Konferencijoje taip pat bus galima išgirsti pasaulinio garso menininkę Mariną Abramović, o kartu su ja scenoje pasirodys ir Ineta Stasiulytė – viena žymiausių Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorių, Ugnė Genienė – veidoskaitos, kurios pagalba sprendimus priima pasaulio didžiausių įmonių vadovai, specialistė, neuromokslininkė Laura Vencė, kuri pamokys, kaip nuraminti mintis ir pasirūpinti savo smegenimis, dailininkė Iveta Jurkšienė, psichoterapeutė Aušra Kurienė, plastikos chirurgas Gediminas Samulėnas ir kiti pranešėjai.
Monika, labas! Jūs atrodote visada pilna optimizmo ir energijos. Ar jus ištinka blogos dienos?
Žinoma! Gal nuskambėsiu šiek tiek naiviai, tačiau tikėjimas sukuria tą energiją, kurios reikia siekti rezultato. Visose gyvenimo srityse. Man irgi būna sunku. Kai nusiviliu, nebetikiu, neišeina. Tačiau laikas ir darymas vis tiek anksčiau ar vėliau atveda prie rezultato. Viskas gyvenime užtrunka. Svarbu nepamesti tikėjimo ir svajonės.
Kaip jūs atradote performansus? Ar jau maža būdama žinojote, kas tai per daiktas ir kad tuo užsiimsite?
Aš užaugau katalikų šeimoje. Ir visą laiką jaučiausi įsprausta į rėmus. Man visada norėjosi iš to išlipti ir patyrinėti pasaulį. Aš ir šiai dienai likau giliai tikinti. Bet noriu pasaulį patyrinėti ir pamatyti iš visų kampų.
Norėjau įstoti į tapybą, o įstojau į skulptūrą. Ir vėl skirtingas kampas. Man bendrai atrodo, kad mūsų gyvenime daug sluoksnių ir ne visi jie tikrai mūsų, ne visi jie tikri. Performansas man leidžia tuos netikrus sluoksnius nukrapštyti ir pamatyti tikrą žmogaus esmę. Jaučiuosi dėkinga, kai jaučiu, kad performanso dėka atradau žmoguje kremą. Tai yra jo sielą.
Performasas dažnai šokiruoja arba bent jau sukelia intensyvų žiūrinčiojo atsaką, sunku išlikti neutraliu. Su kokia intencija juos ruošiate?
Aš esu jautrus žmogus. Mano performansai yra šviesūs ir teikiantys viltį. Jie iš manęs pareikalauja daug fizinio ir psichologinio pasiruošimo, tačiau juos žiūrintys žmonės išsineša kažką jautraus ir šviesaus apie juos pačius. Man gyvenime svarbiausia ne menas, o žmogus. Nes kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys ir kiekvienas žmogus pajėgus kurti taip pat, kaip ir aš. Tad aš visada nusiimu savo ego ir savo susireikšminimą ir sutelkiu dėmesį į žmogų.
Ką jūs pati sužinojote apie save savo performansų dėka?
Nuostabus klausimas, kurio niekas niekada neklausia. Aš išmokau būti geru žmogumi. Ne ambicinga, ne vedina ego – o tokia buvau, kai pradėjau kurti! Būti geru žmogumi gyvenime yra svarbiausia. Visa kita yra tik puikybė, kuri nužudo kūrybingumą ir sudegina žmogų.
Dėl to ir dalyvausiu Moters Vizijos konferencijoje, į kurią esu pakviesta, nes aš noriu visoms moterims papasakoti apie tai, kaip surasti savyje kūrybingumą, kuris gali tapti didžiausia mūsų gyvenimo jėga. Kiekviena mūsų dienos sekundė gali būti kūryba – eiti į darbą kitu keliu, pasirinkti puodelį, iš kurio ryte gersime kavą, pagalvoti kitaip, išmokti kažko naujo klausant kito žmogaus.
Kas nuramina jūsų mintis?
Aš daug sportuoju, vaikštau. Aš neturiu studijos, mano studija yra mano galvoje. Mano visas gyvenimas yra mano galvoje. Mano gyvenimas yra labai paprastas – nuvesti dukrą į darželį, pasportuoti, dirbti. Rutina ir kasdienybė man atneša daug laimės ir ramybės. Dar man padeda tikėjimas. Aš tikiu Dievu ir tai padeda man nurimti. Ir žiūrėti į meną kaip į būdą priartėti prie kito žmogaus.
Aš kartais manau, kad pasaulis kraustosi iš proto. Dirbtinai kuriamas ir mums primetamas noras gyventi prabangų gyvenimą, siekti malonumų. Ir pasiekus malonumo, suvoki, kad negana, kad nori dar daugiau. Sustoti ir suvokti, kiek turto mes jau turime. Kai esame sveiki – tai turtas. Ryte atmerkti akis – tai turtas.
Kitas niunsas – kodėl žmonės įsitikinę, kad reikia nuolat patirti laimę. Juk patirti nelaimę irgi yra laimė. Laimė patirti. Laimė būti gyvam. Iš nelaimės ateina gilesnis savęs suvokimas, prasmės pajautimas. Tačiau giliai įnėrus, reikia mokėti išnerti. Reikia mokėti nardyti kitaip tariant. Neužsibūti nei viršuje, nei dugne.
Iš kur jūs semiatės stiprybės, kuria dalinsitės su Moters Vizijos dalyvėmis kovo 8 dieną, Compensoje?
Man būna sunku. Labai sunku. Esu vieniša mama, kartais suabejoju, nuliūstu. Tačiau tuo pačiu aš negaliu sakyti, kad man sunku. Nes galėtų būti daug sunkiau. Visada gali būti sunkiau. Dukra man yra motyvacija būti stipriai. Siekti svajonių. Būti jai pavyzdžiu.
Aš supratau, kad aš, Monika, esu atsakinga už mano laimę. Aš labai stengiuosi, mano dukra man duoda energijos ir jėgų gyventi. Man ją atsiuntė Dievas. Aš jai dažnai sakau, „kadangi atėjai pas mane, į šį laivą, tai dabar reikės su manim juo kažkaip plaukti“.
Man patinka sau kartoti „Ir tai praeis“. Išbūti situacijas. Nebėgti nuo nerimo. Gyvenime visada yra balansas. Stengiuosi prisiminti, kad viskas ateina ir praeina. Kai gerai – stenguosi pasidžiaugti, kai blogai – stengiuosi išbūti.
