O dabar Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas visa galva paniręs į pirmąjį savo vaidybinį filmą.
Prancūzijos prestižinės meno institucijos vadovų dėmesį patraukė D.Narkevičiaus videofilmai „Kartą XX amžiuje“ (2004 m.) bei „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017 m.), atspindintys svarbius Lietuvos istorijos įvykius – komunizmo ir jo monumentų griūtį.
Šiuo metu menininkas dairosi į kiek tolimesnę Lietuvos praeitį. Pasitelkęs 3D technologijas jis kuria ilgo metro vaidybinį filmą, kuriame tyrinėja Lietuvos tautosakos klodus bei XIX a. lietuvių požiūrį į gyvenimą ir mirtį.
Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Laima Akstinaitė, Greta Petrovskytė, Saulius Bareikis ir Valentinas Krulikovskis.
– Kaip ir kada nuo skulptūros perėjote į kino pasaulį? Tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje net pelnėte pagrindinį prizą (8000 eurų) už 3D videodarbą „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017 m.).
– Jau prieš du dešimtmečius, 2001 metų Venecijos bienalėje, kai mano kino juostoje filmuoti darbai buvo rodomi Lietuvos paviljone, į šiuos kūrinius dėmesį atkreipė ir kino ekspertai. Tai buvo Roterdamo, Berlyno, Marselio, Oberhauzeno festivalių programų sudarytojai ir vadovai.
Greitai mano kino ieškojimai buvo įtraukti į šių renginių programas, dažniausiai eksperimentinio kino programose. Ilgainiui geografija išsiplėtė iki Seulo, San Paulo ir kitų ne Europoje vykstančių festivalių.
Prizas Oberhauzene, man yra ypač svarbus, nes tai yra seniausias Europoje, išskirtinai novatoriškus, nedidelių formų kino filmus pristatantis forumas. Oberhauzeno apdovanojimus yra pelnę ir tokie puikūs režisieriai kaip Arūnas Matelis ar Audrius Stonys.
– Ar nesunku kino salėje tradicinius filmus įpratusiems matyti žiūrovams perprasti dailininko, vizualiojo meno atstovo sumanymus?
– Kai pradėjau dalyvauti kino festivaliuose, iš vizualiojo meno lauko atėjusių kūrėjų darbai išsiskyrė eksperimentais, įvairių normų ir kino klišių nepaisymu. Mes buvome laisvesni nei kino studijose kuriantys režisieriai.
Tačiau pastaraisiais metais vyksta, sakyčiau, atvirkštinis procesas. Šiuolaikinio meno scenoje dominuoja keletas vyraujančių konceptų. Tuo tarpu eksperimentinis kinas – labai gyvas, pirmiausia todėl, kad jį gali kurti kiekvienas. Šis raiškos būdas tapo nebrangus ir technologiškai prieinamas daugeliui.
Videokūryba užsiima mokslininkai ir žurnalistai, politiniai aktyvistai, pramogų pasaulio žmonės ir žinoma, dailininkai. Šio žanro permainos suaktyvėjo įsigalėjus legalioms kino transliacijoms internete. Pokyčiai į kiną atvedė įvairių sričių kūrėjus, kurie nesiliauja ieškoti naujų raiškos formų. Todėl man smagu ir kino scenoje rodyti savo darbus.
– Tačiau jūs imatės vis sudėtingesnių ir brangesnių kūrimo būdų.
– Ankstesniuose darbuose jau naudotą 3D technologiją noriu išbandyti vaidybiniame kine. Stereoskopinė raiška neturi tokių griežtų taisyklių, nesunorminta, čia daugiau erdvės eksperimentams.
Kino industrijos masteliu – tai kuklus, nedidelio biudžeto projektas. Bet tuo pat metu, tai pats brangiausias mano kūrinys gamybos kaštų prasme. Kartu ir pats ambicingiausias, nes turiu laikytis vaidybinio kino žanro taisyklių – turi išlikti siužetas, įtikinama vaidyba, aktoriai turi suprasti, ką noriu pasakyti.
Tai nėra labai paprasta dar ir dėl tradicijų skirtumo. Kolektyvinės raiškos formos šiuolaikinio meno pasaulyje dažniausiai pagrįstos lygiaverčių partnerių bendradarbiavimu, o vaidybinio kino gamyba paremta hierarchija ir griežta subordinacija. Nežiūrint šių skirtumų, savo darbe norėčiau išlaikyti eksperimentinio kino dvasią.
– Ar ilgas karantinas nesustabdė darbų? Juk dar tenka nuotoliniu būdu dėstyti Dailės akademijos studentams?
– Didžiąją dalį siužeto pavyko nufilmuoti praėjusią vasarą, kai visi buvome pajutę palengvėjimą. Dabar galima lėtesniu tempu kurti, montuoti tai, ką turime.
Na, o nuotolinis dėstymas – keistas dalykas. Op, langelis atsidaro ir užsidaro, akimirksniu pasikeičia vieta arba pašnekovas anapus ekrano, o pats vis sėdi namuose. Man patinka studentų darbų peržiūros nuotoliniu būdu. Tiesa, streso yra gerokai daugiau, ypač studentams, bet dėstytojams – taip pat.
– Kaip kilo sumanymas naujame filme panaudoti lietuvių tautosaką?
– Folkloru susidomėjau keistomis aplinkybėmis. Buvau pakviestas antrą kartą dalyvauti keliaujančioje Europos meno bienalėje „Manifesta“, kuri 2014 metais vyko Sankt Peterburge. Jos ekspozicijos pagrindinė dalis eksponuota Ermitažo muziejuje ir šalia esančiuose istoriniuose Generaliteto rūmuose.
Iki karinio konflikto Ukrainoje buvome linkę bendradarbiauti su Rusija, o pristatyti ten europietišką šiuolaikinį meną buvo įdomus iššūkis.
Ankstyvą pavasarį kaip mokyklos laikais traukiniu nuvažiavau į Sankt Peterburgą. Pradėjau dairytis vietos būsimam kūriniui, bet tą pačią dieną prasidėjo Krymo okupacija.
Miestas ištuštėjo, vietiniai žmonės puikiai suprato, kad tokia politinė avantiūra gali tapti naujo karo pradžia. Juk posovietinės erdvės gyventojams buvo visiškai aišku, kas tie „žalieji žmogeliukai“, kurie užplūdo Krymą.
Visi turbūt sėdėjo prie televizorių ir laukė – kas bus. Tačiau kai Vakarai reagavo vangiai, o Rusijos prezidentas pareiškė, kad viskas gerai, žmonės vėl plūstelėjo į gatves: „Krymas – mūsų.“
Taigi, mano planai visiškai pasikeitė.
– Nemažai Europos menininkų tuomet nusprendė nedalyvauti bienalėje. Ar jums nekilo tokių minčių?
– Jei Amsterdame įsteigta keliaujanti Europos meno bienalė būtų buvusi atšaukta, ji būtų bankrutavusi dėl sutarčių netesybų. Jei jau nuvažiavau, nusprendžiau ką nors sukurti.
Paprašiau bienalės rengėjų, kad padėtų surasti Sankt Peterburge atkuriamosios etnologijos metodu dirbantį kazokų folkloro ansamblį. Jau kitą dieną susitikus su kolektyvo vadovu, paaiškėjo, kad tai ypač aukšto profesionalumo kolektyvas, kurio vadovas Jurijus Čirkovas nuo septintojo dešimtmečio rinko istorines kazokų dainas, puoselėjo sovietmečiu nemėgstamą autentišką folklorą.
Ansamblio pasirodymuose yra atliekami teminiai-ritualiniai pasirodymai. Stebėdamas scenoje vykstantį veiksmą žiūrovas persikelia į kitą amžių, kada kazokai buvo laisvai gyvenanti bendruomenė, savitai kalbėjo, rengėsi, dainavo ir šoko.
Krymo įvykių paveiktas atsigręžiau į jų folklorą, nes kazokų gyvensena šimtmečiais susijusi su karu. Ansamblio dainose girdėti begalinis ilgesys, nuolatinis netekties jausmas, ypač moterų dainose.
Todėl paprašiau, kad bienalės atidarymui kolektyvas studijoje įrašytų valandos trukmės pasirodymą, kuriame būtų dainuojamos liūdnos karo dainos.
Visas pasirodymas buvo persmelktas netekties motyvų, atliekamos karių, tremtinių, našlių dainos. Ir šis pasirodymas smarkiai skyrėsi nuo vakarietiškos šiuolaikinės kultūros, todėl labai įdomiai atrodė eksperimentuojančioje meno bienalėje.
Daugeliui vakariečių, buvo keista ir net baugu klausytis to pasirodymo, primenančio realybę, kurios jie nesupranta, ar nelabai nori suprasti. Beje, „nesušukuotas“ Manifesta 10 turinys supykdė aukščiausius Rusijos kultūros funkcionierius.
Toks buvo mano atsigręžimas į folklorą. Po kelių mėnesių išleidau vinilinę plokštelę su to pasirodymo įrašu, joje skamba kazokų dainos – dainuotos nuo XV a. iki dabartinių laikų.
– Būsimame jūsų filme išgirsime senųjų lietuviškų dainų?
– Rašydamas scenarijų naudojausi Mato Slančiausko ir jo sekėjų surinktais Šiaurės Lietuvos folkloro rinkiniais, kuriuose yra ne tik pasakos, bet ir sakmės, padavimai, anekdotai ir kitas folkloras. Mano filme veiksmas vyksta Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje. Todėl ir tarmė, ir dainos skamba taip, kaip buvo dainuojamos prieš šimtmetį.
Pietų Aukštaitija arba Dzūkija yra didelis regionas. Jame randamos archajiškiausios į Lietuvą atėjusių žmonių gyvenvietės, jame yra ir Vilnius, ir visi karališkieji dvarai su kosmopolitine kultūra.
Filme mane labiausiai domina XIX a. žmonių psichologija – juk tada buvo atrandama priklausomybė tam tikrai etninei grupei. Dabar meno pasaulyje iš naujo persvarstomos po-kolonijinės istorijos temos ir tautų savasties atkūrimas būtent šiame kontekste. Todėl įdomu atsigręžti ir į XIX a. Lietuvą, kai mūsų tautos beveik nebuvo likę. Kalba suvaržyta, raštija uždrausta.
Visi šviesiausi to meto žmonės, kurių nebuvo daug, ne tik rinko folklorą, domėjosi lietuviška savastimi, bet buvo ir politiškai aktyvūs. Tautinio atgimimo šviesuoliai klojo ir politinės valstybės pamatus. Norisi, kad ir mes galėtume suvokti savo praeitį iš įvairių pusių – nesijausti vien kolonija ar vien agresoriais, didelės valstybės paveldėtojais.
– O meilės istorija tame filme bus?
– Lietuviškose pasakose ir sakmėse meilė keistai išreiškiama. Taigi ir filme meilė – užkoduota, neatvira, bet ji tikrai yra, nuspalvina jaunų žmonių bendravimą.
XIX a. užrašytose pasakose, sakmėse, dainose dominuoja stebukliniai, demoniški motyvai: viskas, kas yra antgamtiška, egzistuoja šalia realybės, lyriniai motyvai skleidžiasi smurtiškai fantastinėje aplinkoje.
Šiuolaikiniai etnologai, tyrinėjantys to meto folklorą Lietuvoje, Baltarusijoje ar Vakarų Ukrainoje, pripažįsta, kad demoniški motyvai susiję su traumine tautos praeitimi – sunkiomis ir ilgalaikėmis psichologinėmis traumomis.
Tai ir ilgai trukusi baudžiava, ir valstybingumo netekimas, ir okupantų valdžios savivalė, priešinimasis ir represijos. Akivaizdžiai matyti, kad pasakota ir dainuota žmonių, kurie, kaip dabar pasakytume, buvo trauminės būsenos, išgyveno nuolatinį stresą.
Aš įžvelgiu daug paralelių su dabartimi, bet gal žiūrovas to ir nepamatys, nes tai pirmiausia praėjęs istorinis laikas, tradiciniai kostiumai, senoji kalba ir senosios dainos.
***
Premiją įteikė princesė
Utenoje gimęs menininkas D.Narkevičius šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. 1992 m. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas metams išvyko į kūrybinę rezidenciją Londone. Nuo 2013 m. – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojas.
2008 m. pelnė prestižinį šiuolaikinio meno apdovanojimą – Amsterdame (Olandija) teikiamą Vincento van Gogho premiją, kurią tradiciškai įteikia Nyderlandų princesė. Tais pačiais metais D.Narkevičiaus kūryba įvertinta ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Jo kūrinių yra įsigijusios privačios ir valstybinės kolekcijos. Tarp jų – Moderniojo meno muziejus (MoMa) Niujorke, „Tate Modern“ muziejus Londone, meno muziejus Pompidou centras Paryžiuje, Karalienės Sofios nacionalinis muziejus Madride, moderniojo meno muziejus „Louisiana“ Kopenhagoje, Prancūzijos nacionalinė kolekcija.
