Nors save esame linkę tituluoti „piratų“ valstybe, „Bloomberg“ vertinimu, Lietuva tokia nėra. Panaši išvada peršasi ir iš turinio stebėsenos bei apsaugos įmonės „Muso“ sukauptų duomenų.
Taigi „Muso“ Lietuvą „nukarūnavo“ kaip viena didžiausių pasaulio piratinių šalių. Ar taip gali būti? Siekdami patikrinti išvadų patikimumą, surengėme susitikimą su „Muso“ atstovais, tiesiogiai renkančiais ir analizuojančiais piratavimo statistiką bei teikiančiais savo duomenis įvairioms Europos Sąjungos institucijoms, tarp jų – ir EUIPO (EU Intellectual Property Office).
„Muso“ atstovai pateikė argumentus, kodėl nebetekome ilgai nešiotos piratų karūnos, kurią patys sau ir buvome užsidėję. Pagrindinis argumentas – pačios „Muso“ pateiktus skaičius ir duomenis vertinome neatsižvelgdami į kontekstą – paskelbėme atskirus duomenis, išimdami juos iš visumos. Paskubėjome paskelbti piratais ir save, ir net savo kaimynus latvius bei estus.
Tuo tarpu „Muso“ analizuoja daug daugiau duomenų skirtingais pjūviais, lygina rodiklius iš atskirų pramogų industrijos šakų. „Muso“ taip pat pateikia rodiklius absoliučiais dydžiais ir apie ES šalis, ir pasauliniu mastu.
„Muso“ ekspertai išnarstė visą pramogų industriją: IPTV (internetinio protokolo televizija) duomenis bei filmų, muzikos, žaidimų ir programinės įrangos piratinio turinio srautus. Jų analizė rodo, kad norint pažaboti piratavimą audiovizualinio turinio industrijoje reikėtų stiprinti IPTV teisių gynimą.
Su filmais situacija kiek geresnė, nes Lietuvos kūrėjai ir platintojai gina savo kūrybą, tačiau globalios įmonės kaip Holivudo kino kūrėjai, praktiškai niekaip neapsaugotos, o tai sudaro palankias sąlygas jų produkcijos piratavimui Lietuvoje. Bet tai nėra Lietuvos kaltė, nes jeigu teises turinčios kompanijos nesiima priemonių savo kūrybai apsaugoti, niekas kitas situacijos nepakeis.
„Muso“ taip pat atkreipė dėmesį, kad daugelio šalių atstovai neteisingai supranta pateikiamą informaciją ir neteisingai interpretuoja pateikiamus skaičius. Mes taip pat išimdami atskirus rodiklius užsidėjome piratų karūną. Tarptautiniai ekspertai šį Lietuvos fenomeną, kai įsikalbama, kad esame piratavimo čempionai ir eskaluojame viešą saviplaką, pavadino mažos šalies kompleksuotu elgesiu.
Panašu, kad mums reikėtų imti pavyzdį iš JAV ar Vokietijos, kur visa autorių teisių apsaugos sistema yra griežta, teisių turėtojai imasi aktyvių veiksmų ginti savo intelektinės nuosavybės teises.
Gana paradoksalu girdėti teiginius, esą didieji kinematografijos ar muzikos gigantai neplatins filmų ar muzikinių įrašų kurioje nors šalyje dėl didelių piratavimo mastų. Deja, tai visiškai neteisingas situacijos vertinimas.
Puikiai žinome, kad didžiausi vartotojų piratiniai srautai fiksuojami JAV, Indijoje, tačiau šiose šalyse naujausia produkcija platinama be jokių suvaržymų. O didžiųjų kūrėjų sprendimai dėl produkcijos platinimo Lietuvoje ar kitoje šalyje yra tik verslo sprendimai, niekaip nesusiję su piratavimo mastais.
Piratų tramdymas Lietuvoje, tiesą sakant, pamažu įsibėgėja. TV ar radijo reportažuose vis pasigirsta žinių, kad, pavyzdžiui, apie 100 filmų piratų gavo po 140 eurų baudas. Tad nuoseklios atsakingų institucijų pastangos galiausiai duoda reikiamų rezultatų, kurie, tikėkimės, sudarys palankias sąlygas mūsų pramogų rinkos atsigavimui.
Nors Lietuva yra tikrai labai stipriai pažengusi autorių teisių gynime, tačiau naujai dygstančios piratinės svetainės ir naujausio turinio atsiradimas jose vis dėlto patvirtina, kad teisių turėtojai turėtų aktyviau gintis ir taip užsitikrinti savo vietą rinkoje.
Ir tikrai nesekime Estijos pavyzdžiu, kuri ilgą laiką skelbėsi kaip mažiausiai pirataujanti Baltijos šalis, tačiau iš tikrųjų realūs skaičiai parodė, kad būtent jie, ko gero, pretenduoja į piratavimo čempionų titulą Baltijos šalyse.
