Festivalyje „16“ dalyvaujančios kultūros įstaigos lankytojams paruošė specialias programas. Paskutinį rugpjūčio savaitgalį atgimusiuose pastatuose lauks daugybė nemokamų ekskursijų, edukacijų.
Festivalį „16“ atidarė Prano Gudyno restauravimo centras, kuris pakvietė į tris temines ekskursijas. Šeštadienį ir sekmadienį lankytojų lauks Lietuvos audiosensorinė biblioteka, Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus atviros saugyklos, Radvilų rūmų dailės muziejus, Sapiegų rūmai, net keli Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniai – Istorijų namai, Pilininko namas ir Signatarų namai.
Prano Gudyno restauravimo centras ne tik atnaujino restauravimo ir tyrimų įrangą, bet ir atsivėrė lankytojams: jie čia gali pamatyti, kaip restauruojami, konservuojami ir tiriami meno kūriniai. Apie tai kalbamės su šio centro vadove dr. Jūrate Senvaitiene.
– Pernai po rekonstrukcijos duris atvėręs centras ne tik atnaujino restauravimo ir tyrimų įrangą, bet ir tapo atviras visuomenei. Kuo dar šis centras išskirtinis?
– Prano Gudyno restauravimo centras – nacionalinės reikšmės Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, restauravimo ir konservavimo institucija. Dabar čia dirba daugiau kaip 60 didžiulę patirtį turinčių restauratorių ir tyrėjų, stažuojasi Lietuvos ir užsienio muziejų, bibliotekų restauratoriai.
Centre kompleksiškai tyrinėjami ir restauruojami skulptūros, tapybos, grafikos kūriniai, keramikos, tekstilės, metalo dirbiniai, istoriniai baldai ir archeologiniai radiniai iš Lietuvos muziejų ir užsienio meno rinkinių. Kaskart restauravimo specialistai lankytojams pasakoja apie vis kitus eksponatus, sprendžiamas problemas ir naujausius atradimus.
– Ką jūsų centre pasiūlė lankytojams per kultūros erdvių festivalį „16“?
– Prano Gudyno restauravimo centre lankytojus ketinome supažindinti su tekstilės ir molbertinės tapybos restauravimo specifika, atskleisti, ką ir kodėl tyrinėja Mokslinių tyrimų skyriaus chemijos, biologijos ir fizikos specialistai.
Besidomintiesiems istorine tekstile – pasakojimas apie šiuo metu dirbtuvėse restauruojamas vertybes. Tai praėjusio amžiaus stilingiausios Kauno poros – Marijonos Rakauskaitės (1892–1975) ir Liudo Truikio (1904–1987) – namuose (dabar – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys L.Truikio ir M.Rakauskaitės namai-muziejus) saugomi sceniniai kostiumai, aksesuarai bei rytietiški kilimai.
Taip pat garsių XX a. Lietuvos teatro dailininkų sukurti teatriniai kostiumai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių. Ir XIX a. liturginė tekstilė bei prabangus XVI a. Flandrijos meistrų gobelenas „Odisėjo atsisveikinimas su žmona“ iš Lietuvos nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų kolekcijos.
Be to, restauravimo laukia ir dabar tyrinėjami Lietuvos istorijos reliktai – Raseinių krašto knygnešių daiktai, Biržuose gyvenusių žydų apavas, staltiesė iš kunigaikštienės Marijos Oginskienės (1857–1945) buduaro.
Molbertinės tapybos restauratoriai atskleidžia, kokie požymiai rodo, kad paveikslą būtina restauruoti. Taip pat papasakos, kokie procesai taikomi, kad kūrinys vėl galėtų būti eksponuojamas. Lankytojams bus komentuojamas įvairių epochų ir mokyklų kūrinių, kurie netrukus grįš į parodas ir ekspozicijas, restauravimas.
Mokslinių tyrimų skyriuje galima sužinoti, kad išsami kūrinio sandaros ir jį sudarančių medžiagų analizė yra ne tik būtina optimalių restauravimo ir saugojimo metodų parinkimo sąlyga, bet ir svarbūs duomenys, leidžiantys datuoti kultūros vertybes, nustatyti jų kilmę ir autorystę, taip pat identifikuoti ankstesnius restauravimus.
