Legendinis suomių režisierius Aki Kaurismäki aktoriams paaiškino, kad filmuoja romantinę komediją: „Vienas bučinys į skruostą, vienas rankos paspaudimas ir dar vienas bučinys į kaktą. Taigi, gausybė aistros.“
Tiesa, nors filmas žiūrovą nukelia į Suomiją, karo Ukrainoje tema nelieka pamiršta. Kino juostos herojai paskendę savo rūpesčiuose, bet radijas nuolat skelbia žinias iš fronto.
„A.Kaurismäki sakė, kad šiuo metu neįmanoma sukurti filmo, kuriame nebūtų minimas karas Ukrainoje, – pasakojo A.Pöysti. – Tai jo, kaip menininko, atsakomybė. Filmas tampa laiko kapsule ir žmonės, kurie žiūrės jį ateityje, prisimins, kas vyko Ukrainoje.
Personažams karas tikriausiai primena, koks trapus yra gyvenimas. Viskas, ką turi, yra dabartis – jos niekas neatims. Jei turi galimybę įsimylėti, pasinaudosi ja ar atidėsi rytdienai, kurios gali ir nebūti?“.
Lrytas.lt A.Pöysti sutiko Europos Parlamente Briuselyje. Aktorė čia buvo nominuota „LUX Audience Award“ prizui.
– Neseniai Suomija septintą kartą iš eilės paskelbta šalimi, kurioje gyvena laimingiausi žmonės planetoje. Tačiau filmo „Nukritę lapai“ personažai šiaurietiškai uždari, vieniši, drovūs ir nors juokauja daug, bet šypsosi retai. Ar tradicinis laimingo žmogaus įvaizdis ir suomiškas mentalitetas dera tarpusavyje?
– Suomijoje mes šiek tiek suglumę dėl lyderystės šiame reitinge (juokiasi).
Galbūt laimė yra kažkas gilesnio nei meilė. Žinoma, tai susiję su išsilavinimu, sveikatos apsauga, korupcijos lygmeniu… Iš tikrųjų, nežinau, kaip pamatuoti laimę.
– A.Kaurismäki tituluojamas garsiausiu Suomijos režisieriumi. Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su šiuo kūrėju?
– Viskas prasidėjo nuo telefono skambučio. Kai mano agentas pasakė, kad A. Kaurismäki nori susitikti pietums, nukritau nuo kėdės. Jį žinojau visą savo gyvenimą, bet niekada nesitikėjau, kad A.Kaurismäki susisieks su manimi.
Susitikome trise, kartu su Jussi Vatanenu, suvaidinusiu Holappą. Kalbėjome apie šparagus, Suomijos miškų būklę, šunis, politiką ir pabaigoje jis pasakė turįs filmo idėją, trumpai apibūdino personažus ir pasiūlė mums prisidėti. Nukritau nuo kėdės antrąkart (juokiasi).
Jis nebuvo sukūręs filmo 6 metus ir visada dirbo daugmaž su tais pačiais aktoriais. Todėl pasiūlymas buvo visiškai netikėtas.
Po metų gavau scenarijų – jis buvo nuostabus. A.Kaurismäki personažai lakoniški, tad ir scenarijus buvo trumpiausias, kokį yra tekę skaityti. Tačiau jis buvo toks jautrus ir juokingas.
Bet režisierius neleido mums repetuoti. Jam patinka nufilmuoti scenas pirmu bandymu. Ši kombinacija gąsdino. Žinoma, mes aptardavome pagrindines scenos detales, pavyzdžiui, kur turime atsistoti, bet vaidybą turėjome pataupyti kamerai.
Supratau, kad taip užfiksuojamos unikalios akimirkos, kurios nepasikartoja, įvyksta tik kartą. A.Kaurismäki pasakė, kad jei „susimausime“, bus galima sceną perfilmuoti antrąkart, bet trys bandymai – tragedija.
Bet tai galiojo ne tik aktoriams. Apšvietimas, kameros darbas, dekoracijos – viskas turi būti tobula. Tai reikalavo maksimalios koncentracijos, bet atmosfera filmavimo aikštelėje buvo nuostabi. Didelė komandos dalis kartu dirba jau 40 metų, bet mus, naujokus, jie sutiko šiltai.
– Pagrindiniai filmo herojai – Ansa ir Holappa – vieniši, tačiau į romantiškų santykių galimybę žvelgia nedrąsiai. Kodėl?
– Jie abu yra drovūs žmonės. Tai – suomių nacionalinis bruožas. Mes nesame triukšmingiausi žmonės kambaryje. Suomiai moka bendrauti pasitelkdami tylą, ji neverčia mūsų jaustis nepatogiai. Jeigu gebi su kitu žmogumi pasidalinti tyla, kartu galite toli nueiti.
Bet filmo pradžioje Ansa ir Holappa yra vieniši vidutinio amžiaus žmonės, kurie nebesitiki įsimylėti. Pasimatymų rinkoje jie – produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas artėja prie pabaigos.
Bet nutinka likimas ir jie įsimyli vienas kitą. Manau, abu personažai yra išsigandę ir nežino, ką daryti. Reikia daug drąsos, ką nors įsileisti vidun, jei ilgai gyvenai vienumoje. Tai gali būti patogus burbulas, kurio sprogimas ne juokais sutrikdo.
– Išryškėja pagrindinė kliūtis Ansos laimei drauge su Holappa – jo meilė buteliui. Alkoholizmo problema opi ir pačioje Suomijoje?
– Žinoma, tai nėra mums nepažįstamas fenomenas. Tikriausiai alkoholis padeda išsivaduoti nuo baimės ar įveikti mūsų drovumą. Tačiau galiausiai vaistai virsta liga.
Alkoholis griauna gyvenimus. Ansa taip neteko šeimos – tėvo, mamos ir brolio. Todėl ji Holappai pasako, kad į savo gyvenimą neįsileis alkoholiko, nors Ansai ir be galo skaudu atstumti mylimą vyrą.
Ji nenori tapti Holappos ligos auka. Manau, tai labai modernus pasirinkimas. Įprastas kelias būtų bandyti vyrą pakeisti, jį išgelbėti. Bet tada moteris dažnai nuskęsta kartu.
– Taigi, filmas kalba apie moterų emancipaciją?
– Ansa neįtikėtinai stipri asmenybė ir filmas beveik feministinis. Bet ir ankstesniuose A.Kaurismäki kūriniuose yra gausu tvirtų moterų. Lažinuosi, kad ir jis pats yra feministas (juokiasi).
– Karaoke baras ir kino teatras, regis, padeda filmo herojams ištrūkti iš sunkios darbininkų klasės realybės. Manote, tai atspindi muzikos ir kino vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje?
– Tikriausiai, taip. Žmones kamuoja vienišumas ir pažeidžiamumo jausmas. Išnaudojimo pavyzdžių galime rasti visose gyvenimo sferose. Socialinė klasė apsprendžia, kokio elgesio sulauksime iš kitų.
Esu romantikė, manau, menas leidžia pabėgti nuo kasdienybės. Tai taip pat yra platforma, kuri padeda pasidalinti išgyvenimais – išgalvotų personažų rūpesčiai panašūs į tavo, gali pajusti bendrumą. Mintimis pasidalini su kitais, kurie matė filmą kartu, paaiškėja, kad jie jaučiasi analogiškai. Tai turi gydomąją galią.
– „Nukritę lapai“ pernai Kanuose buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Pasirodymas šioje kino juostoje tikriausiai atvėrė naujų durų?
– Žinau, kad filmą pamatė daugybė žmonių visame pasaulyje. Po jo sulaukiau daugiau pasiūlymų prisijungti prie tarptautinių projektų. Žinoma, esu laiminga.
Bet stengiuosi apie tai negalvoti, niekada nebandžiau priimti „gudrių“ karjeros sprendimų. Mano vaidmenų pasirinkimai paremti scenarijumi ir pasitikėjimu žmonėmis, su kuriais dirbi.
– Esame įpratę, kad Holivudo filmai daug patrauklesni didžiosioms masėms. O ar europietiškas kinas atranda platesnę auditoriją?
– Gyvename pokovidiniu laikotarpiu ir nuostabu matyti sausakimšas kino teatrų sales. Žmonės yra išalkę įvairovės, juos taip pat traukia nepriklausomas kinas. Žiūrovai vertina apsilankymo kino teatro salėje patirtį, vietoje namų sofos ir pramogos internetinėje platformoje. Manau, tai maloniai nuteikia nepriklausomo kino kūrėjus.
– Reklamose modelius jau dabar pakeičia dirbtinio intelekto sugeneruoti žmonių atvaizdai. Ar aktoriams neramu, kad jie gali prarasti savo vaidmenis?
– Ši tema kelia baimę, nes ją gaubia nežinomybė. Žinoma, dirbtinis intelektas atveria naujas galimybes, tačiau privalome atsargiai įvertinti, kuo maitiname šį monstrą.
Jei dirbtinis intelektas mokysis vien iš baltųjų vyrų sukurtos kino industrijos, tuomet ateityje bus atkartotas vienašališkas pasaulėvaizdis. Bet turime visas sąlygas dirbtiniam intelektui suteikti mokomosios medžiagos įvairovę.
Yra ir daugybė kitų klausimų. Pavyzdžiui, kam priklauso kūrinio autorystė? Kiekvieno aktoriaus vaidyba yra savita, tarsi rašysena. Bet staiga atsiranda mėgdžiotojas ir kas tuomet nutinka unikalumui?
Tam tikra prasme esu senamadiška, manau, niekas nepakeis žmogaus sielos.
