– Jau netrukus susitiksime Vilniuje vyksiančioje Dainų šventėje. Kokie jūsų prisiminimai, sentimentai šiam renginiui?
– Negaliu pasigirti, kad Dainų šventėje lankiausi nuo pat vaikystės. Pirmą kartą šiame renginyje atsidūriau vėlyvoje paauglystėje. Mane pribloškė Dainų šventės masiškumas, Gedimino prospektu plaukiantys žmonės su tautiniais drabužiais, mieste vyraujanti atmosfera.
Tautiškumo elementas, buvimas mažyte didžiulio organizmo dalele, vienybės pajautimas, ypač šiais mūsų individualizmo laikais, yra reta, reikšminga ir itin saugotina patirtis. Labai gražu, kad tiek senosios dainos, tiek mūsų dienų muzika susijungia, susilieja į bendrą skambesį. Dainų šventės patirtis jungia ir mūsų senelius, tėvus, šiandienos kartą, užsienio lietuvius.
Todėl ir pati šventė yra susitikimo, retos kolektyvinės vienybės pavyzdys. Nors pats esu pakankamai introvertiškas, mėgstantis vienumą žmogus, šie susitikimai, turintys gražų tautinį skonį, net ir man, kartais nuo didelių kompanijų atsiskiriančiam žmogui, yra labai šilti.
– Šįkart esate ne tik žiūrovas, bet ir Kanklių koncerto režisierius. Ar galite išduoti, ką lankytojai išvys ir išgirs?
– Iš tikrųjų, būdamas vienas šios Dainų šventės kūrėjų, programos laukiu su nekantrumu ir smalsumu, bet nusiteikimas šiek tiek kitoks, jaučiu jaudulį. Besiruošdamas koncertui susitikau su senaisiais kanklių meistrais, kurie iš savo senelių ar kaime gyvenančių kaimynų perėmė kanklių gamybos amatą.
Mane domina mitologinė kanklių pusė ir meistrai, kuriems reikšmingas ne tik skambesys, bet ir kanklių filosofija bei dvasia. Šv. Jonų bažnyčioje skambės balsai tų, kurie suvokia ir saugo žinojimą apie tai, ką kanklės reiškia baltiškajai mūsų savimonei. Tiesa, dalis šių meistrų jaučia nerimą dėl kanklių muzikos išsaugojimo, tai ir taps svarbiu koncerto naratyvu.
– Kaip vyko susitikimai su kanklių meistrais? Galbūt teko pakeliauti po Lietuvą, apsilankyti dirbtuvėse ar kaimo bendruomenėse?
– Teko motociklu pavažinėti po Lietuvą ir susipažinti su kanklių meistrais, apsilankyti jų dirbtuvėse, pamatyti, kaip gimsta tradicinės lietuviškos kanklės. Pastebėjau, kad dauguma meistrų skiria visą savo dėmesį ir energiją šiam amatui, tad nesiafišuoja ir nesireklamuoja. Žurnalistai, etnomuzikologai ir kt. taip pat skiria jiems nedaug dėmesio, todėl visuomenė pernelyg mažai žino apie šiuos išskirtinius žmones ir jų atliekamą neapsakomai svarbų ir reikšmingą darbą. Jie yra tylūs ir ištikimi gilios tradicijos puoselėtojai ir sergėtojai. Įdomu tai, kad visi jie yra itin skirtingi, nepanašūs vienas į kitą – tiek savo amžiumi, tiek savo gyvenimo būdu.
Labiausiai juos jungia meilė kanklėms, baltų mitologijai, senajai lietuviškai muzikai, o ypač sutartinėms. Taip pat pažymėčiau jų išskirtinį svetingumą ir atvirumą. Beje, pas meistrus keliavome kartu su koncerto video menininku, tad Šv. Jonų bažnyčioje susirinkę žiūrovai turės galimybę ne tik išgirsti meistrų balsus, bet ir žvilgtelėti į jų kūrybos pasaulį.
– Galbūt iš kanklių meistrų išgirdote įsimintinų minčių, pasakojimų?
– Labiausiai įsiminė tai, su kokia meile ir pagarba jie žiūri į kankles ir savo meistrystę. Ir dar tai, kad jų tikslas – ne didžiuliai koncertai, ne visuomenės pripažinimas, ne pinigai, bet tai, kad kiekvienas kankliuotojas rastų savo kankles, savo kūrinį, savo ramų laiką su savo instrumentu. Jiems nerūpi skaičiai ir rekordai. Jiems svarbus tikrumas ir nuoširdumas, gimstantis kankliuotojo ir kanklių susitikimo metu.
– Ko gero, nesuklysiu pasakydama, kad dauguma jus pažįsta kaip teatro režisierių. O koks jūsų santykis su muzika?
– Visuomet gyvenau tarp muzikos ir teatro – lankiau ir muzikinį būrelį, ir instrumentų pamokas – kažkada rimtai grojau būgnais, vėliau rankose atsirado gitara, pradėjau dainuoti vienoje roko grupėje. Po mokyklos, dvejodamas dėl pasirinkimo, pirmiausia atsidūriau audiovizualinių menų studijose, garso dizainerio rolėje. Bet ir toliau lankydavausi teatre. Vieną sykį teko savanoriauti Gintaro Varno spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“. Mane taip pavergė teatrinis veiksmas, jog iškart supratau, kad save apgaudinėju ir išties noriu būti teatre – kaip aktorius, režisierius ar bet koks kitas žmogus, kuriantis veiksmą scenoje.
Pirmosios pajamos studijuojant aktoriaus specialybę taip pat buvo iš muzikos kūrimo spektakliams. Režisavau keletą muzikinių klipų, įvairių pasirodymų, o, galiausiai pradėjo kreiptis ir muzikos pasaulio žmonės. Galbūt dėl šių patirčių mano spektakliuose daug muzikinio mąstymo ir logikos, o muzikiniuose projektuose – daug teatriškumo.
– Jau kurį laiką gyvenate tarp Vilniaus ir Panevėžio. Ką randate šiuose miestuose, kaip čia vystosi jūsų kūrybinis kelias?
– Kuris laikas, palikęs Panevėžį ir čia sugrįždavęs retsykiais, nesijaučiau labai gerai. Jei grįždavau savaitgaliui, nerasdavau savo aplinkos žmonių, atrodė, kad viskas sensta, namai ir pastatai blunka, o mano karta jau išvažiavusi – atsitraukinėjau ir šalau. Viskas pasikeitė, kai po 12 metų sugrįžau čia gyventi ir kurti. Keičiasi miesto įvaizdis, tvarka, atsirado daugiau žalių erdvių, sugrįžo nemaža dalis jaunų profesionalų. Galbūt mano gyvenimas toks, kad jau atsidžiaugiau studijų laikais, Vilniaus kultūrinio gyvenimo gausa, triukšmu, savaitgaliniu barų ūžesiu ir man dabar labai tinka ramesnis būvis Panevėžyje. Mėgstu būti su savimi, man patinka vakare išeiti pasivaikščioti ir nesutikti nei vieno žmogaus. Tai ne tik žavu, bet ir leidžia sutelkti kūrybines mintis, į procesus nerti giliau, ramiau, lėčiau.
Beje Panevėžys yra miestas, kuriame pagarba teatrui įdiegta net ir sportiškiausiam miesto jaunuoliui – jie nenusispjaus žiūrėdamas į teatro pusę, pagarbiai žiūrės į žiūrovus. Juozas Miltinis ir jo mokiniai, legendiniai aktoriai, ilgus metus formavo teatro kultūrą, todėl šiandien daugybė įvairių žmonių su skirtingu išsilavinimu ir pomėgiais jaučia meilę teatrui. Tiesa, bandau sau priminti, kad „neužsiliūliuočiau“ – nesu Makbetas, uzurpuojantis valdžios kėdę ilgam. Suprantu, kad viskas turi pabaigą, tad jai atėjus, priimsiu ją su vidine šypsena ir padėka.
