Konferencija „Lietuva–Prancūzija: tolima kaimynystė, bendra patirtis“ – vienas prieš savaitę vykusio Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo savaitgalio „Labas!“ renginių.
Ką reiškia asimetrinis? „Lietuvių žvilgsnis į Prancūziją buvo gerokai intensyvesnis nei prancūzų į Lietuvą. Lietuvių menininkai per Paryžių visomis išgalėmis stengėsi patekti į bendrą Europos kultūrą, bet, deja, jų pastangos susigerdavo kaip vanduo smėlyje. Griuvus geležinei uždangai daug kas pasikeitė. Tai liudija ir Lietuvos sezonas Prancūzijoje“, – kalbėjo G.Jankevičiūtė.
Filosofas Kristupas Sabolius netrukus pateikė ir itin iškalbingą pavyzdį, liudijantį anuometinį prancūzų požiūrį ne tik į lietuvius. Būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Czeslawas Miloszas vieną savo knygų pavadino „Gimtoji Europa“, tarsi užsimindamas, kad jis yra tos pačios Europos dalis. Tačiau į prancūzų kalbą šis pavadinimas buvo išverstas „Kita Europa“, tarsi raginant rašytoją pernelyg neįsisvajoti.
Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo savaitgalį rugsėjo 12–15 d. Paryžiaus muziejuose, galerijose, net aikštėse skambėjo daug lietuviškų žodžių, susijusių su džiugesiu, optimizmu, laimėjimais, giedra ateitimi, lakiomis svajonėmis.
Bet kažin ar sveika pernelyg įsisvajoti, net jei kai kurie ženklai rodo, kad gal ir vertėtų? Kad nesibaigtų taip, kaip dviem pagyvenusioms lietuvių turistėms, kurios po viešnagės Paryžiuje nusileidusios Vilniaus oro uoste liūdnai susižvalgė. „Tarsi niekur ir nebūta“, – atsiduso viena. „Iš ištuštėjusios sąskaitos suprasi, kad vis dėlto būta“, – šyptelėjo kita.
Paryžius
Visiška banalybė, kad Paryžius – didelis, bet gal kiek mažiau banalu teigti, jog jis – pernelyg didelis, kad aprėptum visumą, užkariautum daugiau nei vieną kitą fragmentą, įspūdį, tikrovės atspindį.
Nors atrodo keista, bet šis nors ir svetingas, tačiau gana arogantiškas miestas prie Senos turi daugybę nerašytų taisyklių, visomis išgalėmis besistengiančių vaizduotėje susikurtą paveikslą sugrąžinti į tikrovę.
Jei Paryžiaus restorane atsisėsi ne prie to stalelio, kurį tau yra numatęs viršininkas padavėjas, netrukus turėsi persėsti, net jei įstaigoje – daugiau nė vieno kliento. O jei dar užsirūkysi, tai jis būtinai atsistos šalia ir ims priekaištingai kosčioti, nors pats atnešė peleninę.
Teko stebėti, kaip elegantiška moteris buvo nugrūsta į patį restorano lauko terasos kampą, – kad ji galėtų atsisėsti, o vėliau atsistoti, viršininkas padavėjas turėjo atitraukti ir pristumti stalą. Mat ji atėjo viena ir tik kavos. Akivaizdu, kad jei ši nenaudinga klientė būtų prisėdusi patogesnėje vietoje, restoraną būtų akimirksniu užplūdusi minia išalkusių ir ištroškusių milijonierių.
Turint omenyje panašius iškalbingus epizodus galima tik užjausti Lietuvos sezono Prancūzijoje rengėjus, kurie darbo reikalais keletą metų bendraudami su prancūzais greičiausiai sužinojo ir dar keistesnių nerašytų taisyklių.
Pompidou
Jei tris kartus apeisite aplink Pompidou meno ir kultūros centro pastatą, nebūtinai keliais kaip bažnyčioje, nors galima ir tokiu būdu, ypač jeigu esate į šio centro kolekciją svajojantis patekti menininkas, mat jis, tas centras, jau kelis dešimtmečius yra pati tikriausia dabarties meno šventovė...
Taigi jei tris kartus jį apeisite, lygiai tiek pat kartų vienoje jo pusėje, prie baseino, kuriame plaukioja kinetinės skulptūros, spjaudančios vandenį, išvysite didžiulį sienų tapybos darbą, vaizduojantį dvi moters pavidalo kolonas, stovinčias ant knygų postamentų ir laikančias didžiulį žiedą. „Ateitis neparašyta“ – byloja užrašas apačioje. O dar žemiau parašyta: „Žinios + veiksmas = galia“.
Ar įmanoma parašyti ateitį? Nebent netiksliai, alegoriškai, jei esi pranašas. O iš esmės mes visi rašome dabartį, kurioje galbūt kokiais nors iškreiptais pavidalais atsispindi nebent praeities šešėliai.
Pompidou centro ir Lietuvos santykių praeitis taip pat ganėtinai miglota ir palyginti skurdi. Kaip pasakytų G.Jankevičiūtė, asimetrinė, susijusi su lietuvių svajonėmis ir prancūzų išrankumu, net atsainumu.
Net patys Pompidou centro darbuotojai tiksliai nežino, kaip jo kolekcijoje atsidūrė Adomo Galdiko 1931 metų piešinys guašu „Ukmergės bažnyčia Lietuvoje“. „Įsigijimo būdas nenurodytas, 1931 m.“ – parašyta Pompidou centro internetiniame puslapyje. Kitą A.Galdiko piešinį guašu „Natiurmortas su statulėle“ tais pačiais 1931 m. įsigijo valstybė.
Pompidou meno centro kolekcijoje yra ir keli šviesaus atminimo filmininko Jono Meko filmai, pora Deimanto Narkevičiaus audiovizualinių instaliacijų. 2017 metų filme „Dėmės ir įbrėžimai“ D.Narkevičius priminė XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje tarp studentų Vilniuje įvykusį Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymą – išskirtinį, nors visuomenei mažai žinomą sovietmečio alternatyviosios kultūros įvykį. 2004 metų 8 minučių filme „Kartą XX amžiuje“ archyviniai vaizdai, kuriuose Vilniuje nukeliamas Lenino paminklas, sumontuoti taip, jog atrodo, kad minia rengiasi, o paskui ir švenčia paminklo pastatymą.
2019 m. Pompidou centre buvo parodyti penki filmų kūrėjos Emilijos Škarnulytės darbai – „Aldona“, „Veidrodinė materija“, „Sirenomelija“, „Energijos sala“ ir „Pleasure Prospects“. Beje, jos filmų yra šio centro kolekcijoje.
Kas dar? Keli lietuvių kūrėjų filmų seansai Pompidou centre. 2012 m. čia buvo parodytas J.Meko filmas „Rojus dar neprarastas“ ir dar keli jo kūriniai, 2017 m. paryžiečiai turėjo galimybę pamatyti Šarūno Barto juostą „Praėjusios dienos atminimui“, 2023 m. – šviesaus atminimo Manto Kvedaravičiaus „Mariupolį“, o šių metų sausį buvo parodytas muziejaus kolekcijoje esantis J.Meko filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“.
Dovanos
Tokiame kontekste, net jei kokį vieną kitą praeities įvykį ir pražiūrėjau, Pompidou centre šiuo metu veikiančios dvi lietuvių kūrėjų parodos jau dabar atrodo kaip istorinis įvykis, nors ir siūliau neįsisvajoti. Juolab kad Pompidou centras sulaukė dovanų ir mandagiai buvo paskatintas šį tą įsigyti.
Lietuvos dienų Prancūzijoje pradžią pažymėjo rugsėjo 13 d. čia atidarytos dvi nedidelės, bet svarbios parodos. Pačiame ketvirtojo aukšto gale keliasdešimtyje kvadratinių metrų viena šalia kitos įsikūrė privataus MO muziejaus paroda „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“ ir Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) paroda „Kazys Varnelis. Optinis klasicistas iš Lietuvos“.
Pastarojoje parodoje eksponuojama 16 šio lietuvių optinio meno meistro kūrinių. Parodos kuratorė Indrė Urbelytė dirbo su Pompidou centro kuratoriumi Micheliu Gauthier, kartu atrinko K.Varnelio (1917–2010) darbus, apgalvojo parodos koncepciją – per 16 K.Varnelio kūrinių perteikti tiek dailininko kūrybos raidą, tiek įvairovę, tiek kūrybinius metodus.
Paroda prasideda nuo vieno ankstyviausių K.Varnelio darbų „Geometrinė tapyba“ (1956 m.), kuriame matyti posūkis į optinę dailę, o baigiasi vienu vėlyviausių kūrinių „Oho“ (1996 m.), kurį jis nutapė jau sugrįžęs į Lietuvą.
K.Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė I.Urbelytė džiaugėsi išskirtine galimybe pristatyti K.Varnelio kūrybą prancūzų publikai: „Norime, kad parodos lankytojai susižavėtų kruopščiais K.Varnelio potėpiais, iš drobės tarsi iškylančiais tūriais, kad žvelgiant į jo optinio meno kūrinius raibtų akys, tačiau netrūktų ir solidžios, klasikinės harmonijos pojūčio.“
Reikšminga ir tai, kad LNM pastangomis ir dailininko sūnaus dėka vieną K.Varnelio kūrinį Pompidou meno centrui padovanojo JAV gyvenantis lietuvis kolekcininkas Jonas Dovydėnas. I.Urbelytė atskleidė, kad vertingi K.Varnelio optinio periodo darbai privačiose kolekcijose – gana retas reiškinys, todėl dovana yra išties išskirtinis įvykis, papildysiantis pasaulinės reikšmės Pompidou centro kolekciją. Tiesa, šis kūrinys parodoje kol kas nekabo – jis dar pakeliui iš JAV.
Įdomu tai, jog prancūzų dailėtyros profesionalai, aplankę šią parodą, nuoširdžiai stebėjosi, kad iki šiol apie tokį įdomų optinio meno atstovą nebuvo girdėję.
Vilniuje įsikūręs privatus MO muziejus Pompidou centre pristatė parodą „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“. Joje rodoma 12 šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūriniai.
Svarbu ir tai, kad MO muziejaus įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai nusprendė Pompidou centrui padovanoti penkis parodoje rodomus kūrinius iš MO muziejaus kolekcijos. Tad į Pompidou centro kolekciją pateks Marijos Teresės Rožanskaitės, Kazimieros Zimblytės, Lino Leono Katino, Marijos Švažienės, Vinco Kisarausko kūriniai. Pompidou centras sulaukė ir dar vienos dovanos – Elvyros Kairiūkštytės piešinius jam padovanojo jos kūriniais besirūpinanti Regina Norvaišienė.
Negana to, Pompidou centro vadovybė nusprendė įsigyti parodoje rodomus šiuolaikinių lietuvių menininkų Eglės Rakauskaitės, Anastasijos Sosunovos, Andriaus Arutiuniano, Žilvino Landzbergo ir „Pakui Hardware“ kūrinius.
Kai kurie lietuvių kūrėjai praėjusią savaitę viešėjo Paryžiuje – parodos atidaryme jie ne tik mielai pasakojo apie savo kūrybą, bet ir neslėpė džiaugsmo, kad jų kūriniai atsidūrė Pompidou centro kolekcijoje. Kai kurie jų net įžvelgė mistinių sutapimų.
„Pirmąkart mano performansas su kasomis surištomis mergaitėmis buvo parodytas Soroso šiuolaikinio meno centro metinėje parodoje „Kasdienybės kalba“. Tada buvo penktadienis, 13 diena. Parodos Pompidou centre atidarymas taip pat vyko penktadienį, 13 dieną. Dar įdomiau, kad merginų – irgi 13“, – kalbėjo E.Rakauskaitė, kurios kūriniui 2026 metais sueis 30 metų.
Atidarymo vakarą abi šios parodos plyšo per siūles nuo lankytojų gausos, kitomis dienomis lankytojų buvo mažiau. Nenuostabu, nes Pompidou centre rugsėjo 4-ąją buvo atidaryta paryžiečius ir miesto svečius turbūt labiau viliojanti paroda „Siurrealizmas“, įvairiais aspektais visapusiškai atskleidžianti šį populiarų modernistinį judėjimą. Ji – didžiulė, keliolika kartų didesnė už abi lietuviškas parodas. Ir lankytojų joje – kaip „Akropolyje“ per „Jamam“ savaitgalį. Žinoma, vienas kitas, apžiūrėjęs „Siurrealizmą“, tada Pompidou centro nuolatinę ekspoziciją, greičiausiai užsuka ir į lietuvių parodas.
Ambasada
„Savo parodoje siekėme panagrinėti lietuvišką temą – kūrėme savo viziją turėdami omenyje ambasados pastato paveldą ir Oskaro Milašiaus palikimą“, – kalbėjo Svajonė ir Paulius Stanikai. Jų paroda „Kilmės“ veikia Lietuvos ambasados Paryžiuje patalpose. Norintys apžiūrėti parodą turi susisiekti su ambasados darbuotojais ir susitarti dėl vizito laiko.
Dabartinio Lietuvos ambasados pastato sienos saugo išties turtingą istoriją. Ji įsikūrusi 1000 kvadratinių metrų ploto 4 aukštų Kurselio bulvaro 22-ajame name su vidiniu kiemu netoli Monso parko.
Šis pastatas, kuriame XIX amžiaus pabaigoje gyveno žinomas prancūzų kompozitorius Ernestas Chaussonas, įrašytas į Prancūzijos paveldo sąrašą. Jo interjerą dekoravo garsūs dailininkai Odilonas Redonas ir Maurice’as Denis. Čia XIX–XX a. sandūroje būdavo rengiami įvairūs vakarėliai, kuriuose lankydavosi kompozitoriai Gabrielis Faure, Erikas Satie, pianistas Alfredas Cortonas, kiti žymūs to meto kūrėjai.
Tad nenuostabu, kad S. ir P.Stanikai, mėgstantys tarsi išgręžti aplinką, kurioje rengia parodas, nenusigręžė nuo turtingos pastato istorijos ir ją išmoningai įkomponavo į savo išties įspūdingą audiovizualinę instaliaciją.
Tris nedideles sales menininkai sėkmingai pavertė galerija, kurioje nors ir šiuolaikiškai padrikai, bet vis dėlto skoningai dera ir pastato istorijos detalės, ir pirmojo Lietuvos ambasadoriaus ir menininko vizionieriaus O.Milašiaus gyvenimo bei kūrybos elementai, ir įvairaus žanro kūriniai, ir kūrėjų autobiografiniai inkliuzai, ir jų savitas – kartais ironiškas, kartais nuoširdus – žvilgsnis į pasaulį, ir net karo nuojautos.
„Iš principo ši paroda yra S. ir P.Stanikų duoklė dviem šalims, kurios formavo jų kūrybinį, meninį veidą. Jie jau per 20 metų gyvena Paryžiuje, bet nepamiršta Lietuvos“, – ištarė parodos kuratorė Julija Palmeiro.
Rumunė
Žingsniuodamas Monmartro link prisiminiau seną kalambūrą: „Ar tai menas? Dabar viskas menas.“ Pačios smegenys šią frazę šiek tiek pakeitė: Kur tas Mekas? Dabar visur Mekas.“
Taigi pakeliui į Monmartrą nusprendžiau užsukti į „The Film Gallery“, nedidelę galeriją, Paryžiuje veikiančią nuo 2005-ųjų ir skirtą eksperimentiniam menui.
„Bonjour“, – energingai ištarė tamsiaplaukė smulki mergina, prižiūrinti galeriją, primenančią garažą ar sandėlį. Šiuo metu joje veikia nedidukė J.Meko paroda „Summer Manifesto“ (liet. „Vasaros manifestas“) – ant sienų kabo garsiojo filmininko filmų kadrai, sukasi paskutinio jo filmo „Requiem“ projekcija, skamba performansų garsai.
„Ar daug lankytojų sulaukiate?“ – paklausiau. „Per atidarymą buvo labai daug, dabar mažiau. Bet tikrai sulauksime pakankamai daug žiūrovų, nes prancūzai mėgsta J.Meką“, – atsakė tamsiaplaukė.
Tuo, kad prancūzams patinka J.Meko kūryba, jau spėjau įsitikinti ir dar įsitikinsiu po kelių dienų, kai į lietuvių kūrėjo filmo „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ peržiūrą Pompidou centre netilps visi norintys, o po peržiūros įdėmiai klausysis eilėraščių iš prancūzų kalba neseniai pasirodžiusios jo poezijos rinktinės.
Kiek platesnė J.Meko kūrinių paroda „Memories of J.Mekas“ nuo rugsėjo 11 dienos veikia galerijoje „Galerie du Jour agnes b.“, su J.Meku susijusių akcentų netrūks ir viso Lietuvos sezono Prancūzijoje metu.
„Žinote, aš iš Rumunijos, o Rumunijos sezonas Prancūzijoje vyko 2019-aisiais“, – staiga ištarė pašnekovė. „Kas po jo pasikeitė?“ – paklausiau. „Nuoširdžiai tariant, beveik niekas. Mes ir toliau viltingai žvelgiame į Prancūziją, jie taip pat atsainokai žiūri į Rumuniją. Tiesa, tiems menininkams, kurie dalyvavo projekte, galbūt šis tas ir pasikeitė. Žinote, nauji kontaktai, nauji gerbėjai“, – kalbėjo rumunė.
Netrukus ji prisipažino, kad yra didžiulė Linos Lapelytės gerbėja. Ji Venecijoje net sudalyvavo „Saulėje ir jūroje“: „Pavaidinau pusvalandį, bet taip patiko, kad norėjosi dar ir dar.“
Iš Rumunijos kilusi mergina Paryžiuje pažiūrėjo ir naują L.Lapelytės kūrinį „Kalba“, kuriame apie šimtą vietinių paryžiečių vaikų mėgdžioja gyvūnų garsus ir juda po prestižinio Paryžiaus meno centro „Bourse de Commerce“ rotondą veidrodinėmis grindimis.
Tai kūrinys, mano akimis, paliekantis įspūdį, bet, skirtingai nei „Saulė ir jūra“ ar „Geros dienos!“, šiek tiek stokojantis subtilesnės formos, istorijos, dramaturgijos, gal ir choreografijos. Akivaizdu, kad L.Lapelytė vaikams suteikė bene visišką laisvę.
Bet galerijos darbuotoja iš Rumunijos taip nemano: „Nelyginu jos kūrinių. Aš jais tiesiog žaviuosi. Jie abu puikūs. Bet labai norėčiau pamatyti „Geros dienos!“ su kasininkėmis. Deja, kažin ar šis kūrinys kada nors pasieks Paryžių.“
„Pasieks, – ištariau. – Spalio 22–24 d. „Geros dienos!“ bus rodoma Paryžiaus „Rond-Point“ teatre.“ Rumunės veidą staiga papuošė nesumeluota šypsena. Atsisveikiname.
Ateitis
Nors ateitis neparašyta ir vargu ar ją galima parašyti, niekas nedraudžia jos planuoti ir džiaugtis nors ir miglotomis, bet galimybėmis.
Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo savaitgalis nepraėjo be įvykių, kurie ateityje gali tapti istoriniai.
MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė ir Pompidou centro prezidentas Laurent’as Le Bonas praėjusią savaitę pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje buvo užfiksuoti planai 2028 m. Vilniaus MO muziejuje surengti parodą iš abiejų muziejų kolekcijų.
Kaip ta paroda atrodys ir kokius darbus joje bus galima pamatyti, kol kas neaišku, tačiau MO muziejaus direktorė tikisi, kad pavyks panaudoti turtingą Pompidou modernaus meno muziejaus potencialą.
Tuo metu Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė „Lietuvos rytui“ atskleidė, kad su Pompidou vadovybe buvo sutarta 2027 metais Lietuvoje surengti bendrą parodą, kuri bus skirta K.Varnelio 110-osioms gimimo metinėms.
„Pirmąkart iš Pompidou centro, kuris turi turtingiausią Europoje optinio meno kolekciją, į Vilniaus Istorijų namus atkeliaus kūriniai iš šios kolekcijos. Planuojama, kad į parodą bus atvežti ir įdomūs optinio meno pavyzdžiai iš Vengrijos, Lenkijos, Ispanijos muziejų“, – vardijo R.Kačkutė.
Post scriptum
Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo savaitgalio dalyviai prancūzams ištarė pakankamai drąsų ir ne patį kukliausią „Labas!“
Dabar belieka tikėtis, kad kada nors, gal jau kitų metų pradžioje, įvyks tai, ką Paryžiuje suformulavo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Everard: „Pasistenkime, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir K.Varnelis būtų tokie pat garsūs Paryžiuje kaip Henri Mattise’as ir Stendhalis Vilniuje.“
O kol kas: „Au revoir, mesdames et messieurs!“
* * *
Lietuvos sezonas Paryžiuje: svarbiausi programos akcentai
* Lietuvos sezonas Prancūzijoje vadinamas pirmuoju visapusišku mūsų šalies pristatymu užsienyje. Jis daugiau nei 30 Prancūzijos miestų vyks tris mėnesius – iki gruodžio 12 d. Parodos Pompidou centre duris užvers kitų metų sausio 6 d.
* Įvairius projektus pristatys apie 130 Prancūzijos ir beveik tiek pat Lietuvos kultūros organizacijų. Programoje numatyta apie 300 renginių, kuriuose turėtų dalyvauti per 500 menininkų, atlikėjų, ekspertų. Tikimasi, kad į renginius užsuks daugiau nei pusė milijono lankytojų.
* Lietuvos sezonui Prancūzijoje, kurio šūkis „Kitas tas pats /Se voir en l’autre“, Kultūros ministerija iš valstybės biudžeto iš viso skyrė apie 3 mln. 200 tūkst. eurų. Šias lėšas skirstančio Lietuvos kultūros instituto ekspertai per du etapus iš 137 projektų atrinko 116 ir jiems skyrė 2 mln. 482 tūkst. eurų.
* Lietuvos kultūros atstovų desantas leisis tokiose svarbiose Prancūzijos institucijose kaip Sorbonos universitetas, šiuolaikinio meno centras „Palais de Tokyo“, Pompidou meno ir kultūros centras, Paryžiaus teatras „Theatre de la Ville“, „Carre d’Art“ muziejus Nime, teatras „Grand Theatre de Provence“, Liono šiuolaikinio meno bienalė, Marselio skaitmeninio meno bienalė „Chroniques“, Tulūzos scenos menų bienalė.
* 2024 m. spalio 11 d. – 2025 m. sausio 5 d. šiuolaikinio meno institucijose „Palais de Tokyo“ ir „KADIST Paris“ bus pristatoma N.Bumblienės ir E.Villez kuruojama paroda „Sienos yra naktiniai gyvūnai“, kuri, pradėjusi kelionę Paryžiuje, 2025-aisiais sugrįš į Vilnių. Projekto idėja susijusi su dabartine geopolitine suirute, kurią sukėlė karas Ukrainoje. Parodoje bus pristatoma keliolika skirtingų kartų menininkų, daugiausia lietuvių, bet taip pat kilusių iš platesnio regiono ir gyvenančių Prancūzijoje. Dalyvaujantys menininkai: A.Arutiunianas, „Beyond the post-soviet“, A.Jokšė, D.Narkevičius, M.Olšauskaitė, A.Sosunova, A.Šeškus, E.Škarnulytė, kiti. * Paryžiaus „Theatre de la Ville“ spalį pristatys Lietuvai skirtą programą. Per 3 savaitgalius Paryžiaus publikai Lietuvos teatrai pristatys per 50 spektaklių, skirtų visoms amžiaus grupėms ir atliekamų tiek salėse, tiek aikštėse. Atidarymo proga bus rodomas E.Švedkauskaitės spektaklis „Fosilija“. Repertuare taip pat įrašyta: K.Gudmonaitės „Šventė“ ir „Ledynai“, D.Strimaičio ir A.Lisčiskinaitės choreografiniai kūriniai, K.Kaupinio „Radvila Darius, Vytauto“, „Rakija Klezmer Orkestar“ ir „Solo ansamblio“ koncertai, B.Banevičiūtės „Neregėtas pasaulis“, M.Jančiausko ir R.Ribačiausko „Vedami“ (bus atliekamas Paryžiaus kalėjimuose ir kitose erdvėse.)
* Tulūzoje vykstančios bienalės ir festivalio „Festival International des Arts Vivants“ žiūrovai rugsėjo 27 – spalio 13 d. išvys programą, kurioje numatoma surengti ne mažiau aštuonių pasirodymų, pristatančių Lietuvos šokio, cirko, teatro ir muzikos scenų įvairovę. Žiūrovai išvys solinę D.Strimaičio šokio spektaklio „Hairy 2.0“ versiją, A.Lisičkinaitės spektaklį „Hands Up“, L.Lapelytės, R.Barzdžiukaitės ir V.Grainytės operą „Geros dienos!“, M.Baranauskaitės-Liberman šiuolaikinio cirko projektą „Nappies Project“.
* Spalio 18 – 26 d. Ošo mieste bus pristaotmas šiuolaikinis Lietuvos cirkas. „Teatronas“ suvienijo keturias šiuolaikinio cirko organizacijas Prancūzijoje lietuviško cirko sklaidai. Jungtinė prancūzų komisija atrinko ir pakvietė tris naujus lietuviškus šiuolaikinio cirko projektus ir jų kūrėjus parengti savo darbus rezidencijose ir pristatyti spektaklių premjeras tarptautiniame cirko festivalyje „CIRCa“ Oše. Atrinkti projektai: M.Baranauskaitės-Liberman „Nappies project“, I.Kuzelytės „How a Spiral Works“ ir trupės „Taigi cirkas“ darbą „InTENSE“.
* 2024 m. lapkričio 7 d. – 2025 m. sausio 18 d. Lietuva viešnios teisėmis dalyvaus Marselio bienalėje „Chroniques“. Akcentu taps R.Barzdžiukaitės, L.Lapelytės ir V.Grainytės operos „Saulė ir jūra“ pristatymas. Lietuvos programa apims video ir skaitmeninio meno kūrinius, instaliacijas, pokalbius. Dalyvaus E.Škarnulytė, L.Lapelytė, Dr. Gora Parasit, M.Opriška, A.Ambrazevičiūtė ir S.Žemaitytė, „Eye Gymnastics“ (V.Damerell ir G.Griciūtė), „Kosmos Theatre“. * 2024 m. spalio 24 d. – 2025 m. kovo 16 d. Nimo miesto muziejuje „Carre d’Art-Musee“ veiks A.Kasubos ir M.Olšauskaitės paroda. Dviejų skirtingų kartų, istorinių likimų lietuvių menininkių parodos pasakos apie erdvę ir laiką, įsivaizduojamą ateitį ir neužmirštą praeitį. Po II Pasaulinio karo iš Lietuvos priverstinai pasitraukusi, Į JAV emigravusi erdvinių aplinkų iš tamprių audinių kūrėja A.Kasuba (1923–2019) įsivaizdavo pasaulio ateitį be stačių kampų, kaip buveinę sielai. Ši paroda – pirmasis menininkės kūrybinio palikimo pristatymas Prancūzijoje. Šiuolaikinės menininkės M.Olšauskaitės parodoje atsispindės jos nuoseklus domėjimasis stiklu.
* „Fiminco“ fondas su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi spalio 11 d. – gruodžio 1 d. lankytojus kvies į grupinę LNDM kolekcijos ir jaunųjų Lietuvos menininkų kūrinių parodą „Ambsadoriai/ Les Ambassadeurs“ Romenvilyje. Tarp pristatomų menininkų – L.Lapelytė, I.Rojūtė, R.Vikšraitis, G.G.Akstinas, K.Gruodis, J.Sabaliauskaitė, I.Kotryna Skirmantaitė.
* Visoje Prancūzijoje viso Sezono metu bus rodomas Lietuvos šiuolaikinis ir klasikinis kinas. Lietuvos kino klasika, šiuolaikinis lietuviškas kinas, studentų darbai, trumpametražiai filmai, LGBT kinas ir videomenas nuguls skirtinguose Prancūzijos kino renginiuose ir kino kultūros bei švietimo organizacijų projektuose, kurie pasklis po visą Prancūziją. Lapkričio mėnesį numatyta A.Stonio dokumentinio kino retrospektyva Pompidou meno ir kultūros centre. Prancūzams taip pat bus parodyti K.Buožytės, L.Lužytės, A.Kavaitės, M.Kavtaradzės, S.Jakaitės, D.Narkevičiaus, R.Zabarausko, V.Katkaus, S.Baradinsko, L.Bareišos, A.Sosunovos, E.Škarnulytės, A.Jokšės, L.Kacinausko kūriniai.
* Paryžiuje, Vandome ir Burge lapkričio 27–30 d. rengiamas „Europavox“ projektas „Muzika! Nauji balsai iš Lietuvos“. Koncertuose bus pristatomi lietuvių ir prancūzų atlikėjai, kurie surengs turą per tris miestus.
* Viso Sezono metu Prancūzijoje vyks vaikų ir paauglių literatūros populiarinimo renginiai. Literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ su partneriais Prancūzijoje įgyvendina projektą „Mūsų legendų persipynusios gijos“, kuris kviečia Prancūzijos ir Lietuvos menininkus pradėti kūrybinį dialogą apie abiejų kultūrų legendas, mitus bei sakmes ir sukurti naujas istorijas, kurios bus pristatytos jauniesiems Prancūzijos skaitytojams per kitą knygų mugę Montrėjuje.˙˙
