Nemažai dėmesio savo kūryboje skyrusi kalbai, pastaruosius kelerius metus L. Lapelytė gilinasi į jos ribotumą. Pasak menininkės, kalba vis dažniau jai atrodo kaip manipuliacijos įrankis, todėl norisi pasvarstyti apie kitus komunikacijos būdus, pavyzdžiui, atidumą ir rūpestį vienas kitu, kitomis gyvybės rūšimis, aplinka.
Šiame, specialiai Paryžiaus rudens festivalio kvietimu sukurtame darbe L. Lapelytė imasi radikalaus gesto ir ištrina bet kokias kalbines nuorodas. Bene šimtas menininkės suburtų vietinių paryžiečių vaikų kurs įvietintą gyvą garsinę skulptūrą ir „kalbės“ imituodami gyvūnų skleidžiamus garsus. L. Lapelytės „Kalba“ tokiu būdu pasakoja apie kalbos nesėkmę, žmonijos trapumą, empatiją, imitaciją kaip mokymosi ir pasaulio pažinimo metodą, negirdimus visuomenės grupių balsus. Iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas ir laisvas pasirodymas nurodo į dar pilnai nesusiformavusią vaiko savimonę, kuomet „aš“ ir „kitas“ nėra pilnai vienas nuo kito atsiskyrę.
„Bendradarbiaujame su trimis vietinėmis mokyklomis, o šiame pasirodyme dalyvauja vaikai ir paaugliai nuo 5-erių iki 18 metų amžiaus. Man buvo svarbu, kad matytųsi šis platus vaikystės spektras ir švelnus jų tarpusavio ryšys, rūpestis vienas kitu. Tai kelia svarbių klausimų, kas mūsų visuomenėse telpa į vaiko apibrėžimą, kada „užauga“ jo balsas, kodėl esame linkę vaikiškumą sutapatinti su primityvumu. Taip pat buvo įdomu mąstyti, kaip vaikai patiria gamtą, kokia vis labiau simuliuojama ir urbanizuota susidūrimo su ja patirtis“, – pasakoja menininkė.
Tris vakarus, rugsėjo 11, 12, 13 d. vyksiantį, keturiasdešimties minučių trukmės kūrinį pakviesta rodyti ypatingos akustikos „Bourse de Commerce“ erdvėje, buvusiame XVIII a. prekybos biržos pastate, kurį meno kolekcininkas Fran?ois Pinault nusprendė išsaugoti ir pertvarkyti, pasitelkiant garsaus japonų architekto Tadao Ando viziją. Nuo 2021-ųjų, kai pastatas ir vėl tapo atviras visuomenei, čia parodas surengė daug garsių pasaulio menininkų.
L. Lapelytės intervencija į unikalią pastato architektūrą – jautri ir efemeriška. Kurdama kone pirmykščio pasaulio, žmogaus, gyvūno kūrimosi provaizdį, menininkė nesufleruoja konkretaus siužeto. Atmosferiškas performansas kviečia įsiklausyti į atpažįstamus ar abstrakčius garsus, iš jų besilipdantį netikėtą, chimerišką balsų chorą. Šią eksperimentinę muzikinę kompoziciją papildo kartu su dizainere Rūta Kiškyte kurta scenografija, kuriai pasitelkiamas pažeme slenkantis rūkas ir vaikiška „statybine medžiaga“ neretai laikomas kartonas. Iš jo pasirodymo dalyviai tarsi kviečiami pasistatyti savo pasaulį.
„Festival d’Automne“ taip pat bus pristatyta pirmoji bendra L. Lapelytės, Vaivos Grainytės, Rugilės Barzdžiukaitės opera „Gero dienos!“ (prodiusuoja „Operomanija“). Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureačių kūrinys „Saulė ir jūra“ šiame festivalyje parodytas pernai.
Šiais pasirodymais L. Lapelytės kūrybos pristatymas Prancūzijoje nesibaigia. Nuo rugsėjo 21 d. menininkė kviečia į dilgėlių sodą, kuris bus kultivuojamas visos 17-osios Liono bienalės metu. Tai – kito jos kūrinio „The Mutes“ scenografija. Ypatingo susidomėjimo sulaukusio kūrinio premjera įvyko prieš dvejus metus Paryžiuje, „Lafayette Anticipations“ meno erdvėje. Šįkart Lione pristatoma adaptuota jo versija pavadinimu „The Study of Slope“.
Performatyvioji kūrinio dalis – dainos atliekamos žmonių, neturinčių muzikinės klausos. L. Lapelytės suburti neprofesionalūs atlikėjai savotiškai priešinasi Vakarų muzikos tradicijai, kur neintonavimas laikomas nederamu. Dilgėlės čia pasitelkiamos kaip tokių dainininkų parabolė – nepaisant gydomųjų savybių dilgėlės laikomos piktžolėmis. Šiuo sugretinimu menininkė siekia užginčyti kategorišką skirstymą ir pakeisti jį gebėjimu priimti kitą. Taip pat Liono bienalėje bus eksponuojama filmuota Paryžiuje įvykusio kūrinio „Kalba“ versija, o bienalės uždaryme gyvai jį pakartos Liono vaikai.
Tuo metu iki spalio 30 d. Marselyje, „La Traverse“ meno erdvėje veikiančioje parodoje „Dryads of Cosquer“ (kuratorės Merilin Talumaa (EE) ir Justė Kostikovaitė (LT)), pristatoma Linos Lapelytės audiovizualinė instaliacija „Kas nutinka žuviai po mirties?“ (2021).
Taip pat šiuo metu menininkės kūrinius galima išvysti ir išgirsti Miunchene, kur iki rugsėjo 30 d. mieste eksponuojama skulptūra „Copper Lick“ (liet. „Vario lyžis“). Rugsėjo 27, 28 ir spalio 2, 3 dienomis Štutgarto „Rampe“ teatre vyks „The Study of Slope“ pasirodymai, o lapkritį vyksiančio vieno svarbiausių 47-ojo Europos naujosios muzikos festivalio „Huddersfield“ (Jungtinė Karalystė) programoje L. Lapelytė dalyvaus kaip reziduojanti kompozitorė ir pristatys savo muzikinės kūrybos retrospektyvą.
Lina Lapelytė (g. 1984) – menininkė, muzikantė ir kompozitorė. Jos kūryba pagrįsta performansu su daug nuorodų į populiariąją kultūrą, lyčių stereotipus bei nostalgiją. Į savo darbus ji įtraukia profesionalius atlikėjus ir mėgėjus, atliekančius skirtingų žanrų, pavyzdžiui, populiariosios muzikos ar operos, kūrinius. Dainavimas tampa kolektyviniu ir emociškai intensyviu įvykiu, keliančiu klausimų apie pažeidžiamumą ir nutildymą. L. Lapelytė studijavo klasikinio smuiką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įgijo garso meno bakalauro laipsnį Londono menų universitete bei skulptūros magistro laipsnį Londono Karališkajame menų koledže.
Menininkė yra surengusi personalinių parodų „Frac“ galerijoje Nante, „Lafayette Anticipations“ galerijoje Paryžiuje, „Space“ galerijoje Londone. Jos darbai pristatyti tokiose parodose ir institucijose kaip Gherd?ina bienalė, „Haus der Kunst“ muziejus ir šiuolaikinio meno centras Miunchene, MOCA muziejus Los Andžele, „Tai Kwun Contemporary“ meno centras Honkonge, šiuolaikinio meno festivalis „Glasgow International“, Prahos kunsthalė, Nacionalinė dailės galerija Vilniuje, modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus „Moderna Museet“ Malmėje, meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“ Vilniuje, „Serpentine“ paviljonas Londone.
