Kokiais užkandžiais mėgavosi Beatričė Grincevičiūtė
Muzikos festivalio sumanytoja Augenija Kasparevičienė nuo pat pradžių siekė, kad atvykstantys į koncertus rastų laiko ir platesnei pažinčiai su krašto kultūra, paveldu, atgimstančiais objektais ir tradicijomis.
Visas šias sritis, pasak festivalio „Beatričės vasaros“ projekto vadovės Eglės Plančiūnienės, ir sujungia „Beatričės piknikas“.
„Siekiame, kad ir regionuose gyvuotų profesionali kultūra, skambėtų profesionalioji muzika. Tad Šakių rajone iki pat vasaros pabaigos bus galima pasiklausyti ne tik įvairių žanrų koncertų, bet ir pasnerti į tapybos, kino bei dvariškos virtuvės pažinimo kelionę“, – pasakojo E.Plančiūnienė.
Festivalis „Beatričės vasaros“ yra skirtas žymios lietuvių dainininkės Beatričės Grincevičiūtės (1911–1988), kuri Ilguvos dvare praleido keletą savo vaikystės metų, garbei.
Grincevičių šeima, sekdama pasaulines madas, šiame dvare rengdavo piknikus gamtoje, o Ilguvos dvarininkų palikuonė Nela (Aniela) Rubinstein-Mlynarska (1908–2001) yra išleidusi receptų knygą, kurioje pasidalijo ir senais savo šeimos bei namų virėjos Barbarkos Zinkečius receptais – Barbarkos kiaulienos pašteto receptas net buvo išspausdintas „New York Times“.
Pajusti ypatingą Ilguvos dvaro dvasią bus galima ir šią vasarą – paskutinį liepos šeštadienį vėl atgims aristokratiškos tradicijos: svečių lauks pasivaikščiojus po Ilguvos dvaro ir bažnyčios kompleksą, pažintis su Sūduvos krašto daile, o po to, pasitiesus pikniko paklotą, bus galima klausytis gyvai atliekamos kino filmų muzikos.
Maistas gali tapti pokalbių tema
Užkandžius piknikui galima susiruošti ir patiems, o norint mėgautis istorinį laikotarpį atspindinčiais valgiais, galima iš anksto užsisakyti Zyplių dvaro restorano „Kuchmistrai“ meistrų paruoštą pikniko krepšelį. Artūras Rakauskas, Zyplių dvaro virtuvės kuchmistras, pripažįsta: krepšelio turinį padiktuoja ir pikniko vieta.
„Festivalio sukuriama aplinka įpareigoja ir mus prisidėti prie gaivinamos istorijos. Maistas taip pat gali tapti pokalbių tema – nuo naujų skonių derinių iki žinojimo, kad kadais tokiais užkandžiais mėgavosi ir pati B.Grincevičiūtė. Be to, valgymas gryname ore gerina apetitą, mažina stresą, leidžia trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius“, – sakė kuchmistras.
Jis priminė, jog kadaise dvaruose įpūdingi piknikai būdavo rengiami po medžioklių, jie dažnai sulaukdavo žinomų menininkų dėmesio: jų paveiksluose buvo vaizduojami ir kilmingieji, ir valstiečiai, ir darbininkai, o kartais net ir Panteono dievai.
Piknikus išpopuliarino impresionistai
Nors įprotis valstiečiams pietus valgyti tiesiog lauke atsirado dar viduramžiais, Prancūzijoje piknikų kultūra paplito nuo XVII amžiaus, kai tapo įprasta susirinkus kelioms šeimoms valgyti po atviru dangumi.
Būtent tuo metu atsirado ir terminas „piknikas“ – veiksmažodžio „piquer“, reiškiančio „rinkti“, ir žodžio „nique“, reiškiančio „mažai vertingas“, santrumpa.
Vėliau dailininkai impresionistai savo kūriniuose įamžino ne vieną iškylų gamtoje sceną. Garsusis Edouard Manet paveikslas „Pietūs ant žolės“, kuriame vaizduojama ir nuoga moteris, sufleruoja, kad šios išvykos į gamtą buvo skirtos ne tik maistu pasidalinti ar paplepėti. Nors tuo metu paveikslas sukėlė daug kalbų, jis laikomas moderniosios dailės pradžia.
Nuo 1936 m. Prancūzijoje paskelbus masėms apmokamas atostogas, piknikai tapo nacionaliniu ir populiariu užsiėmimu. Neatsiejamai susijęs su kelione, piknikas Prancūzijoje pamažu tapo pačiu kelionės objektu. Žmonėms galvojant apie idealią vietą, kur būtų galima užkąsti, pikniko patiekalai darėsi vis įmantresni. Dabar jų siūlo net garsiausi virtuvės šefai, o apie pikniko meną rašomos knygos.
Vis labiau keičiasi ir pikniko stilius. Tiksliau, jis grįžo į ankstesnę stadiją, kai vėl madingos tampa languotos staltiesės ir stiklo taurės, negailestingai išstumiančios tikram piknikui gėdą darančius vienkartinius indus: iš iškylos lagamino išsitraukti dailias tekstilines servetėles ir „tikras“ taures yra tiesiog elegancijos ženklas.
