Lietuvai praėjusio amžiaus pradžioje paskelbus nepriklausomybę modernėjantis gyvenimas formavo ir naujus įpročius. Vos tik atšilus orams ir griausmingai nuaidėjus paskutiniam spektakliui ištuštėdavo miestų gatvės.
Auganti kurortų reikšmė lėmė tikslą, kad kiekviena apskritis turėtų bent po vieną tokią vietovę. Dėl to 4-ajame dešimtmetyje Lietuva galėjo pasigirti dviženkliu kurortų skaičiumi.
Populiariausia tarpukario atostogų kryptis buvo Palanga, kur, kaip sakydavo, vasarai dingsta visas Kaunas. Palanga viliojo sveikatinimosi galimybe, šiltomis maudyklomis ir pramogomis, vasarai persikeliančiomis iš Kauno. Damos fotografams pozavo paplūdimyje su draugėmis, leido laiką su šeimomis. Be muzikinių pramogų ir šokių, buvo kviečiama į vasaros kiną, teatrą, koncertus, karaliaus ir karalienės rinkimus, žirgų lenktynes ar sužaisti teniso mačą.
Kuršių neriją buvo būtina pamatyti
Sakyta, kad Kuršių nerija yra įstabaus grožio ir ją pamatyti verta lygiai taip pat kaip Ispaniją ar Italiją.
Atostogoms labiausiai tiko Smiltynės, Juodkrantės ir Nidos gyvenvietės. Jas nesunkiai buvo galima pasiekti iš Klaipėdos gerai išplėtotu vandens transportu.
Patogesnėms atostogoms artistai rinkosi ir netoli laikinosios sostinės buvusius kurortus.
Aukštajai Panemunei tapus kurortu, joje įrengti visi atributai: gydyklos-sanatorijos, kurhauzas, kavinė-restoranas, vilos ir vasarnamiai nuomai. Lampėdžiuose vasaroti rinkdavosi Kauno valdininkai, kurie išsinuomodavo butus ir į juos persikeldavo su šeima vasarai. Artistų pamėgta Kačerginė miškais ir „kopomis“ priminė Kuršių neriją.
Kulautuvoje vasarotojai galėjo apsistoti vilose, moderniame viešbutyje ar „Poilsio“ sanatorijoje su SPA malonumais.
Traukė ne tik pajūris, bet ir pakaunė
Scenos menininkų buvo galima sutikti ne tik pajūryje ar pakaunėje, bet ir plačiai pasklidusiuose visos Lietuvos kurortuose. Ypač vasaromis teatralus traukė Birutės ir Vytauto šaltiniai, gydomosios purvo vonios Birštone. Legendinėje „Baltojoje viloje“ labai dažnai ilsėjosi dailininkas Mstislavas Dobužinskis.
Puiki proga ir pailsėti, ir aplankyti kitus miestus ir miestelius – atostogos sodžiuje. Dalis artistų buvo įsigiję savo sodybas arba turėjo tėvus, giminaičius ar draugus, gyvenusius provincijoje ir vasarą siūliusius kaimo džiaugsmus. Valstybės teatro režisierius B.Dauguvietis neįsivaizdavo geresnių atostogų nei tėviškėje.
Teatro, operos ir baleto artistai atostogų kaime metu nepamiršdavo ir atsivežtų darbų: kas tekstus rašydavo, kas muziką kurdavo, o kas naujus vaidmenis mokydavosi. Tad prasiblaškymui savaitgaliais rengtos gegužinės. Atsargų ruošimas žiemai buvo neatsiejama vasarojimo dalis. Išliko nuotraukų, kuriose Kipras Petrauskas ir Juozas Mažeika žvejoja, o B.Dauguvietis gamina alų arba padeda kirsti kviečius.
Gerėjančios ekonominės sąlygos ir naujos susisiekimo galimybės sukūrė galimybes keliauti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar netgi kituose žemynuose. Tarp Valstybės teatro artistų, režisierių, dirigentų ar scenografų populiarios buvo darbostogos. Studijuodami ar tobulindamiesi užsienio teatruose jie galėjo ir paturistauti, išbandyti užsienio kurortus. Nemažai pasaulio artistai pamatydavo gastrolių metu.
Parodoje – atostogų istorijos
Apie visa tai pasakoja Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus sumanyta keliaujanti paroda „Menininkų atostogos tarpukariu: kurortai, kopų deivės ir kaimo malonumai“, kuri savo kelionę per Lietuvą pradės liepos 5 d. nuo Palangos kurorto muziejaus. Vėliau ekspozicija keliaus į Nidą, Birštoną. Joje daugiausia archyvinėmis nuotraukomis pasakojama apie tai, kaip tarpukariu Lietuvos menininkai mėgo atostogauti, kur vyko „atstatyti geros nuotaikos kapitalą ir dvasines spėkas“.
Parodoje galima susipažinti su žymiausių tarpukario menininkų – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės, Onos Zabielaitės-Karvelienės, Gražinos Matulaitytės-Rannit, Teofilijos Vaičiūnienės, Antaninos Vainiūnaitės, O.Dubeneckienės, K.Petrausko, B.Dauguviečio, Olgos Malėjinaitės, Adelės Galaunienės, Andriaus Olekos-Žilinsko, Petro Kubertavičiaus, kitų kūrėjų – atostogų istorijomis. (LR)
