47 metų M.Bialobžeskis – lietuvių kompozitorius, nuo 2000 iki 2007 m. festivalio „Druskomanija“ meno vadovas, nuo 2015 iki 2018 m. festivalio „Jauna muzika“ meno vadovas. 1994 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, 1999 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos specialybės bakalauro studijas. Kompozicijos mokėsi pas Bronių Kutavičių – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, ir pas Julių Juzeliūną – LMTA.
Jo tėvai – pianistai Aušra Marija Banaitytė (g. 1944 m.) ir Jurgis Bialobžeskis (1938–2008). Brolis – aktorius Andrius Bialobžeskis. Sutuoktinė – Jurgita Petrauskaitė (išsiskyrę). Duktė – Rusnė Bialobžeskytė (g. 2010 m.).
Su M.Bialobžeskiu kalbėjomės apie viską – praeitį ir dabartį, kūrybą ir poilsį, darbą ir šeimą, svajones ir tikslus, nuotykius ir akibrokštus.
– Martynai, devynerius metus grojote violončele, nuo pirmos klasės...
– Tėvai labai norėjo, kad gročiau violončele. Pats labiau norėjau fortepijonu – gal todėl, kad abu tėvai pianistai (Aušra Marija Banaitytė ir Jurgis Bialobžeskis – Red.). Dabar net neaišku, kas būtų buvę geriau, esu visiškai patenkintas tuo, ką veikiu.
– Kodėl nusprendėte tapti kompozitoriumi?
– Devinta klasė „čiurlionkėje“ (Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla – Red.) buvo konkursinė (tuo metu labai daug mokinių pasiūloma palikti mokyklą) ir nutiko „force majeure“.
Nuo septintos iki devintos klasės pradėjau tingėti groti violončele, o kadangi tuo susirūpino ir tėvai, ir mokytojas Edmundas Kulikauskas, pas jo tėvą, irgi violončelininką Romualdą Kulikauską pradėjau mokytis privačiai. Spalio pabaigos gamų – etiudų įskaitoje neprastai pasirodžiau, pasiruošiau per 2,5 mėnesio.
Tačiau lapkričio mėnesį atėjo gimtadienis – man padovanojo kačiuką. Tas kačiukas man grąžino bronchinę alerginę astmą, kuri tūnojo nuo vaikystės. Teko kelissyk pagulėti reanimacijoje, žodžiu, iškritau trim mėnesiams. Po gimtadienio grįžau į mokyklą tik vasario pabaigoje.
Dar būtų buvę galima ruoštis egzaminams strimgalviais, bet buvau netekęs daug jėgų. Žinote, diagnostikos, gydytojai, derinimai, kokius vaistus vartoti – tuo metu mūsų šalis ėjo iš vienos gydymo sistemos į kitą, tad vaistų, gydymo metodų buvo labai nedaug. Visi pasitarėme ir aš tiesiog perėjau į kitą grupę mokytis teorinių dalykų – solfedžio, muzikos literatūros. Taip nuo dešimtos klasės tapau muzikos teoretiku.
Tais metais iš mūsų klasės nubyrėjo daug žmonių – vieni į Kelpšą (tuo metu J. Tallat – Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla – Red.), kiti į paprastas mokyklas, o aš tiesiog pakeičiau skyrių toje pačioje mokykloje, iš styginių į teorinį. Nuo dešimtos klasės dar pradėjau lankyti kompozicijos fakultatyvą pas Bronių Kutavičių.
– Teorija jūsų neerzino?
– Negaliu pasakyti, kad baisiai ja žavėjausi, bet supratau, kad violončelininko karjera turbūt jau pasibaigė. Grojimo patirtis, beje, labai padėjo ateityje. Man šis instrumentas iki šiol labai patinka – rašyti styginiams net lengviau nei variniams ar mediniams pučiamiesiems.
Mokyklą baigiau įgijęs muzikos teorijos specialybę. Laikiau sustiprintus egzaminus – rašydavom tribalsius, keturbalsius solfedžio diktantus: kad parašytum, turi girdėti, kaip mokytoja grodama išskiria polifoniją, kur nuvažiuoja kokio nors balso melodija, sudėtingesnė harmonija.
Ne iš karto gerai sekėsi, toli gražu. Turėjom labai gerą solfedžio ir harmonijos mokytoją Svetlaną Puidokienę. Ji buvo savotiškai griežta, bet teisinga. Jei ji matydavo pastangas, įvertindavo, kad darai pažangą. Pas ją būdavo gana paprasta: gauni arba du, arba penkis (penkiabalėje sistemoje – Red.). Dvyliktoje klasėje labai aiškiai jautėsi, kad tie dveji metai davė vaisių, kaip ir muzikos literatūra pas Jūratę Burokaitę ir kompozicijos fakultatyvas.
– Kaip sekėsi stojamieji egzaminai?
– Nelengvai. Buvo penkios vietos, bet mus priėmė šešis, nes į muzikologiją stojo per mažai. Mėgstu kartoti, kad vieną vietą iš muzikologijos į kompoziciją nugvelbė būtent man.
– Ir staiga tapote tikru kompozitoriumi?
– Tiesą sakant, net nežinau, kas yra tikras kompozitorius. Juo netampi įstojęs į kompoziciją. Turbūt tai viso gyvenimo procesas.
Kadangi jau nuo dešimtos klasės pradėjau rašyti aranžuotes spektakliams, dvyliktoje klasėje Alvydas Šlepikas pasiūlė savo diplominiam spektakliui parašyti muziką „Kalnuose mano širdis“ pagal armėnų kilmės amerikiečių rašytoją Williamą Saroyaną. Mano debiutas buvo tik įstojus į pirmą kursą, berods rugsėjo 18–20 dienomis.
Bet nesijaučiau tikras kompozitorius. Iki trečio kurso aš abejojau, ar ten pataikiau. Uoliai klausiau sąžinės balso – padaryti, ką užduoda, jokios laisvės: reikia rašyti variacijas – rašau variacijas. Pas dėstytoją Mindaugą Urbaitį klausiau muzikos istorijos paskaitų. Jis mums papasakojo istoriją apie Luciano Berio, XX a. italų kompozitorių. Kai L.Berio profesoriavo, į konsultaciją atėjo studentas, atnešė pagroti savo kūrinį – modernų, atonalų (muzika, kurios melodija ir harmonija nesusijusi su klasikine tonacija ir neturi tonikos – Red.). Tada tarp jų įvyko toks dialogas:
– Visai neblogas kūrinys! Bet matau, kad tu kažkuo nepatenkintas, nuliūdęs, kas yra?
– Ne ne, viskas gerai...
– Matai, mes kolegos, tą patį darome, man svarbu, kad tu gerai jaustumeisi.
– Man nepatinka.
– Kas tau jame nepatinka?
– Pats stilius nepatinka, aš nenoriu tokios muzikos rašyti.
– O koks tau patinka?
– Melodinga, harmoninga...
– Tai ir rašyk, kam tu man šitą atnešei?
– Išėjau susimąstęs ir tarsi atradęs naują pasaulį. Taip ir supratau, kad rašau ne dėstytojams, o sau.
Įvyko lūžis, taip pat pradėjau dirbti populiariosios muzikos srityje (mūsų bendraklasis Marius Narbutis dabar laikomas vienu geriausių populiariosios muzikos prodiuserių, o tada buvo pati pradžia). Dar ėmiau dirbti su Selu (Egidijus Dragūnas – Red.), po paskaitų vos ne kasdien viešu transportu važiuodavau į Selo studiją Žemųjų Panerių pabaigoje; dar ir tekstus pradėjau rašyti pop dainoms.
– Ar prieš „violončelės lūžį“ bandėte kurti muziką, daineles?
– Turėjom tokią šeimos grupę, esą roko – mano brolis Andrius, pusbrolis Henrikas Šimkus (gydytojas) ir aš. Henrikas, tetos sūnus, vyresnis 15 metų, brolis ir kitas pusbrolis – vienmečiai, o aš – už juos 9 metais jaunesnis, giminėje iš mamos linijos esu jauniausias.
Mano vyriausias pusbrolis lankė „Ąžuoliuką“, grojo bosine gitara, klavišais, klasikine gitara. Man buvo bene 12 metų, kai jie nusprendė įtraukti violončelę į ansamblį. Įrašams bosine ir ritmine gitara grodavo pats pusbrolis, brolis – vokalas, būgnais groti dažniausiai kviesdavomės Albertą Ivanauską. Dvylikos metų teko įrašinėti didžiausioje Lietuvos studijoje, „plokštelinėje“. Tai padarė įspūdį.
Nuo tada pradėjau pats daineles rašyti, jos buvo grojamos klasės vakarėliuose, prie fortepijono, – nors neįrašytos, bet jas galėčiau atsiminti pagal tekstus bloknotuose. Žodžiu, prasidėjo sėdėjimas namie prie fortepijono, bandymas kurti pagal poeto tekstą.
– Prisiminkime ir garsiąją čiurlioniukų dvyliktokų operą?
– Joje trys ar keturi kūriniai buvo mano. Ir Indrė Stakvilė – Ehrhardt rašė (dabar kompozitorė), taip pat Dovilė Staniulionienė, Andrius Žlabys (pianistai). Opera buvo ne vieno autoriaus kūrinys, o kolektyvinis darbas.
– Ar jūs absoliutininkas (absoliuti klausa – retai pasitaikantis žmogaus sugebėjimas išgirdus pavienį muzikinį garsą pasakyti jo oktavą ir pustonį – Red.).
– Nežinau. Neidealus. Šiaip maždaug visą laiką pagaunu, kur yra „la“ nata. Bet galiu ir pro šalį prašauti.
Trečiame – ketvirtame kurse pradėjau suprasti, kad nieko ypatinga, kai galvoje girdi, kaip skamba tai, kokias natas rašai. Ketvirtame kurse iki šiol turbūt privaloma rašyti kūrinį styginių orkestrui, ir kasmet Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atlieka bakalaurų kūrinius.
Aišku, tas įspūdis nepakartojamas, kai orkestras per pirmą repeticiją užgroja tavo kūrinį – tada svarstai, Jėzau Marija, ką tu čia prirašei!
– Kiek jums muzika trukdo gyventi? „Negaliu užmigti, nata gręžia smegenis“, – sakė mano pusseserė, pradėjusi mokytis muzikos.
– Muzika man skamba 24 valandas per parą. Aišku, tai kartais vargina. Aplinkiniai nepastebi, bet imi ir galvoje kokią laikmeną tuo pat metu pasidarai...
Kartą po „Druskomanijos“ festivalio organizavimo, streso, koncertų, vairavau Vilniaus link. Buvo vos vos pravertas langas, jau prie Merkinės vėjas pradėjo akordus sluoksniais dėlioti. Skamba! Supratau, kad negaliu to užrašyti, nors sustok ir tą padaryk. Atsimenu daugmaž, kaip skambėjo, bet praradau, juk tokio tembro neperteiksi...
Bet menininkai nėra išprotėję. Nemėgstu, kai stengiasi vaizduoti kūrėją. Jei žiūriu futbolą, tai ir žiūriu futbolą, o ne kuriu.
– Ar laikrodį išnešate iš miegamojo? Ar reikia tylos?
– Nekreipiu dėmesio į tiksėjimą. Man patinka tyla, kartais ji būna labai smagi, kartais – labai gąsdinanti. Keisčiausia, kad tokia tyla ištinka būtent vasarą, – juk vasarą, atrodo, tiek daug garsų, žymiai daugiau nei žiemą. Gamta užsipildo, bet pasitaiko tokių naktų, kai staiga viskas nutyla – gal prieš audrą? Atsimenu, kartą gulėjau mirtinoje tyloje, paskui išgirdau traukinį dundant. Net atsidusau.
– O ausų kamštukai ar praverčia?
– Retai juos naudoju. Ausų kamštukai dažniausiai reikalingi, kai pats labai garsiai – tarkime, elektroniką, arba klausau – ateini į koncertą, kur didelis garsas, tada jie praverčia.
Yra tokios scenos aptarnavimo technikų profesinės ligos: garso režisieriai neprigirdi, o apšvietėjai – neprimato. Neišvengiamai susiduri su tuo, kad, atrodo, blogiau girdi. Aš su ausinėm dažnai dirbu – neturiu tokių sąlygų, kad galėčiau dirbti tik su studijiniu garsu. Pavyzdžiui, išvažiuoju į Rygą, ten rugsėjo mėnesį bus premjera: režisierius Jonas Tertelis, šviesos – Julius Kuršis, choreografija – Mantas Stabačinskas, scenografė latvė Pamela Butāne, mano muzika. Gyvensime bute – nusivešiu aparatūrą, dirbti turėsiu dėvėdamas ausines, ypač vakare, kad neišvaryčiau iš proto kolegų ir kaimynų.
– Jei jums uždengtų ausis ir negirdėtumėt, ar kiltų panikos priepuolis?
– Man kiltų panika, jei iš tikrųjų diagnozuotų, kad pradedu prarasti klausą. Tai ne Ludwigo van Beethoveno sindromas, dabar yra būdų, kaip tą klausą išlaikyti, bet pasijusčiau kaip bėgikas, kuris prarado kojas.
Buvo toks nutikimas. Prieš porą ar trejetą metų pamaniau, kad blogiau girdžiu viena ausimi. Nuėjau, testą pasidariau, sako, ne, viskas gerai.
Kas nutiko? Turėjau ausinę ir su laisvų rankų įranga supratau, kad negirdžiu, reikia prispausti. O pasirodė, kad ausinė nekokybiška...
– Ar sapnuojate košmarus, susijusius su scena?
– 2000–2007 m. kasmet, gegužės mėnesį organizuodavau „Druskomanijos“ festivalį – su muzikologe Veronika Janatjeva mes taip pervadinome „Jaunimo kamerinės muzikos dienas Druskininkuose. Kartą sapnavau, kad šeštadienį prasideda festivalis, o dabar trečiadienis, skambina maestro Donatas Katkus, sako, kada tu atsiųsi kūrinius, juk festivalis jau tuoj pat? Ir aš suprantu, kad nė vieno kūrinio jiems nenusiunčiau... Tada D.Katkus ant manęs šaukia. Pabudau. Iš tikrųjų buvo vasario penkioliktoji, supratau, kad laikas skambinti D.Katkui.
Kitas sapnas: kažkas paprašė, kad vietoj Rafailo Karpio padainuočiau, nes jis susirgo. Sakau: ramiai! Man jau už penkių minučių reikia išeiti, o aš – sapne – sakau, kad net nepažiūrėjau partijos, nežinau, ką man dainuoti, net nežinau, koks spektaklis – ar turit natas? Paprašiau natų ir pamačiau, kad jose nieko nesuprantu, net kur įstoti. O visi ragina jau eiti į sceną! Nuėjau į sceną ir pabudau.
– Esate turėjęs noro dainuoti?
– Paauglystėje norėjau stoti į aktorinį, bet nedrįsau. Vėliau, baigęs 5 kursus kompozicijos, stojau į paruošiamąjį vokalą. Bet supratau, kad tai ne man. Didžioji muzikos akademijos salė, komisija... Blogai sudainavau, pasijutau idiotu, supratau, kad nenoriu tuo dideliu balsu dainuoti viešai.
– Bet dainuoti teko?
– Valentinas Masalskis Kuliuose, kur gyvena, rengia savo festivalį, jau kelintą kartą vyksta, ir aš jame turiu tokią programą savo paties elektroninės muzikos, maždaug 50 minučių. Ten kažkiek buvo ir mano gyvo vokalo.
– Esate mokytojos vaikas. Ar pasižymite perfekcionizmu?
– „Čiurlionkė“ įdiegė, kad jei lipi ant scenos, turi atrodyti pasiruošęs, negali „iš lempos“ ką nors daryti, pats iš savęs kokybės reikalauji. Ir šeimoje – abu tėvai muzikantai, močiutė – aktorė, režisierė, teta -aktorė, brolis Andrius – aktorius. Visi turi perfekcionizmo.
Aš iki šiol mamai primenu – privalomo fortepijono egzaminui tuo metu mokiausi pas ją, paskutinėse dviejose klasėse. Mes susipykdavom, išeidavau lauk. Bet kažkaip sugrojau egzaminą – privalomai viena sonatos dalis, pjesė, J.S.Bacho preliudija ir fuga kuri nors, akomponavimas bendraklasiui. Sulaukiu rezultatų: devyni! „Visi sakė, kad didelę pažangą padarei, visi siūlė dešimt, bet aš tau parašiau devynis“, – ištarė mama.
– Ar dukra groja?
– Labai atsargiai žiūriu į savo dukros muzikavimą – muzika nėra jai pagrindinis dalykas. Ji baigė septynias klases ir dabar aštuntokė, groja būgnais. Pradėjo rimčiau groti, mokytis pas Salvijų Žeimį, tada supratau – vis tiek reikia būgnus pirkti. Pas mano mamą atsirado būgnai, nes ji gyvena name. Jos močiutė gali pakentėti, ne taip, kaip kaimynai.
Klausau, ką dukra groja, jaučiu, kur kartais daro klaidas, stengiuosi nelįsti su patarimais. Jei ji prasimuš ir pradės tobulėti ir nepraras noro – pati tobulės, juolab kad turi gerą mokytoją. Nesinori patarinėti, autoritetu gąsdinti.
– Pakalbėkime apie privalomą vasaros grojimą pas mokytoją namuose? Ar mokytojų vaikais pasitikėdavo?
– Mane paleisdavo vasarai, tiesiog sakydavo, jog reikės groti.
Atostogos, mokyklai nuomojamas namelis Kunigiškėse už Palangos, kambarys – trys lovos, tualetas lauke, nusiprausti prie bakelio, iki jūros 100 metrų per miškelį. Atsimenu, buvau su mama, tada atvažiavo tėvas ir man atvežė violončelę. Ech.
Mano mama B.Dvariono muzikos mokykloje iki šiol akomponuoja. Pernai buvo keista – ją iškvietė rugpjūtį, nes mokinių koncertas turėjo įvykti jau rugsėjo 5 d. Kada jie groja? Juk koncertui reikia pasiekti tam tikrą forma? Kam žaloti vaikų psichiką? Pagal tokią logiką reikia ir fizikos, matematikos, istorijos ruoštis jau nuo rugpjūčio vidurio. Tik kai esi studentas, supranti, dėl ko tai darai.
– Aš smuiku pas mokytoją grodavau po 3–4 valandas, kol pradėdavau alpti. Ar jums taip pasitaikydavo?
– Turbūt pasitaikydavo, bet aš šiaip esu siaubingas tinginys, viską taip atlaikau. Prokrastinacija – geras dalykas, nes visada turi ką veikti rytoj – yra tiesos šiame teiginyje.
– „Siaubingas tinginys“ čiurlioniukas truputį kitoks nei nečiurlioniukas?
– Nuo praėjusio spalio turiu didžiulį krūvį – kas mėnesį po premjerą. Išskyrus sausį ir vasarį. Neturiu prabangos pasiruošti projektui, nes jie kryžiuojasi, persikloja.
– Viename interviu sakėte, kad jums reikia bent dviejų mėnesių kūriniui sukurti?
– Dabar tokios prabangos neturiu. Rugsėjo 13-ąją Rygoje premjera, rugsėjo 27-ąją – premjera su Mindaugo Bačkaus Klaipėdos kameriniu orkestru (dirbame su kolega Jonu Jurkūnu – kamerinis kūrinys styginių orkestrui su elektronika), tada spalio mėnesį Kauno dramos teatre premjera su Gintaru Varnu, dar viena premjera lapkričio viduryje, kita – gruodžio viduryje. Ir dar geras pažįstamas kino režisierius pasiūlė filmui muziką rašyti, jau nuo gruodžio pradėti darbus.
– Kokie jūsų santykiai su dirbtiniu intelektu?
– Įdomu, bet nesureikšminu. Pats kūrinių jo pagalba nedarau, bet panaudoju darbo procesui – tarkime, noriu, jog vokalinę partiją dainuotų sopranas: įdainuoju pats, savo diapazone, pasirenku, pavyzdžiui, siūlomą balso variantą „soprano musical“.
Dirbtinis intelektas – įrankis kasdieniniam darbui, bet pateikti galutinį produktą – ne, nes tai bus ne mano.
– Kai rašote orkestrui, kaip vienoje galvoje sutelpa visos melodijos?
– Kol nebuvo pažengusios natų rinkimo programos, teko girdėti galvoje, dabar programose galiu užsidėti įvairiausius tembrus, iš vienos programos išsieksportuoti kiekvieną atskirai takelį į natas... Pučiamuosius, balsą, fortepijoną galiu pasidaryti klausomą.
Tačiau turi gebėti, kad viskas sutilptų galvoje. Mano pusbrolis reanimatologas – pas jį galvoj kiek sukišta? Ir kokio antibiotiko dabar reikia maišant jį su tirpalu, koks dozavimas pagal žmogaus svorį – o jeigu organizmas atmeta arba nereaguoja, ką daryt vietoj to, kad organizmas imtų sveikti?
Kiekvienoje profesijoje reikia augti. Paklausyti, kaip kiti meistrai su orkestru elgiasi, kaip jį valdo, kodėl tai skamba, partitūras ištyrinėti. Aš galiu nueiti į biblioteką ar susimokėti, atsisiųsti partitūrą kartu su įrašu, sustabdyti – aha, dabar jis taip padarė, štai pirmi smuikai į viršų, antri smuikai žemyn, mat kaip pasiekė tą efektą. Akademijoje daug klausėm žiūrėdami partitūras.
– Nuėjote dėstyti?
– Klaipėdos fakultete teatro ir renginių režisieriams dėstau vieną paskaita per savaitę – kartą per mėnesį gyvai, triskart nuotoliniu būdu. Vėl dėstysiu nuo kitų metų rugsėjo.
Dėstant man labiausiai trūksta laiko. Teatro muzikai būsimiems režisieriams per visus keturis metus skiriamas tik pusmetis. Ką gali per tiek laiko išdėstyti? Muzika – vienas pagrindinių instrumentų, kurį teatro režisierius gali naudoti. Kai žmogus, baigęs mokyklą, įstoja į aukštąją, ir nežino, kuriam laikotarpiui priklauso L.van Beethovenas, o kuriam – Claude'as Debussy, nesuvokia, kad vienas klasikas, o kitas – impresionistas... Svarbu žinoti, kaip muzika kito, kas atsirado, kokie instrumentai, kodėl jie vystėsi, kaip tai susiję su istoriniais laikotarpiais.
– Nukrypom į rimtumą. Laikas pasilinksminti. Ar mokantis arba dirbant sklisdavo garsai, kokiais graužikus galima naikinti?
– Dešimt metų grojau elektroninės muzikos ansamblyje „Diissc Orchestra“ – aš, Vytas Jurgutis, Jonas Jurkūnas ir Antanas Jasenka, visi kompozitoriai, visada paruošdavom programą, patys grodavom savo kūrinius. Išskyrus vieną programą, kur darėme remiksus nuo J.SBacho iki Michaelo Jacksono, bet irgi eksperimentinės elektronikos pagrindu. Tai to muzikinio kvailiojimo buvo. Šiaip nemuzikinio kvailiojimo irgi buvo mano gyvenime.
– Ar išsaugojote savo vidinį vaiką?
– O taip, tikrai.
Mano dukrai kartais gėda su manimi. Tarime, prekybos centre galiu teatrališkai aiktelėti. O ji sako, tėti, baik tas nesąmones. Galiu nukristi ant grindų, jei man gera nuotaika.
Su „Diissc orchestra“ ant viešbučio stogo su tais kūgiais, dryžuotais, kur prie kelių būna, ant galvos esame nusifotografavę. Tik po to supratom – taigi čia VLC plėjerio ženklas!
– Ar aktoriai panašūs į muzikantus?
– Dažnai dirbu teatre, kai reikia įrašyti muziką spektakliui, muzikantams nusiunčiu natas likus trim dienoms iki įrašo, dažnai jie net nelabai jas pažiūrėję būna, – ir įrašome visą muziką per porą valandų!
Teatre su aktoriais viskas vyksta labai ilgai, kol galų gale pasiekiamas rezultatas. O muzikantai pagauna akimirksniu: sakau, dabar čia pagrokite visi specialiai nešvariai... Jiems nekyla net klausimų, neklausinėja, į kurią pusę nešvariai, kiek nešvariai... O paskui pereikite į gražų spiccato...
Su aktoriais tiek ilgo svarstymo – suprantu, daugiau įdedi kūno, kalbos, bet vis dėlto. Muzikantai pradeda groti 5, 6, 7 metų. Aktoriais norintys tapti vaikai pradeda daug vėliau lankyti būrelius, ir negali sakyti, kad visi tie būreliai labai profesionalūs. Muzikantai, įstoję studijuoti, toliau tobulina tai, ką jau darė daugybę metų, o aktoriai pradeda beveik nuo nulio. Įsivaizduoji, kaip toli pažengtų aktoriai, jei jie aktorinio meno profesionaliai mokytųsi bent nuo dvylikos metų?
– Gal aktoriams todėl tokie žiaurūs tie keturi studijų metai, tokie intensyvūs?
– Lygiai tokie pat intensyvūs būna ir muzikantams akademijoje, tačiau jie prie to jau pripratę.
Pianistas jau groja L. van Beethoveno penktą koncertą su orkestru, o režisieriai, aktoriai, irgi trečiame kurse daro įdomesnius etiudus, bet neima Johanno Wolfgango von Goethes „Fausto“, nes tai dar neįmanoma.
– Esate sukūręs ir kūrinių vaikams. Ar savo Rusnei kūrėte?
– Aš praktiškai kiekvieną vakarą iki trejų ar ketverių metų jai dainuodavau lopšines, savo sukurtas. Vieną sukūriau specialiai jai. Kita buvo iš dar anksčiau, tų laikų, kai negalvojau apie vaikus.
Valentino Masalskio festivalyje groju elektroniką ir šiek tiek balso pridedu. Dukra viešai pasakė, kad jai atrodė ypatinga, kai tėtis dainavo, nes prisiminė, kaip jai lopšines dainuodavau...
– Liovėtės dainuoti lopšines, nes pat paprašė?
– Taip, atėjo etapas, kai dukra leido suprasti – gal jau užtenka... Bet aš supratau, kad tai tiesiog toks etapas. Kaip ir dabar vis sako: „Tu tik manęs iki mokyklos nelydėk“. Dėl to smagu, kad prisimena su nostalgija. Supranti, kad nepraėjo veltui.
– Dainavote chore?
– Mažas choriukas buvo stygininkams mokykloje, paskui dainavau chore, kai buvau trečiam kurse. Bendrakursė kompozitorė Diana Čemerytė pakvietė į Veros Tauragienės vadovaujamą chorą, nes trūko vyriškų balsų. Aš – baritonas. Atėjau 1996-ųjų vasarį, o birželį važiavom į festivalį Ispanijoje. Trys dienos autobusu, miegas ant grindų, prausėmės degalinėje prie čiaupo. Klasika. Po metų man Renata Gilienė, nauja choro vadovė, pasakė, kad pernai dar galvojo, ar mane imti į Ispaniją, nes silpnas balsas, o po metų Velso festivalyje jau be mano balso niekaip. Ir pasitikėjimo savimi įgijau.
– Aktoriumi netapote, nes pasitikėjimo savimi trūko?
– Maniau, kad esu visiškas introvertas, tačiau supratau, kad mėgstu būti dėmesio centre tarp žmonių, kuriais pasitikiu. Bet nedainuoju ir nevaidinu, nes pernelyg didelis barjeras, nesaugumo jausmas. Geriems aktoriams išeiti į sceną yra smagu. Aišku, kartais jie visiškai pamiršta tekstą, tačiau kai pasitiki savimi, išsisuki.
– Bet brolis Andrius tapo aktoriumi.
– Brolis baigė 41-ąją vidurinę ir tapo aktoriumi. Mane nukreipė į muziką. Turbūt tėvai nusprendė, kad jaunesnį gal leiskim į normalią mokyklą, o broliui teko pereiti L.Brežnevo laikus, pilkuosius laikus, dar ir kariuomenę...
– Pakalbėkime apie vadybinę patirtį su „Jauna muzika“.
– Esu išbandęs ir vadybininko, ir garso režisieriaus profesijas, bet šiose sferose esu mėgėjas.
Mano vadybinė patirtis – septyneri metai „Druskomanijos“ festivalyje, po to „Vilniaus festivaliuose“ – trejus metus buvau projektų vadovas, dar pusmetį, kai dukra gimė, dirbau projektų vadovu Kompozitorių sąjungoje. Man visada patiko sugalvoti ir įgyvendinti, sujungti žmones – ne kad aš centre esu, o per mane.
O užsispyrimas įveikti, ko ėmeisi, – iš Čiurlionio mokyklos.
– Ką norėtumėte nuveikti, tarkim, po dvidešimties metų, kai jau bus uždirbti visi pinigai, apkeliautos trokštamos šalys?
– Tai tiesiogiai nesusiję su muzika. Norėčiau parašyti scenarijų filmui, romaną ir pastatyti spektaklį. Iš principo viskas įmanoma, tik tam reikia laiko, nes dabar užsiimu tik muzika.
Mūsų karta (1974–1980 metų) augo žiauriai įdomiu laikotarpiu, kai kito, lūžo sistema. Mes buvome vaikai, paaugliai, labai lanksčiai taikėmės prie naujovių. Man rodos, ankstesnieji, kuriems dar teko tarnauti kariuomenėje, taip labai norėjo laisvės, kad po to nebežinojo, ką su ja daryti. Manau, mūsų karta nusipelno filmo.
