Pandemija, karas, infliacija – daug negandų turėjo įveikti Danės kratinėje prisišvartavusio teatro laivo įgula. Jos kapitonė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vadovė Laima Vilimienė prisipažino, kad tai buvo viena svarbiausių jos gyvenimo kelionių.
Praėjusį savaitgalį įvertinti naujosios kultūros šventovės ir pasveikinti jos kūrėjų bei šeimininkų į Klaipėdą iš visos Lietuvos suvažiavo nacionalinių ir valstybinių teatrų, koncertinių organizacijų, kultūros įstaigų, verslo atstovai, sulaukta ir svečių iš Latvijos, Estijos, Lenkijos.
Juos klaipėdiečiai nustebino ne tik pajūrio aura dvelkiančiomis teatro erdvėmis, bet taip pat proginiu kūriniu – taip galima pavadinti įspūdingą šventinę programą, režisuotą Daliaus Abario.
Ši programa priminė svarbias teatro istorijos datas ir asmenybes, kvietė apžvelgti naujas teatro erdves (scenos veiksmą papildė vaizdo projekcijos ir transliacijos ekrane), pamąstyti apie būtį ir kūrybą (aktorius Giedrius Arbačiauskas skaitė renginio scenarijaus autoriaus Mindaugo Nastaravičiaus tekstus).
Skambėjo ištraukos iš teatro vizitine kortele tapusios Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“, iš pirmojo spektaklio 1988-aisiais naujai įkurtame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – Audronės Žigaitytės operos „Mažvydas“, iš pirmojo nacionalinio kūrinio, pastatyto Klaipėdoje šaliai atgavus nepriklausomybę, – Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui skirtos istorijų operos „Klaipėda“, kitų kūrinių.
Koncerte pasirodė uostamiesčio publikos pamėgti artistai Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, Almas Švilpa, čia savo karjerą pradėjusi Katerina Tretjakova, KVMT pažibos, teatro orkestras, choras, baleto trupė, dirigavo KVMT kolektyvų vadovai ir pirmasis garbės dirigentas Stasys Domarkas, svečiai – Gintaras Rinkevičius ir Robertas Šervenikas.
Epopėja truko dešimtmečius
„Įžengusi į naują teatrą iš jaudulio apsiverkiau, užplūdo atsiminimų lavina. Nedaug kas gali įvertinti teatro vadovės L. Vilimienės ir jos komandos atliktą darbą kaip aš. Pati kitados dėjau daug pastangų, kad Klaipėdoje atsirastų naujas teatro pastatas“, – teigė operos „Mažvydas“ kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, 2005–2010 metais vadovavusi Klaipėdos muzikiniam teatrui.
Ji prisiminė, kad dar steigiant Klaipėdoje muzikinį teatrą 1988 metais jo naujam pastatui buvo numatytas kiek toliau plytintis kur kas didesnis 1,5 hektaro sklypas prie Danės upės.
„Būtent dėl naujo teatro norėjau dirbti Klaipėdoje. Turėjau ryškią jo viziją. Buvome toli pažengę ją įgyvendindami – turėjome galimybių studiją, vizualizaciją. Tačiau laikmečio permainų vėjai viską nupūtė, o Klaipėdos valdžia minėto sklypo teatrui neskyrė.
Visi, prisilietę prie Klaipėdos teatro statybų, nuėjo kryžiaus kelius. L.Vilimienės komanda su begaliniu atsidavimu nuveikė milžinišką darbą, kuris prilygsta stebuklui. Nedidelį teatro plotą statytojai panaudojo maksimaliai – turbūt niekur nėra tiek daug patalpų kolektyvams ir artistams kaip čia, labai gera ir didžiosios salės akustika“, – įspūdžiais dalijosi A. Žigaitytė-Nekrošienė.
Pirmą kartą po 1988-ųjų „Mažvydo“ premjeros klaipėdiečiams dirigavęs G. Rinkevičius naująjį teatrą pavadino šviesos spinduliu mūsų muzikos kultūroje.
„Tiek metų Lietuvoje nieko nebuvo – atsidarydavo tik sporto arenos, o dabar turime naujas kultūros erdves ir Klaipėdoje, ir Vilniuje.
Sveikinu teatro vadovę už drąsą, kad, nepaisydama dar nebaigtų kai kurių darbų, ji pasiekė savo – atidarymas įvyko“, – džiaugėsi maestro.
Teko kurtis ir po žeme
L. Vilimienės įsitikinimu, naujasis teatras iškilo strategiškai puikioje, lengvai visiems pasiekiamoje vietoje. Tiesa, dėl riboto ploto ir aukštingumo reikalavimų teko įrenginėti repeticijų sales, dekoracijų saugyklas 12 metrų po žeme. Statybininkai turėjo pasukti galvą, kaip pastato sienas apsaugoti nuo greta tekančios upės, kaip sutvirtinti senosios dalies pamatus. Iš senojo pastato liko tik istorinis bokštas ir administracinė dalis, o kitkas buvo pastatyta naujai.
Ribotas statinio aukštis lėmė ir unikalius akustinius sprendimus: didžiajai salei buvo sukurtas vidinis akustinis kiautas su paslankiais skydais, leidžiantis modeliuoti akustiką pagal renginio žanrą. Atidarymo koncerte to neprireikė – akustika buvo natūrali, tokia bus ir operos spektakliuose. Transformacijų reikės rengiant konferencijas, rodant miuziklus.
Pasak L. Vilimienės, norint įvertinti tikrąsias didžiosios salės savybes, reikia apsilankyti spektakliuose, kai scenoje nebus ekrano, o muzikantai grieš savo ložėje.
Jau šeštadienį didžiojoje teatro salėje „Jūra“ bus rodomas pirmasis spektaklis – Alexanderio Ekmano ir Roberto Bondaros „Sapnai ir kaktusai“, pripažintas geriausiu Klaipėdos teatralų darbu 2023-iaisiais.
Mažoji „Marių“ salė bus atidaryta gegužės 11-ąją Gaetano Donizetti opera „Meilės eliksyras“.
Kiekvienas spektaklis beveik prilygs premjerai, nes reikės pritaikyti naujai erdvei jo dekoracijas, šviesas, joje apsiprasti atlikėjams, tad tarp spektaklių kurį laiką bus ilgesnės pertraukos. Nuo rudens renginiai vyks visu tempu, lankytojų lauks ir renginiai prieš spektaklius puošniose teatro fojė.
Kelias į Vilnių – jau laisvas
Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui L. Vilimienė vadovauja nuo 2018 m. rugpjūčio, pakeitusi Joną Sakalauską, kuris iš Klaipėdos grįžo į sostinę vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT).
Praėjusių metų pradžioje, baigiantis pirmajai kadencijai Klaipėdoje, L. Vilimienė laimėjo Kultūros ministerijos skelbtą konkursą vadovauti LNOBT. Bet J. Sakalauskui apskundus konkurso rezultatus teismui, ji kito konkurso būdu praėjusią vasarą sugrįžo vadovauti Klaipėdos muzikiniam teatrui.
Dabar, kai J. Sakalauskas teismą galutinai pralaimėjo, L. Vilimienei kelias į LNOBT vėl atviras. Tačiau teatro vadovė prisipažino neturėjusi laiko pasvarstymams apie darbo keitimą. Ji džiaugėsi, kad užsitęsusios konkurso peripetijos leido sėkmingai užbaigti vieną svarbiausių jos gyvenimo darbų.
„Kai nueini tokį kelią, labai sustiprėji ir supranti, kad galima eiti dar toliau“, – kalbėjo L. Vilimienė.
Įteikti 1500 durų raktų
Nugriovus buvusius kultūros namus, kurie buvo nepritaikyti Muzikinio teatro veiklai, naujo pastato plotas išaugo dvigubai ir sudaro 9 000 kvadratinių metrų.
Anksčiau teatro salė talpino 500 žiūrovų. Dabar didžioji salė „Jūra“ talpins apie 700 svečių, o mažoji „Marių“ – apie 160. Žiūrovų vietos didžiojoje salėje pagal poreikį galės atsirasti ir orkestro ložėje, kuri bus kilnojama.
Abiejose salėse įrengta šiuolaikiška garso ir apšvietimo technika, naujausios šildymo bei ventiliacijos sistemos, patogiai renginius galės stebėti judėjimo negalią turintys žmonės. Senajame teatro pastate veikė vienas liftas, o dabar jų bus net keturi.
Teatro administracijai statybininkai įteikė 1500 skirtingų durų raktų. Naujame pastate yra erdvios repeticijų studijos, kostiumų ir dekoracijų saugyklos, kostiumų siuvykla, modernūs grimo kambariai, patogios laisvalaiko zonos bei erdvės žiūrovams. Nedideliems renginiams bus naudojama ir teatro bokšto viršuje esanti apžvalgos aikštelė.
Teatro vidaus apdailai panaudotos miestui būdingos medžiagos ir spalvos (interjero projekto autorius M. Mateika). Kopijuodami vėjo ir smėlio peizažus pajūryje molio tinku teatro sienas dekoravo UAB „Barzdoti vabalai“.
Kadangi dalis pastato buvo rekonstruota, o kita pusė pristatyta naujai, siekta sujungti teatro istoriją ir modernius architektūrinius bei inžinerinius sprendimus. Įspūdingiausias akcentas, kurį pavyko išsaugoti iš senojo teatro – žinomo metalo dailininko K.Simanonio sukurtas originalus sietynas. Priderintas prie naujo interjero, jis spindi fojė per tris aukštus.
Pastato interjero projektą parengė „Mama architects“, akustiką kūrė „Akustika plius“, modernizavimo projektui vadovavo teatro vadovės pavaduotojas N. Stancikas.
