Aukštaičių gatvėje 1938 metais iškilo Žaliakalnio vandentiekio ir kanalizacijos stoties pastatų kompleksas. Jo dalis buvo ir du tarpusavyje sujungti rezervuarai, kuriuose telpa po 3300 kubinių metrų vandens.
Po metų rezervuarų nišoje prieš sklendžių kamerą buvo pastatyta skulptoriaus Broniaus Pundziaus skulptūra „Vandens nešėja“. Tad jai šiemet sukanka 85 metai.
Šiuose pastatuose ir dabar įsikūrusi bendrovė „Kauno vandenys“, o kauniečiai tebevartoja rezervuaruose laikomą vandenį.
Gyventojai šią bendrovę neretai peikia už nekokybiškas paslaugas, bet eidami pro baltą įspūdingą skulptūrą, vaizduojančią į klumpes įsispyrusią moterį, nešančią kibiriuką vandens, ja tik pasigroži. „Vandens nešėja“ bendrovės paslaugomis nepatenkintiems kauniečiams neužkliūva.
Įmonės atstovė Vaida Bytautė pasakojo, kad teritoriją, taip pat ir skulptūrą centrinės dispečerinės inžinieriai ištisą parą stebi vaizdo kameromis.
Skulptūra ir niša, kurioje ji įkurdinta, pastarąjį kartą buvo atnaujinta prieš 8 metus, nuo to laiko nuo vandalų nėra nukentėjusi.
Anot ilgametės bendrovės inžinierės Danguolės Čereškienės, jos darbo praktikoje rezervuarai nebuvo remontuojami, nes to nereikėjo, remontuojama buvo tik sklendžių įranga.
„Rezervuarai vienas po kito plaunami kartą per metus. Skulptūra to daryti netrukdo, nes ji stovi lauke, o rezervuarai plaunami iš vidaus“, – atskleidė D. Čereškienė.
Kaunietis gidas Robertas Sakalauskas pasakojo, kad „Vandens nešėja“, įkurdinta pastato nišoje, vadinama vienu geriausių tarpukario laikų architektūros ir dailės sintezės pavyzdžių.
„Vandens nešėjai“ ir rezervuarams didelė grėsmė buvo kilusi Antrojo pasaulinio karo metu. 1944-aisiais iš Kauno besitraukiantys hitleriniai okupantai sprogdino vertingiausius miesto statinius, įmones ir įstaigas.
„Aukštaičių gatvėje greta Žaliakalnio vandentiekio ir kanalizacijos stoties gyvenę jos darbuotojai matė, jog vokiečiai į įmonės teritoriją sunkvežimiais vežė sprogmenis ir nujautė, kad stotis ir garsi skulptūra gali būti sunaikinta“, – pasakojo gidas.
Tada darbininkai nusprendė papirkti kurį nors iš vokiečių kareivių, kad jis pasistengtų, jog sprogimas neįvyktų, ir jiems tai pavyko padaryti. Tačiau papirktas kareivis bijojo, jog bus įtartas, todėl sprogimo išvakarėse pranešė, kad nukentės ne visa stotis, o jos dalis.
„Tai pasitvirtino – nukentėjo tik dalis vieno rezervuaro, bet antrasis rezervuaras ir stotis bei skulptūra išliko. Kauniečiai išgelbėjo šią vertybę“, – pasakojo R. Sakalauskas.
