Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad verslas ir kultūra nėra tokie suderinami. Tačiau pasidomėjus ir pažvelgus giliau – atsivertus renginio skrajutę, išgirdus padėkos žodį ar atkreipus dėmesį į reklaminę afišą nesunku suprasti, kad už amą atėmusio baleto ar ašarą privertusio nubraukti spektaklio slepiasi tie, kurie leidžia meno stebuklui atsiskleisti lengviau.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, filharmonija, dramos teatras, Šiaulių dramos teatras, M. K. Čiurlionio menų gimnazija – tai tik keletas visiems gerai žinomų įstaigų, prie kurių gerovės aktyviai prisideda kultūros entuziastas D. Dundulis.
Ne vienerius metus šalies kultūros lauką puoselėjantis „Norfos“ vadovas atviras – verslo įmonės susikrauna didesnį pelną, nei kultūros institucijos, todėl jis džiaugiasi galėdamas aktyviai prisidėti prie dar kokybiškesnės šios sferos puoselėjimo.
– Kodėl jums svarbu remti Lietuvos meną ir kultūrą? Ar tai asmeninis interesas, o gal labiau įmonės strategijos dalis?
– Labai džiugu, kad pirmaujame kultūros rėmime.
Kultūra yra ta šaka, kuri kelia žmonių intelektinį lygį. Kuo jis bus aukštesnis šalyje, tuo mums visiems susikalbėti bus lengviau. Kai yra labai didžiulis skirtumas tarp žmonių jų išsilavinimo lygyje, yra labai sudėtinga.
– Ar turite kokių nors asmeninių pomėgių, susijusių su menu ir kultūra? Kuo labiausiai domitės ir kuri sritis jus itin žavi?
– Nebijosiu įvardyti, kad mano vaikystėje ir jaunystėje kultūrinio mokymo buvo per mažai. Faktas, kad dabar lankausi įvairiuose kultūros renginiuose ir jaučiu, kaip pats tobulėju, tačiau kaip žinovas kalbėti negaliu.
Atsakant sąžiningai, dabar lankausi beveik visų žanrų renginiuose ir jis kiekvienas savitas. Uždėti daugiau pliusų ar minusų negalima nė vienam – skirtingų dalykų sulyginti tiesiog neįmanoma.
Manau, kad žmogus turi būti įvairiapusis ir domėtis viskuo.
– Kaip manote, kodėl partnerystė tarp verslo ir kultūros įstaigų yra svarbi?
– Verslas ta vieta, kur yra uždirbami pinigai. Kultūra – ne tiek. Nebent, dideli pinigai gaunami, kai projektai išeina į didžiąsias scenas, visais kitais atvejais šioje sferoje su uždirbimu tikrai sunkiau.
Svarbu paliesti ir tai, kad šlovinti šalį, demonstruoti pasiekimus, ją garsinti kultūra gali geriau nei verslas, todėl jei padedame kultūrai, šalies žinomumas auga, kultūrai lengviau pasiekti aukštesnių rezultatų. Man kaip piliečiui tai tikrai svarbu.
– Kaip vertinate meno rėmimo poveikį jūsų verslui? Ar pastebite, kad kultūros rėmimas padeda pagerinti prekės ženklo įvaizdį, padidinti klientų lojalumą, o gal pritraukti naujų klientų?
– Manau, kad tikrai padeda. Man marketingo specialistai sakys, kad esu neteisus, visos rinkodaros pozicijos negali nustatyti tiksliai, kad būtent ši priežastis padėjo įvaizdžiui. Pasak jų, reikia daryti apklausas.
Ir nors negarantuočiau, o 100 proc. variantas neegzistuoja, tačiau nuojauta pasako daugiau nei apklausos, o ji yra, kad iš tiesų kultūros rėmimas prisideda prie geresnio įvaizdžio kūrimo.
– Ar per pastaruosius metus pasikeitė jūsų požiūris į meno ir kultūros rėmimą? Galbūt supratote, kad dabar remti tokius dalykus svarbiau nei ankščiau? Arba atvirkščiai?
– Kai pradėjome remti meną ir kultūrą, į tai žiūrėjome labai atsargiai. Dažniausiai pradėjus šią veiklą būna itin sudėtinga atsitraukti. Ypač psichologiškai.
Svarbu suprasti, kad įmonės išgyvena įvairius ekonominius laikus. Įvairių gyvenimo etapų teko turėti ir mums.
Šiuo metu jaučiamės tikrai drąsiau. Žinoma, kiekvienas metais viskas priklauso nuo Lietuvos ekonomikos.
Taip pat manau, kad žiūrint į praeitį šiuo metu kultūros įstaigos išgyvena tikrai vienus geriausių laikų. Galbūt ateityje jie bus dar geresni, bet dabar yra renkamos pilnos salės, tikrai netrūksta žiūrovų, paklausa didžiulė. Reikia džiaugtis ir būti patenkintiems.
– Nors paramos dydis priklauso nuo daugybės rodiklių, sakykite, kiek lėšų skirti pavyksta?
– Metai nėra lygūs metams, todėl kasmet skiriamos paramos mastas taip pat skiriasi. Visgi, paramai pinigais, ne vien kultūros įstaigoms ir priklausant kokioje situacijoje yra Lietuva, skiriame nuo 700 tūkst. iki 1,5 mln. eurų.
Faktas, kad didesnės paramos buvo kovido laikotarpiu, Ukrainos karo pradžioje metai taip pat buvo didesni. Esant nestandartinėms situacijoms tikrai prisidedame prie atsiradusių problemų.
– Grįžkime prie kultūros įstaigų. Kaip joms yra paskirstoma parama? Galbūt turite reikalavimų, kaip konkrečiai norėtumėte paskirti pinigėlius?
– Parama visiems suteikiama vienodomis sąlygomis. Įstaiga, kurią remiame geriau žino, kam jiems reikia pinigėlių, o mes nekeliame jokių sąlygų. Man tai malonu – manau, kad jiems taip pat.
Laikausi nuomonės, kad žmonės, kurie dirba toje srityje žino žymiai geriau. O kai pradeda aiškinti ne kultūros srityje dirbantys žmonės, kaip mes, kartais tai gali atrodyti labai kvailai ir tai parodo tik nekompetenciją.
Žinodamas visa tai, nenoriu rodyti nekompetencijos toje srityje, kurioje nedirbu.
– Kaip įsivaizduojate meno ir kultūros rėmimo tendencijas ateityje? Ar tikite, kad daugiau verslo įmonių įsitrauks į šią veiklą ir ar to reikėtų?
– Esu įsitikinęs, kad kultūros įstaigos norėtų daugiau rėmėjų. Iš rėmėjo pozicijos negaliu pasakyti ar taip bus, bet kultūrai to reikia.
