Konferencija „Lietuva – Prancūzija: tolima kaimynystė, bendra patirtis“ dviejų – Vilniaus ir Sorbonos – universitetų bendradarbiavimo rezultatas. Konferencijai buvo ruoštasi beveik metus, joje – dvi dienas iškiliausi dviejų šalių profesoriai ir mąstytojai apžvelgs Lietuvos ir Prancūzijos santykius, kultūrą, iššūkius ir bendras perspektyvas.
„Šiandien, atidarant Lietuvos sezoną Prancūzijoje, skaičiuojame keli šimtus renginių ir partnerysčių. Tai parodo, kad Lietuvos menas, mokslas, kultūra jau sudomino daugybę profesionalų visoje Prancūzijoje. O po trijų Sezono mėnesių, tikimės, kad ir žiūrovams tapsime pažįstami. O mes, Lietuvos kūrėjai, pažadame nenustoti dalintis optimizmu, kuris, regis, tampa šiuolaikinės Lietuvos vizitine kortele“, – sakė Sezono Prancūzijoje komisarė Virginija Vitkienė.
Lietuvos kultūros instituto vadovė Julija Reklaitė pabrėžė, kad Sezonas Prancūzijoje yra pirmasis toks visapusiškas šalies reprezentavimas užsienyje, šis momentas – ypatinga šventė ir pripažinimas ilgo ir sudėtingo kelio, kurį nuėjome, bei progresas, kurio buvo pasiekta per daugiau nei tris laisvės dešimtmečius.
„Sezonas per trumpas, kad spėtume viską kas geriausio apie save papasakoti ir parodyti, bet tikiu, kad to pakaks pamatyti save kitame, kaip kviečia Sezono logotipas, ir smalsumui sužadinti. Mūsų laukia dar ilga pažinimo ir atradimų kupina kelionė, peržengianti miestų, šalių ir Sezono ribas. Linkiu kiekvienam atrasti kažką kito, kažką savo, vedančio tvarių ir ilgalaikių ryšių link“, – sakė J.Reklaitė.
Nuo rugsėjo 12 iki gruodžio 12 dienos Prancūzijoje Sezono renginiai vyks daugiau nei 80-yje miestų. Partnerysčių projektus Sezone pristatys apie 130 Prancūzijos ir panašiai tiek Lietuvos kultūros organizacijų. Renginiuose laukiama daugiau nei pusės milijono žiūrovų ir lankytojų.
Lietuvos sezoną Prancūzijoje įgyvendina Lietuvos kultūros institutas ir Prancūzų institutas Paryžiuje.
* * *
Lietuvos sezono Prancūzijoje komisarės Virginijos Vitkienės kalba
Gerbiami Jūsų ekscelencijos ambasadoriai Alix Everard, Arnoldai Pranckevičiau, Nerijau Aleksiejūnai, ambasadų darbuotojai, gerbiama Prancūzų instituto prezidente Eva Nguyen Binh, miela Lietuvos kultūros instituto vadove Julija Reklaite, ir abiejų institutų Komandos, tiksliau būtų sakyti – Šeimos – nariai, garbės konsulai, Sorbonos universiteto ir Vilniaus universiteto intelektualiniai vedliai, brangi Lietuvių bendruomene Prancūzijoje, mieli Prancūzijos ir Lietuvos kultūros organizacijų ir festivalių vadovai, įkvėpėjai, menininkai, edukatoriai, verslo ir diplomatinių institucijų atstovai.
Paskutiniai du metai mums visiems buvo labai intensyvūs Lietuvos sezono Prancūzijoje ir Prancūzijos atgarsių Lietuvoje pasirengime. Ne tik dėl vadybinių, organizacinių pasirengimo darbų, bet ir dėl naujų pažinčių, naujų žinių apie vieni kitus, naujų tyrimų ir atradimų, draugysčių. Pamenu, 2022-ųjų lapkritį, kai Lietuvos Kultūros ministerija pakvietė mane imtis Sezono komisarės atsakomybės, viename iš pirmųjų susitikimų su Prancūzų instituto kolegomis paklausiau, kiek partnerystės projektų yra realu išvystyti per ateinančius pusantrų metų. Penkiasdešimt. Nuskambėjo tuomet.
Man, tuo metu dar tebevadovaujant besibaigančiam „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ projektui, kuriame vien 2022 metais vyko virš 1500 renginių, 50 atrodė gerokai per mažai. Todėl, kad žinojau, koks gyvybingas, inovatyvus ir proaktyvus yra Lietuvos kultūros sektorius, ir koks didelis Lietuvos kultūros žmonių interesas dalyvauti programoje. Tačiau kartu ir suvokiau, kad pusantrų metų svečioje šalyje sukurti ne festivalį, bet tvariais partnerysčių ryšiais grįstus projektus, yra labai mažai.
Šiandien, atidarant Lietuvos sezoną Prancūzijoje, skaičiuojame, kad iki gruodžio 12 dienos Prancūzijoje įvyks virš 200 renginių, įgyvendinamų per 130-ies abipusių partnerių (beveik 260 kultūros, švietimo, mokslo, tyrimų ir kūrybinių industrijų organizacijų). Ką tai sako mums, čia susirinkusiems šiandien? O tai, kad Lietuvos menas, mokslas, kultūra jau sudomino daugybę profesionalų visoje Prancūzijoje. O po šio trijų mėnesių sezono, tikimės, visų šių partnerių auditorijos ir žiūrovai taps ne mažesni Lietuvos žinovai, pamatys save kitame. Tikimės, kad Sezoną užbaigsime supratę, jog esame daug artimesni, nei (ne)galvojome.
Jaučiu didelę padėką už man suteiktą pasitikėjimą prisiliesti prie šio pokyčio – lietuvių ir prancūzų kultūros suartėjimo proceso. Nuo meno istorijos studijų laikų žaviuosi Prancūzijos įtaka Vakarų kultūrai, menui, architektūrai. Daugybė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų studijavo, ieškojo sąjungininkų, kūrė diplomatinius ryšius su Prancūzijos aukštuomene.
Gausus būrys Lietuvos respublikos diplomatų, menininkų, architektų sėmėsi žinių ir patirties Prancūzijos institucijose XX a. 2–3 dešimtmečiais (apie tai nemažai girdėsime šiandienos ir rytdienos mokslininkų pranešimuose). Beje, aš esu iš UNESCO pasaulinio paveldo miesto Kauno, kurio nominacija yra Optimizmo architektūra – taip apibūdinamas modernistinės architektūros ir urbanistikos fenomenas, kurį nemaža dalimi kūrė ir Paryžiuje studijavę Lietuvos architektai.
Tačiau 50 represyvios sovietų okupacijos ir tarptautinės propagandos, norėjusios ištrinti Lietuvą ir kitas regiono šalis iš Europos istorijos, metų lėmė ir menką Lietuvos kultūros žinomumą šiuolaikinėje Prancūzijos visuomenėje.
Tad Sezonas yra ir skolos grąžinimas už geležinės uždangos kūrusiems menininkams bei advokatavimas mums artimo likimo Ukrainos kūrėjams, kurie užuot kūrę savo visuomenę, turi ginklu ginti savo tautiečių teisę gyventi po laisvu suverenios šalies dangumi.
Šio projekto iniciatorių (ačiū, Nerijau) ir globėjų (LR ir FR prezidentų) dėka su Sezonu prasiveria durys šiuolaikinėms partnerystėms ir bendradarbiavimui. Atėjo laikas panaikinti nenatūraliai sukurtą atstumą, meno projektais ir debatų programomis papasakoti istoriją ir asmenines istorijas, kartu analizuoti dabartines aktualijas ir kartu projektuoti mūsų ateitį, empatiškos, vieningos, kūrybingos Europos ateitį.
Noriu širdingai padėkoti menininkams, kūrėjams, kultūros ir kitų sričių profesionalams, kad su entuziazmu sutikote būti šio žiūrėjimo vienas į kitą ir savęs pamatymo kitame pratimo dalyviais. Linkiu visiems po intensyvaus darbo patirti nuostabų grįžtamąjį ryšį, džiaugsmą. O mes, Lietuvos kūrėjai, pažadame nenustoti dalintis optimizmu, kuris, regis, tampa šiuolaikinės Lietuvos vizitine kortele.
Lietuvos kultūros instituto vadovės Julijos Reklaitės kalba
Mieli konferencijos dalyviai ir svečiai, mieli organizatoriai, projektų partneriai, nuostabūs Prancūzų instituto ir Lietuvos kultūros instituto kolegos, per šį ilgą pasirengimo periodą tapę draugais.
Iš tiesų, kaip buvo palinkėta Venecijos bienalėje gyvename „įdomiais laikais“, ieškome, kaip „mums gyventi kartu“ – kaip vadinosi kita bienalė, o šis momentas kviečia ir siūlo „pamatyti save kitame“. Įsiklausyti ir pastebėti niuansus bei detales, pažinti ir atrasti, kad esame to paties globalaus pasaulio dalis.
Sunku ką nors pridurti po šitiek kalbų ir sveikinimų šio istorinio momento proga, šioje istorinėje scenoje, kuri privertė mane susimąstyti, kad gyvenu beribių galimybių laike. Tai ypatingas momentas mums, Lietuvoje, ypatinga šventė ir pripažinimas to ilgo ir sudėtingo kelio, kurį nuėjome ir progreso, kurio buvo pasiekta per daugiau nei tris laisvės dešimtmečius. Tokią dieną kaip ši norisi didžiuotis ir džiaugtis laukiančiais atradimais, tikiu, kad ir jūs tai jaučiate.
Tuo pačiu, stovėdama čia prieš jus, aš norėčiau kalbėti ne tik nuo savęs, manosios kartos, apdovanotos beribėmis galimybėmis keliauti, studijuoti, švęsti kultūrą, megzti ryšius ir pažinti kitus, bet ir kitų vardu. Savo prosenelio, kurio vardu esu pavadinta, kuris buvo deportuotas ir nužudytas Sibire vardu. Savo tėčio, kuris niekada taip ir neaplankė Paryžiaus ir kuriam, net būnant labai šviesiu ir gabiu žmogumi, niekada neteko net pasvajoti studijuoti vakaruose, vardu. Paryžius, Sorbona ištisoms kartoms buvo už vaizduotės ribų esantys raktažodžiai, reiškiantys kažką nepasiekiamo ir kito.
Norėčiau mus pavadinti laiminga karta, kuri nepatyrė karo. Deja, negaliu, dėl visų tų, kurie ir dabar, kai čia kalbu, kovoja už Europos vertybes ir laisvę.
Nuoširdžiai tikiu, kad mokslo vaidmuo yra ypatingas, Istorijos tyrimai yra ypač svarbūs, siekiant atminti, atkurti, pabrėžti, stiprinti mūsų trapius, bet visuomet egzistavusius ryšius, ir kartu švęsti mūsų sėkmes ir galimybes, kurias dabar savo buvimu čia galiu paliudyti. Todėl labai simboliška ir ypač svarbu būtent čia ir būtent taip pradėti Lietuvos sezoną Prancūzijoje kartu su tais, kurie negali to padaryti.
Esu nepaprastai dėkinga visiems, kurie padarė tai įmanoma. Už šios scenos, net už šio miesto ribų yra begalė žmonių, kurie ilgai ir sunkiai dirbo dėl šio momento. Tai žmonės, kuriem nėra nieko neįmanomo ir manau, kad mes nesame pernelyg ambicingi, norėdami ištaisyti istorines klaidas, perrašyti naratyvus, parodyti tai, kas dar neatrasta per tokį trumpą laiką.
Šis sezonas nebūtų įvykęs be herojiškų diplomatinių pastangų, ypatingą padėką noru išreikšti ambasadoriui Nerijui Aleksiejūnui, kuris nuėjo ne vieną ekstra mylią, taip pat kultūros atašė Austei Zdančiūtei, kuri nematomais siūlais mus visus surišo į bendrą tinklą, Ačiū Virginijai Vitkienei, kad ėmėsi šio iššūkio, jai linkiu mėgautis šia tris mėnesius trunkančia akimirka.
Be mūsų partnerių Prancūzų instituto Paryžiuje kasdienio darbo ir pastangų visa tai nebūtų buvę įmanoma, ačiū Eva Nguyen Binh už tokį žmogišką dėmesį ir susidomėjimą, Agnes Alfandari už konstruktyvų palaikymą, Charlotte Billy ir visai sezonų komandai už atsakomybę ir atsidavimą, fantastiškai komunikacijos komandai už tai, kad galime jausti projekto mastelį ir svajonių komandai Lietuvos kultūros institute bei visiems, kurie dirbo kartu glaudžiai ir intensyviai visus šiuos mėnesius, kurių metu mes labai daug išmokome vieni iš kitų.
Ačiū ir Prancūzų institutui Vilniuje ir Prancūzijos ambasadai Lietuvoje, kurių palaikymą jautėme viso proceso metu. Ir be abejo, visa tai vyksta tik projekto partnerių, kūrėjų, atlikėjų, kuriuos savo kalboje minėjo Virginija ir visų, kurie dalyvaus sezone dėka. Ačiū jums.
Sezonas per trumpas, kad spėtume viską kas geriausio apie save papasakoti ir parodyti, bet tikiu, kad to pakaks pamatyti save kitame ir smalsumui sužadinti. Mūsų laukia dar ilga pažinimo ir atradimų kupina kelionė, peržengianti miestų, šalių ir sezonų ribas. Linkiu kiekvienam sezone atrasti kažką kito, kažką savo, vedančio tvarių ir ilgalaikių ryšių link.
