Prie reklaminio stendo ant raudono kilimo vis ėjo žmonės fotografuotis su pianiste, nešini gėlėmis, spindinčiais veidais, klegėdami įvairiausiomis kalbomis, taisydami pozas šio vakaro „amžinam atminimui“. Prezidentūros, teatro, kino, muzikos pasaulio žmonės ir net kultūros ministras.
O salėje skambėjo nuostabi, melancholiška, meile tėvynei alsuojanti Aleksandro Skriabino muzika. Didžiuliame ekrane – Mūzos Rubackytės fotoportretas. Jo akcentas – pianistės rankos. Tos, kurios leidžia prikelti natose tik užšifruotą, įslaptintą muziką.
Režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Mūza“ prodiuserė Živilė Gallego sukūrė geras finansines ir veiklos sąlygas sklandžiam visos nedidelės kūrėjų komandos darbui. Operatorius Rytis Kurkulis, garso režisierius Jonas Jocys galėjo kūrybiškai dirbti. Penkerius metus komanda buvo kartu su pianiste jos aplinkoje, koncertų turuose, meistriškumo pamokose, repeticijose, intymiuose pasibuvimuose su vyru Alanu.
Filmas ypatingas tuo, kad sugebėjo atskleisti, kaip vaikystėje pianisčių ir pedagogių – mamos bei tetos – ugdytas vaikas nuėjo sudėtingą kelią iki tapsmo scenos žvaigžde ir kaip svarbu suprasti, kad savo siekius įgyvendinti galima tik būnant laisviems. Šios minties M. Rubackytė nepamiršo pabrėžti ir Vasario 16-osios išvakarėse pristatant filmą.
Kino kalba puikiai sumontuotų atrastų archyvinių epizodų dėka atsiskleidė mažos mergaitės gebėjimai, talentas: čia ji dainuoja (mama akompanuoja), papūstžandė rausva suknute skambina koncerte, žvelgdama į alyvų šaką prie lango, namų aplinkoje mokosi, komponuoja ir fortepijonu atlieka savo sukurtą muziką.
Iš šiandienos persektyvos Mūza žvelgia į puikių muzikos pedagogių sovietinę kasdienybę. Aristokratiškos jos aplinkos moterys kelią į muzikų pasaulį atvėrė ne vienam vaikui, šiandien žinomam muzikui. Bendra klasiokų nuotrauka sujungia praeitį su dabartimi: buvusiuose, bet jau restauruotose Mūzos vaikystės namuose, Vilniaus skersgatvyje, klega atsiminimais besidalinančios dabar jau žilstančios M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendraklasės. Suskamba ir tėvo, dainininko Vladimiro Rubackio puikus baritonas. Jautriai jį prisimena Mūza.
Sovietmečio grimasos atsiskleidė pianistės jaunystėje. Jos gyvenimas jau buvo pašvęstas muzikai. Ji suprato, kad didžiuliu darbu privalėjo įrodyti savo talentą. Kino kadruose apie tai kalba geriausios ir vienintelės tais dešimtmečiais pasiekiamos Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesoriai, puikūs pianistai.
Darbas prie instrumento užgožė visus jauno žmogaus romantinius santykius. Tai komentuoja Mūza ramiai, tarsi be sielvarto, nes jau tada suprato, kad tik protingas darbas prie instrumento ją galėjo išvesti į žvaigždžių orbitą. Ji jau kelyje, kai matome retus archyvinius tarptautinio Ferenco Liszto konkurso Budapešte apdovanojimo kadrus.
„Ji drąsiai mums prisistatė: aš ne iš Sovietų Sąjungos, bet iš Lietuvos! O vėliau Mūza dingo...“, – sako viena iš konkurso sekretoriato darbuotojų. Ne, ją „pradangino“, ji buvo Maskvos nuslėpta, nors kaip laureatė buvo pelniusi galimybę surengti koncertinį turą pasaulio scenose. Jaunai pianistei tai būtų buvusi puiki karjeros pradžia.
Tačiau Maskvos kultūros ministerija vengrams tvirtino: ji negali niekur iš Lietuvos išvykti – serga, susilaužė ranką ir t.t. Kadre Mūza sako: mano karjera pavėlavo penkiolika metų! Lietuvos laisvė jai dovanojo antrą galimybę tapti žvaigžde.
Kadruose – vėl fortepijonas ir valingi muzikos šuorai – ji viską pradeda iš pradžių. Nepritekliaus dienos Paryžiuje, jaudinantis epizodas vienuolyne Paryžiuje, kur trejus metus ji tarsi atsiskyrėlė rengė repertuarą. Mūza išsikovojo galimybę būti kviečiama į pasaulio koncertų sales. Kiekvienas koncertas – dvasinio tobulėjimo kelio atkarpa.
Netikėtas klausimas apie jos religingumą... Ne tik iš sakytinio teksto, bet ir iš dinamiškai montuojamų kadrų, tarsi begalybėje pratęsiančių muzikos skambėjimą, aišku: jos religija – muzika, aprėpianti visą žmogaus kosmosą. Savo menu ji pelno aplodismentus, pagyras, klausytojų meilę.
Kadre – tvirtos ir glostančios klaviatūrą rankos, švelnumas savajam instrumentui. Kerintys gamtos, miestų vaizdai žavi pianistę, bet jos pasąmonėje nenutrūksta garsiniai motyvai, sukasi mintys ir apie mokinių laimėjimus (girdime tą patį F. Liszto muzikos motyvą Mūzai interpretuojant jį scenoje ir jo esmę perteikiant meistriškumo pamokoje), Vilniuje tęsiamą konkurso „Liszofonija“ tradiciją, jos organizuojamą Fortepijono muzikos festivalį.
Pianistė grožisi kalnų viršūnėmis, tačiau jau kelintą kartą klausia: tai kur čia tas Monblanas?
Filme yra ir antroji – laisvo žmogaus meilės tema. Šalia Mūzos žmogus, kuriam ji – tarsi Muzikos sinonimas. Taip jis į ją žiūri, jos klausosi, būna šalia, stebi dizainerio darbą matuojant Mūzai suknelę... Jos pasirodymai scenoje visada intriguoja ir išskirtiniais apdarais.
Vaikštinėjantis, besišnekučiuojantis poros duetas lyg leitmotyvas įsiterpia tarp nerimastingai pulsuojančių koncertuojančios pianistės, pedagogės gyvenimo ritmų.
Perdėto sentimentalumo išvengta epizoduose su vyru Alainu Golay drauge muzikuojant fortepijonu, klausantis vengrų liaudies muzikantų kavinėje, upės krantinėje ir keistai ne ta ranka Alanui laikant smuiką namų aplinkoje.
„Mūza man atvėrė klasikinės muzikos pasaulį“, – sakė operatorius R. Kurkulis, tarsi Mūzos akimis perteikęs įspūdingas panoramas. Dinamiški miestų Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitur epizodai, gražios vidutinių planų kompozicijos, saikingai ir pagarbiai fiksuojamos asmenybės stambiais planais.
Mūza nesistengia operatoriui įtikti, nepozuoja, žavi savo natūraliu grožiu ir aristokratiška laikysena.
„Augau muzikų pasaulyje. Bet filmas man suteikė galimybę padirbėti su didžia pianiste, pabūti šalia jos. Tai praturtino mano asmenybę“, – kalbėjo garso režisierius J. Jocys.
Filmui buvo svarbi M. Rubackytės atliekamų kūrinių atranka. Vieni jų, pradėję skambėti scenoje, buvo tęsiami fone pianistei su kažkuo bendraujant, kiti kūrė ramią atmosferą, įtraukė į vizualinio meno pasaulį, apmąstymus. Muzika visur pereina į antrą planą labai korektiškai. Tačiau panaudota lietuvių kilmės kompozitoriaus Gabrieliaus Orento muzika man nepasirodė organiška stilistiškai, ypač filmo pradžioje, pristatant pianistę.
Įvairiakalbiai dialogai perteikė Mūzos gebėjimą laisvai gyventi pasaulio bendruomenėse – jie netrikdė ir buvo suprantami dėl lietuviškų titrų.
Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, vadovaujama Ž. Gallego. Filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“. Netrukus naujasis A. Marcinkevičiūtės filmas pradės kelionę po pasaulį garsindamas Lietuvos kultūros ambasadorės Mūzos Rubackytės asmenybę.
