Artėjant filmo premjerai Lietuvoje geriausio režisieriaus apdovanojimu Lokarne įvertintas L. Bareiša papasakojo, kodėl veiksmas vyksta vasarą, kaip sekėsi surasti aktorių kovos menų kovotojo vaidmeniui, kokią žinutę neša filme skambantys pophitai ir kodėl jam svarbu, kad filmas nebūtų trumpalaikiu efektu.
„Man svarbu, kad kažkas įstrigtų žiūrovo galvoje, filmas sugrįžtų kasdienybėje, o kino patirtys neliktų tik trumpalaikiu efektu. Juk kinas turi praturtinti“, – neabejoja L. Bareiša, pavadinęs „Seses“ asmeniškiausiu filmu.
Apie ką tau byloja antrasis ilgametražis filmas „Sesės“?
Pirmiausia, „Sesės“ pasakoja apie mus, mūsų emocijas, pavydą, konkurenciją, neišsakytus jausmus. Apie įvykius, kurie nuraibuliuoja per visą gyvenimą ir turi juos priimti bei reaguoti. „Sesės“ – lyg mozaika, kuri prasideda nuo vasaros savaitgalio ir vienas momentas viską pakeičia negrįžtamai. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tai tiesiog viena iš mūsų gyvenimo būklių.
Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas suras savo prieigą prie šio filmo ir atras sau artimų momentų – ir jautrių, ir liūdnų, ir juokingų.
Bandžiau sukurti filmą, kuris įtraukia ir sugrįžta pas tave, nors siužetas tarsi paprastas. Prie to prisideda ir neįprasta struktūra, kuri filmą daro dar paveikesnį.
Kodėl pasirinkai tokį metų laiką – karštą vasarą?
Iš vasarų turiu daugiausia prisiminimų, ypač iš vaikystės. Ežeras, vanduo, maudynės – turbūt ne vienas tai prisimenu, tai peržengia individualumo ribas. Tai kolektyviniai prisiminimai, kurie nematomomis gijomis jungia mus visus.
Tai toks laikas, kuris, atrodo, visada bus svarbus, momentai, kurie per kartas įauga į tave. Šių prisiminimų inspiruoti mes kuriame santykius su kitais žmonėmis, jaučiame meilę kitiems.
Norėjau tokios erdvės ir laiko, kuri būtų akivaizdi ir suprantama, tačiau kartu transformuotųsi į kažką universalaus, peržengiančio tokius prisiminimus. Visi esame kažką vasarą patyrę. Tokius įvykius, kurie mums yra išlikę atmintyje, ar nutikimus, kurių galėjo ir nebūti.
Herojų reakcijos – taip pat mums artimos. Kur užslėptų jausmų daugiau nei atvirų. Kur pavydą ir konkurenciją jauti ar numanai, bet to niekaip neištransliuoji, kaip mums įprasta gyvenime. Bene iškalbingiausias yra vyrų dialogas, kurio esmę žiūrovai supras tik išvydę šią sceną.
Aktorių ansamblis – Gelminė Glemžaitė, Agnė Kaktaitė, Paulius Markevičius, Giedrius Kiela Lokarno festivalyje įvertinti prizu. Kaip pavyko suburti tokią talentingą komandą?
Aktorių ansamblio sėkmė priklauso nuo vidinės chemijos – jeigu jie tarpusavyje nederės, niekas neveiks, žiūrovai nepatikės. Atranką pradėjome nuo sudėtingiausio Justės personažo, kurį įkūnija Agnė Kaktaitė. Tai jos debiutas didžiajame kine ir, neabejotinai, sėkmingas.
Tuomet ieškojome Agnei partnerės, kuri tiktų jausmiškai. Kartu su Marija Kavtaradze, su kuria pradėjome aktorių atranką, prisiminėme Gelminę Glemžaitę. Ji vaidino Marijos filme „Išgyventi vasarą“. Pasikvietėme Agnę ir Gelminę kartu, abi panašių teatrinių patirčių, Aido Giniočio kurso aktorės. Pamatėme, kad asmenybės nuostabiai sulipo. Tuomet sesėms ieškojome vyrų.
Visapusiškai pasitikiu G. Kiela dar nuo „Piligrimų“ laikų, tad iš karto nutariau susisiekti su juo. Jis visuomet bando atskleisti ir suprasti personažą, kvestionuoja scenarijų, pastebi smulkmenas, kurios neįtikina.
Paskutinis veikėjas – MMA kovotojas. Šiam vaidmeniui bandėme tikrus kovotojus, atsirinkome du, netgi repetavome. Puikios asmenybės, tačiau buvo aiškiai matyti, kad profesionalūs aktoriai turi visai kitą ritmą. Prie neprofesionalaus aktoriaus reikės derintis visiems. Tuomet prisiminiau P. Markevičių, kuris kaip tik buvo laisvas. Taip jis tą vasarą ir praleido sportuodamas, maitindamasis pagal specialų valgiaraštį ir įgaudamas MMA kovotojo išvaizdą.
Filme „Sesės“ galime išgirsti populiariosios muzikos. Kokį vaidmenį ji atlieka, į ką nukreipia?
Tai savotiškas prisiminimas iš MTV laikų kartos, kai vienas kanalas buvo pagrindiniu muzikos šaltiniu. Tuomet skambėjusios dainos tiesiog įstrigo galvoje, kaip kokie vasaros prisiminimai.
Prisipažįstu, kad esu Donnos Lewis hito „I Love You Always Forever“ gerbėjas. Atlikėja išgarsėjo būtent dėl šios dainos ir norėjau, kad ji skambėtų filme. Sesės šoka pagal tai, kas skambėjo jų vaikystėje ir kūrė jų ryšį, išlikusį iki šiol. O vaikai klauso tai, kas dabar populiaru, pavyzdžiui, Jessicos Shy. Tai dabar yra neatsiejama mūsų kultūros dalis.
Esi minėjęs, jog tau svarbu, kad filmas sugrįžtų. Prisimintumei filmo epizodą ar dialogą kitą dieną plaudamas indus ar važiuodamas dviračiu? Kodėl?
Man svarbu, kad kažkas po filmo pasiliktų tavo galvoje. Tuomet laikas, praleistas kine, nebus tik momentinis. Gal taip atsiras ryšiai tarp tavo prisiminimų.
Filmo tempas banguoja: vietomis veiksmas greitai pasikeičia, vietomis – pasilieki ilgiau. Kaip ir prisiminimai. Jaučiamės strigę santykiuose, darbuose, neretai baimės ir nerimo cikluose, kurių negalime perlaužti, o prisiminimai, kurie lieka, gali tau padėti iš to užburto rato ištrūkti.
