti, pasiektus rezultatus. Kur mokiniai parodo savo įgytas žinias? Kur dalyvaujate, kur galima išvysti jūsų mokinius?
– Organizuojame maždaug penkiolika įvairių konkursų savo mokykloje – tai tradicijos. Buvimas scenoje ir koncertinė praktika yra labai svarbi ugdymo proceso dalis.
Vaikai pasirodo ir plačiajai visuomenei. Dažnai koncertuojame Valdovų rūmuose, muziejuose, visai neseniai mokiniai grojo Seime.
Pavyzdžiui, simfoninis orkestras visuomet turi ataskaitinį koncertą Filharmonijoje, o prieš tai jie važiuoja groti į kitus šalies miestus.
Taip pat graži tradicija jau yra tapęs didelis koncertas Rugsėjo 1-ios proga, kurį LRT transliuoja tiesiogiai.
Jau minėti beletukai šoka LNOBT – spektaklis „Pelenė“ dabar išimtas iš repertuaro – tačiau jie šoka visur, kur yra vaikų partijos – spektakliuose „Korsaras“, „Arlekino milijonai“, „Don Kichotas“.
O kadangi turime šokio teatrą, ten rodome ir jų parengtus pasirodymus, vyksta kompozicijų vakaras, kur vaikai kuria savo šokius.
Mokykloje turime tris dailės galerijas – ten eksponuojami kolektyvinai darbai, individualios parodos, apie 10 parodų būna kitose institucijose.
Dalyvaujame ir įvairiuose festivaliuose Lietuvoje, užsienyje – tačiau tai turi būti subalansuota, nes visų pirma esame mokykla. Mūsų veikla yra labai plati, o kartais net turime atsisakinėti sakydami, kad yra ir kitų mokyklų, kuriose vaikai puikia groja, piešia.
– Ar galėtumėte papasakoti apie sėkmingus jūsų mokyklos alumnų pavyzdžius? Kaip mokykla prisidėjo prie jų vėlesnių pasiekimų meno pasaulyje?
– Laikausi nuomonės, kad ne mokykla turi sakyki, kad tai mūsų mokinys. Tai turėtų sakyti jau buvę mokiniai.
Iki tam tikro amžiaus atlikėjai, dailininkai galvoja, kad viską pasiekė patys. Reikia turėti patirties, galbūt ir savo mokinių, kad suprastum, kokius pagrindus gavai čia, mokykloje.
Viena abiturientė pernai išeidama sakė: „Kaip buvo gera vaikščioti koridoriais, šalia milžinų“. Tai yra labai gražūs ir teisingi žodžiai, nes mūsų mokytojai yra savo srities orfėjai – baleto skyriuje dirba penkios buvusios primos, profesoriai – jie rodo pirmuosius impulsus – tačiau turi praeiti laiko, kad susivoktum, ką davė mokykla.
Žinoma, galiu pasidžiaugti, kad dauguma alumnų mokyklos nepamiršta ir savo biografijose tai pamini.
Smagu, kai mumis džiaugiasi ir ne su menais susijusį kelią pasirinkę mokiniai. Pavyzdžiui, televizijos laidų vedėja Gerūta Griniūtė baigė mūsų mokyklą, Muzikos ir teatro akademiją, o paskui mokėsi žurnalistikos magistro ir dabar yra puikiausias veidas daugelyje renginių ir televizinių projektų.
Ji visuomet apie mokyklą atsiliepia nepaprastai šiltai ir pati atvyksta mokiniams paskaityti paskaitas apie tai, kaip pristatyti save, kaip išmokti tvardyti emocijas.
Tai tik vienas pavyzdys, tačiau stengiamės alumnų potencialą panaudoti augančioms kartoms ir jiems skirti 10–12 autorinio meistriškumo pamokų.
– Kaip įsivaizduojate Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ateitį per artimiausius penkerius ar dešimt metų? Kokių pokyčių, kečiantis kultūros laukui, kasmet spartėjant technologijoms tikitės ar siekiate?
– Mes turime labai reaguoti į tuos pasikeitimus. Balete, šokyje atsiranda naujos tendencijos – dėl šios priežasties mokykloje atsirado šiuolaikinio šokio specialybė. Naujos tendencijos matomos ir dailėje – vaikų baigiamųjų darbų gynimas tampa mini spektakliu.
Šiuolaikinės tendencijos atsiranda ir muzikoje – ji nesustojo vystytis ties Šopenu. Žinoma, pirmiausiai esame klasikinio meno mokykla, tačiau turime orientuotis. Negyvename uždarame vakuume, o mokykla visąlaik turėtų eiti žingsniu priekyje, kad mokiniai neateitų iš uždaros terpės į naujas sąlygas.
Bandome steigti naujus kursus – pavyzdžiui, fotografijos, šokio komponavimo, klasikinės gitaros, solinio dainavimo, vargonų, džiazo – to niekada nebuvo.
Visada buvome klasikinė mokykla ir tai kartais suformuoja ne visai teisingas nuostatas, todėl reaguojame į tai, kas vyksta ir net neabejoju, kad mūsų mokiniai, turėdami labai gerus klasikinio meno pagrindus, net labai šiuolaikinėje srityje sugebės surasti save.
– Nors mokykla valstybinė, mecenatai jūsų bendruomenėje užima svarbią vietą. Ką Nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai reiškia mecenavimas? Kaip mecenatai prisideda prie mokyklos kasdienybės ir ateities projektų?
– Sakoma, kad dažniausiai visi iš mecenatų laukia tik pinigų. Tačiau vadovaujamės tuo, jog jeigu esi mecenatas, esi daug pasiekęs kitose skirtyse ir mums reikia iš tų žmonių mokytis, mokytis, kaip jie pasiekė tą dalyką.
Tokio dydžio mokyklai, kurioje yra tiek veiklos sričių, direktoriui ir kitiems yra sunku priimti sprendimus, kas šiuo metu yra svarbu.
Visuomet yra klausimas – naujas kompiuteris, ar naujas smuikas. Aišku, dabar kompiuterių kainos nėra tokios aukštos, bet buvo laikas, kai tai buvo prabanga.
Pavyzdžiui, ilgą laiką neturėjome išmaniųjų ekranų – tikslas buvo per metus įsigyti bent tris, tačiau pamatę, kad labai ilgai link to eisime, susiradome rėmėjų ir per šiuos metus jų įsigijome 20.
Daug kainuoja ir instrumentų atnaujinimas. Įsivaizduokite, turime 124 fortepijonus ir pianinus – juos atnaujinti, prižiūrėti, remontuoti, pakeisti senesnius ir nekokybiškus tikrai padeda rėmėjų pinigai.
Šiomis lėšomis paremiame ir kai kurių mokinių kelionės į, pavyzdžiui, tarptautinius konkursus – tikrai yra mokinių, kurie gali garsinti ne tik mokyklą, bet ir šalį, bet nebūtinai jų tėvai yra pajėgūs juos išleisti į užsienį. Galų gale prisidedame prie kai kurių mokinių instrumentų remonto.
Esame bendruomenė – atliepiame šeimų poreikius, nors tam daug pinigų neturime, čia pasitarnauja rėmėjų lėšos – kiekvienas ateinantis euras mums labai svarbus.
Labai džiugina tai, kad tie, kurie mus paremia pinigais, dažniausiai nekelia jokių sąlygų. Jie žino mokyklą, ją vertina. Mes taip pat juos laikome bendruomenės nariais, kviečiame į renginius.
Mokomės dirbti su mecenatais, su rėmėjais ir galiu pasakyti, kad per metus sulaukiame kiek daugiau nei 50 tūkst. eurų siekiančios paramos.
Pritarė išsakytoms mintims
Kalbėdamas apie mecenatystę su išsakytomis direktoriaus mintimis sutiko ir aktyviai mokyklą remiantis D. Dundulis.
Naujienų portalui Lrytas verslininkas prasitarė, jog jaučia didelę naudą remdamas šalies kultūros institucijas, visgi, pridėjo, kad kam skirti lėšas palieka pačių įstaigų valiai.
„Kai pradėjome dirbti su M. K. Čiurlionio menų mokykla, buvo klausimas, kam norėtume skirti lėšas.
Tačiau laikomės nuomonės, kad ta įstaiga, kurią remiam tikrai geriau žino, kam panaudoti paramą. Nekeliame jokių sąlygų. Man tai malonu, manau, maloniau ir jiems.
Juk nelabai smagu, kai mums aiškina, kaip dirbti žmonės iš visai kitos srities, todėl čia lygiai taip pat nesinori rodyti nekompetencijos“, – šypsodamasis pridėjo D. Dundulis.
