„Užaugęs muzikų šeimoje, be abejo, žinojau Mūzos istoriją, tačiau filmas man suteikė galimybę padirbėti su didžia pianiste, pabūti šalia jos, pamatyti, kaip ji groja. Tai praturtino mano asmenybę“, – teigė garso režisierius Jonas Jocys.
Šie du žmonės buvo stipri kino režisierės Agnės Marcinkevičiūtės komanda, net penkerius metus drauge kūrusi filmą apie pianistę Mūzą Rubackytę „Mūza“.
Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę. Joje žiūrovai pamatys aukštosios muzikos pasaulio užkulisius, kartu su mokiniais dalyvaus Mūzos pamokose, pažvelgs į menininkės būtį ir buitį.
Dokumentinio filmo kūrėjų komanda su Mūza keliavo per įvairias šalis ir koncertų sales, tuo pat metu klausydami neeilinės asmenybės gyvenimo istorijos. Visa tai meistriškai nufilmavo operatorius R. Kurkulis, o garso režisierius J. Jocys įrašė ne tik Mūzos pasakojimus, bet ir jos atliekamą muziką. Aukštos kokybės garsas filmo žiūrovams leis pajusti pasaulio šedevrų gausiai prisodrintą filmo muzikinį takelį.
Muzika šiame dokumentiniame filme jos kūrėjams tapo iššūkiu. „Sukau galvą, kaip įrašyti nuostabią muziką, kaip padaryti, kad filme ji visą laiką skambėtų ir kartu nekonkuruotų su vaizdu, Mūzos balsu ir visa filmo istorija. Neabejotinai man padėjo tai, kad esu baigęs M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, turiu muzikinį išsilavinimą. Muzikos įrašų mes mokėmės studijuodami garso režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Atėjo laikas, visos įgytos žinios pravertė“, – sakė J. Jocys.
O filmo operatorius R. Kurkulis prisipažino, nors ir studijavęs Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, klasikinės muzikos pasaulis jam buvęs gana svetimas, bet Mūzos grojimas tai pakeitė.
„Man buvo neįtikėtinas atradimas, kiek emocijų gali kelti muzika. kaip ji tas emocijas paskleidžia, perduoda klausytojams. Norėjau visa tai perteikti vaizdais, tos emocijos tapo Mūzos portreto dalimi. Atskleisti jas kino ekrane, perduoti kino žiūrovui man buvo iššūkis“, – atviravo operatorius.
Pasak R. Kurkulio ir J. Jocio, kiekvienas nedidelės jų komandos narys savaip įsivaizdavo filmą. Dokumentinis kinas tuo ir žavus, kad čia sunku numatyti tikslią įvykių tėkmę.
„Mes sekėme paskui Mūzą, jos grafikas ir koncertai diktavo, kada ir kur turime būti, kas nutiks tuose filmavimuose. Dokumentika visada diktuoja, ką filmuoti, kartais įvykiai, kurie nutinka, sugriauna kūrėjų planus ir įsivaizdavimus, koks filmas turi būti“, – aiškino R. Kurkulis.
Filmo „Mūza“ planus sustabdė pandemija. Dėl jos neįvyko planuoti M. Rubackytės koncertai Jungtinėse Amerikos Valstijose, karantinas filmavimo grupę įkalino Lietuvoje. „Kas žino, gal toji kelionė ir koncertai Amerikoje būtų pridėję filmui globalumo, tačiau pandemija filmui taip pat pridėjo savo spalvų, užfiksavo neeilinį įvykį, kai Mūzos koncerte žmonės sėdi su kaukėmis ir toli vienas nuo kito“, – prisiminė filmo operatorius.
Filmo prodiuserė Živilė Gallego prisiminė, kad garso režisierius Jonas į Mūzos koncertą „Bagatelle“ koncertų salėje Paryžiuje atėjo pasirišęs peteliškę. „Nusprendžiau, kad turiu atrodyti tvarkingai, nesvarbu, kad dirbame“, – juokėsi Jonas.
Jis prisipažino atidavęs filmui daug jėgų ir fantazijos: „Galėjau eksperimentuoti, garsą įrašinėjau visur – koncertų salėse, gatvėse, netgi lėktuve paslapčia. Ne viską, žinoma, panaudojome, tačiau liko daug autentikos, kuri kino ekrane ir kuria tą dokumentinį garso sluoksnį.“
A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ kino teatruose pasirodys nuo vasario 23 dienos. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“.
