Olga Tokarczuk 2019 m. tapo pirmąja lenkų prozininke, kuriai paskirta Nobelio literatūros premija. Apdovanojimas skirtas „už naratyvinę vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra vaizduoja ribų peržengimą kaip gyvenimo formą“. Kaip autorė rašo „Bėgūnuose“, „pasaulį įmanoma matyti tik fragmentiškai, kitokio nebus. Yra momentų, trupinių, laikinų konfigūracijų, kurios, vos susidariusios, bemat vėl suyra. Gyvenimas? Nieko tokio nematyti; matau linijas, plokštumas, kūnus ir kaip jie keičiasi laikui bėgant. O laikas atrodo lyg elementarus prietaisas smulkiems pokyčiams matuoti, mokyklinė liniuotė su paprastinta skale – joje viso labo trys padalos: buvo, yra ir bus.“
Spektaklio kūrėjai susitelkia į vieną žmogų – Bėgūnę. „Bėgūnės“ temos skleidžiasi per intymų vienos moters buvimą su savimi bandant apčiuopti mąstymą, kuris, nors ir baigtinis, neišvengiamai kinta, atsiverdamas vis naujoms patirtims. Ji, Bėgunė, juda iš vieno taško į kitą, būdama nematoma pasaulio stebėtoja ir besimokydama priimti save jo nuolatinėje kaitoje.
Aktorei A. Vilutytei romanas „Bėgūnai“ į rankas pateko pandemijos laikotarpiu, kai „aplinkoje ir mūsų kūnuose buvo sąstingis, o visas gyvenimas, visi veiksmai, kelionės ir tyrinėjimai vyko galvose. Tai ir mano kartos, mano amžiaus, pasaulėžiūros suderėjimas, man artimos temos, patirtys. Kai esi vidutinio amžiaus moteris, daugeliui tampi nematoma, gali pasirinkti būti stebėtoja. Gimsta empatija ir dėmesys kasdienybės detalėms“. Pasak aktorės, šis spektaklis jai pačiai rizikingas ir naujas, ieškant būdų atverti pasaulį galvoje ir jį įvardinti.
Jaunimo teatre reziduojantis jaunas režisierius J. Kuprevičius pastebi, kad didžiausias kūrybinis iššūkis buvo scenai pritaikyti labai literatūrišką romaną, keliaujant per buitį į būtį: „Teksto mintys nukelia į tam tikrą metafiziką, bet šioji yra labai arti realybės, arčiau nei įprastai... Toks buvo pradinis įspūdis, kuris paskui peraugo į norą tokią literatūrą, kurios dalis iš pirmo žvilgsnio galbūt visiškai netinkama teatrui, perkelti į sceną, pasitelkus teatrines priemones. Kaip tai padaryti kuriant monospektaklį, kaip vienam aktoriui tai perteikti?“
Monospektaklį pirmą kartą kurianti A. Vilutytė sako pajutusi, kad „atėjo laikas imtis sunkesnių uždavinių, nebijant rizikuoti ir eksperimentuoti. Vienai veikti scenoje ir dar pasirinkti ne specialiai teatrui skirtą medžiagą yra neįprasta. Monospektaklio specifiką labai pajutau per repeticijas. Nėra partnerių. Esu aš, tekstas ir režisieriaus užduotys. Viskas. Monospektaklis yra lyg profesinė akistata, pasitikrinimas.“
Aktorei A.Vilutytei kūrybiškai talkina jaunųjų menininkų komanda: scenografas Šarūnas Tadijošaitis, kompozitorė Gabrielė Dikčiūtė, šviesų judesio konsultantė Vesta Grabštaitė, vaizdo projekcijų autorius Pijus Chraptavičius.
Spektaklis „Bėgūnė“ įgyvendinimas Jaunimo teatro tęstinėje jaunųjų menininkų skatinimo programoje „Black Box“ ir tęsia teatro kūrybinę kryptį „Literatūra teatre gyva“, skirtą iškilių klasikinės iš šiuolaikinės literatūros kūrinių sceninėms interpretacijoms.
