A. Mikuta gimė 1943 05 13 Mažeikiuose, 1960–1964 m. studijavo Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), 1964–1965 m. dirbo Kazachijos statybų mechaninėse dirbtuvėse, 1965–1967 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. 1967–1972 m. žurnalo „Nemunas“ literatūros skyriaus vedėjas. 1972–1982 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūrinis konsultantas, 1982–1988 m. atsakingasis sekretorius ir ilgametis skyriaus pirmininkas. Nuo 1966 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. ir yra išleidęs 23 poezijos rinkinius. Poetas debiutavo 1962 m. poezijos rinkiniu „Gėlės braižykloje“. Algimantas Mikuta – vienas žymiausių Lietuvos poetų, sukūręs ne tik savitą, originalų stilių, bet ir išugdęs, paskatinęs daug dabar žinomų poetų. Būtent su jo vardu siejama poetinė Kauno mokykla.
A. Mikutos kūryboje ryškus filosofiškas, paradoksalus mąstymas, baladei, pasakėčiai būdingi vaizdai, ryškus ekspresyvus dinamiškas stilius, pagrįstas konkrečia detale, netikėti kontrastai, pasitaiko ironijos, grotesko. Visa Mikutos kūryba paženklinta tikrumo gelmės siekiu.
A. Mikuta – vienas iš nedaugelio kūrėjų, likęs ištikimas „tradicinei“ eiliavimo formai, rimui ir ritmui. Pagal jo poeziją sukurta daug dainų.
Algimantas Mikuta buvo tarp pirmųjų, nuo 1967 m. kūrusių legendinį „Nemuno“ žurnalą, kuris tapo kūrybinės laisvės ir iššūkiu tarybinei ideologijai simboliu. Didžiulį darbą, skatindamas jaunuosius poetus, rūpindamasis pirmųjų knygų bei kauniečių autorių knygų leidimu A. Mikuta atliko, dirbdamas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūros konsultantu, o vėliau – Kauno skyriaus pirmininku (1972–1990).
Būtent A. Mikutos dėka buvo nuolat rengiami naujų rankraščių aptarimai, siūlomi kandidatai į Lietuvos rašytojų sąjungą, atsigavo Kauno jaunųjų rašytojų sekcija. A. Mikuta drąsiai ieškojo naujų rašytojų ir visuomenės bendravinmo formų, jo dėka prigijo kauniečių išleistų knygų aptarimai „Pegasas“, itin didelio populiarumo sulaukė ir tarptautinis „Poezijos pavasaris“.
1991–2004 m. A. Mikuta vėl dirbo kauniečių „Nemune“ vyriausiuoju redaktoriumi, ieškojo ir rado originalios kūrybos, daug vietos žurnalo puslapiuose nuolat skirdavo Kauno rašytojams, atvėrė naujus kelius bendravimui, kultūrai, darė literatūrą aktualia, patrauklia.
Būtina paminėti ir jo vertimus, ypač rusų klasikos – M. Bulgakovo „Moljerą“, „Meistrą ir Margaritą“, B. Pasternako „Daktarą Živago“ bei kt. Įsimintina jo pagalba Nacionaliniam Kauno dramos teatrui, išverčiant Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“ Jono Vaitkaus pastatymui 1988 m.Jau sirguliuodamas, A. Mikuta intensyviai kūrė, viena po kitos pasirodė naujos knygos – prisiminimai-apmąstymai „Mėnulio peilis“ (2016), eilėraščių rinkiniai „Kelias į laumes“ (2017), „Septynios širšės“ (2018). Praėjusiais metais pasirodė didelės apimties dienoraščių knyga „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“ sukurti turtinga, gyva kalba, neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą temų spektrą. Paskutinė poeto knyga – poezijos rinkinys „Paukšteliai laksto pažemiais“ (2023).
Algimantas Mikuta dar 1979 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, jo kūryba įvertinta įvairiomis literatūros premijomis – Salomėjos Nėries (2003), Bernardo Brazdžionio (2015), Dionizo Poškos (2018). Poetas pelnė Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premiją (2011), Lietuvos rašytojų sąjungos premiją (2015), Kauno miesto kultūros premiją (2022). Jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (2003), Kauno miesto II laipsnio Santakos garbės ženklu (2013).
Informaciją apie atsisveikinimą su Velioniu Lietuvos rašytojų sąjunga informavo pranešianti vėliau.
