Kalbama, kad Kanų seansuose ledinių veidų su tamsiais ratilais po akimis žurnalistai, žiūrėdami filmą, nepaprastai juokėsi.
Pagrindinį Sofijos vaidmenį atliko geriausia filmo režisierės Monios Chokri draugė Magalie Lépine-Blondeau („Bet kokiu atveju Lorens“, „Įsivaizduojamos meilės“), filmo operatorius – André Turpinas, dirbęs prie daugelio Deniso Villeneuve‘o ir Xaviero Dolano filmų.
Prancūzijos kino apdovanojimuose filmas gavo „Cezario“ nominaciją kaip geriausia užsienio juosta. Jau nuo vasario 9 dienos „Meilės prigimtis“ rodoma ir Lietuvos kino teatruose.
Regis, klausimas jau šimtus kartų girdėtas: kodėl žmonės įsimyli, ir ar meilė gali įveikti socialinius ir kultūrinius barjerus?
Tačiau režisierė Monia Chokri į temą pažvelgia nepaprastai komiškai, pasijuokdama ne tik iš savo personažų, bet ir žiūrovų – viskas gyvenime yra reprezentacijų reikalas ir priklauso nuo to, kaip mes su jomis tvarkomės.
Ši komedija apie sielos ir, svarbiausia, meilės kančias, įtrauks žiūrovus nuo pirmų minučių ir leis susitapatinti su ne viena gyvenimiška situacija, kurioje esame atsidūrę patys.
Filmas pasakoja apie į ketvirtą dešimtį įžengusią filosofijos dėstytoją, kuri skaito paskaitas apie filosofinius meilės principus asmenims, vyresniems nei ji pati.
Sofija pristato rimčiausių mąstytojų vizijas, tačiau, regis, pati nesutinka su tuo, ko moko. Jos santykiai su partneriu laikui bėgant virsta tobulu intelektualiniu bendravimu, kuris verčia nuobodžiauti, o ne stimuliuoja.
Tad nereikia stebėtis, kad pažintis su patraukliu statybininku Silvenu – absoliučia jos intelektualinio gyvenimo priešingybe – sukrečia jos mąstymo ir buržuazinio gyvenimo pamatus. Nauji santykiai – kontrastų ir chaoso pradžia. Priešingybės traukia, bet ar ši trauka gali tęstis visą gyvenimą?
Monia Chokri klausia: ar mylime ir trokštame to, kas mums svetima, ar to, kas į mus panašu?
Šioje romantinėje komedijoje režisierei pavyksta atrasti pusiausvyrą tarp žemiško ir emancipuoto požiūrio į meilę ir santykius apskritai. M.Chokri lyg kokia psichoterapeutė be galo lengvai ir subtiliai vedžioja žiūrovus po jos herojės Sofijos sąmonės labirintus, priversdama ir juoktis, ir verkti, ir susimąstyti.
„Meilės tema neišsemiama, – sako Monia Chokri. – Šįkart norėjau sukurti filmą apie dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą. Kas atsitinka, jei du žmonės, kurie potencialiai galėtų vienas kitą mylėti, yra kilę iš visiškai skirtingų aplinkų? Gyvenime taip jau nutinka, kad santykiuose tam tikru momentu tai, kas vyksta už jų ribų (draugai, darbas, šeima, kaimynai), yra svarbiau už pačius santykius.“
Kanadiečių aktorė Monia Chokri lietuvių žiūrovams pažįstama iš Xaviero Dolano filmų („Bet kokiu atveju Lorens“, „Įsivaizduojamos meilės“), tačiau ši moteris įrodė, kad režisuoja ne ką prasčiau nei vaidina.
Naujausias jos filmas „Meilės prigimtis“ – jau antrasis. Jis pernai buvo įtrauktas į Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programą, o kai kuriuos kanadiečių kino apžvalgininkus ši romantinė drama-komedija sužavėjo kaip kadaise Xaviero Dolano „Mamytė“.
Filmą „Meilės prigimtis“ galima lyginti ir su neurotiškai savikritiško Woody Alleno juostomis, ir su Bridžitos Džouns dienoraščiais.
„Meilės prigimtis“ skirtas tiems, kurie nebijo suvaržymų ir nuolatinės įtampos, nesijaudina, ką pagalvos kiti, jei žengs vieną ar kitą žingsnį.
„Meilės prigimtis“ Lietuvos kinuose rodomas nuo vasario 9 dienos.
