– Trumpasis kinas jau daugybę metų yra neatsiejama jūsų profesinio gyvenimo dalis. Kuo jus žavi šis filmų formatas?
Gabrielė: Trumpas kinas visuomet yra vienu žingsniu priekyje. Trumpametražiai filmai – labai novatoriški, parodantys naujausią, šviežiausią pulsą, tai, ką ilgametražiame kine išvysime tik po 5 metų. Man trumpieji filmai atvėrė duris į pasaulio ir kino raiškos pažinimą – naujus žanrus, rūšis, eksperimentinį kiną. Galimybė būti nustebintai šiandieniniame nuolatinio medijų vartojimo pasaulyje man yra svarbi šio formato žavesio dalis.
Rimantė: Pritariu, kad trumpas formatas savyje turi daug kūrybinės laisvės, dinamikos, greičio. Mažesni filmų gamybiniai kaštai leidžia kurti apie tai, kas rūpi čia ir dabar, paliesti aktualias socialines ir politines temas. Mane maloniai stebina animacija, vis dažniau griaunanti stereotipus apie tai, kad yra skirta tik vaikams ar jaunajai auditorijai. Įdomi beribė technikų įvairovė, naudojama kalbant labai rimtomis temomis.
Gabrielė: Vertiname galimybę susipažinti su pradedančiaisiais lietuvių kino kūrėjais, matyti juos augančius, kuriančius ir keliaujančius per festivalius, būti jų kūrybos kelyje – tiek festivalyje, tiek dirbant agentūroje „Lithuanian Shorts“.
– Trumpo kino mėgėjus sausio 17–23 d. pakviesite susitikti jau 17–ąjį kartą. Kaip per visus šiuos metus pasikeitė festivalis ir patys jo žiūrovai?
Rimantė: Renginys prasidėjo kaip studentų filmų festivalis, todėl buvo orientuotas į jauną, dar studijuojantį žiūrovą. Per daugiau nei 17 metų, festivalio koncepcija stipriai transformavosi, norėjome, kad jis taptų aktualus kuo platesnei auditorijai, todėl pamažu atsisakėme įvaizdžio, kad festivalis skirtas tik pradedantiesiems kūrėjams. Ir tikrai pastebime, kad auditorija, ypač Vilniaus mieste, prasiplėtė – į festivalį atvyksta įvairaus amžiaus žiūrovai – suaugusieji, šeimos su vaikais, senjorai. Trumpametražis kinas Lietuvoje jau prisijaukintas, tampa įprasta jį žiūrėti. Tai – ilgų darbo metų pasiekimas.
Gabrielė: Nuolat dedame pastangas, kad auditorija plėstųsi, o festivalis taptų prieinamas visiems. Pavyzdžiui, jau ne vienerius metus vyksta specialiai senjorams skirtos filmų kuravimo dirbtuvės. Manau, kad auditorija auga kartu su mumis. Studentai, pirmuosius filmus pradėję kurti 2006 metais, šiandien jau yra pripažinti kūrėjai, nešantys festivalio vėliavą. Žiūrovams rodėme Marijos Kavtaradzės, Lauryno Bareišos, Marijos Stonytės, Andriaus Blaževičiaus, Karolio Kaupinio trumpo metro kūrybą. Šiandien jie pristato ilgametražius filmus, kurie keliauja po visą pasaulį, skina laurus, garsina Lietuvos vardą.
– Kada festivalį laikote sėkmingu, o atsigręžusios į rezultatą, galite drąsiai juo pasidžiaugti?
Rimantė: Ko gero, vienas pagrindinių visų festivalių organizatorių atsakymų – pilnos salės žiūrovų. Džiaugiamės, kad jų skaičius auga, o pandemijos metai parodė, kad auditorija plečiasi net ir krizių akivaizdoje. Be abejo, vienas iš rodiklių – filmų paraiškų skaičius. Jis kasmet didėja, o tai reiškia, kad festivalis žinomas ir pripažįstamas ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Vis dažniau pastebime, kad Lietuvos kino kūrėjams pristatyti filmo premjerą mūsų festivalyje yra prestižas.
Gabrielė: Svarbus ne tik nupirktų bilietų skaičius, bet ir lankytojų atsiliepimai. Kartais seansai sulaukia mažiau žmonių, tačiau žiūrovai patirtį įvertina labai gerai, jiems programa atrodo vertinga, aktuali. Festivalis sėkmingas ir tuomet, kai jį organizuojanti komanda jaučiasi gerai. Stengiamės palaikyti tinkamą darbo kultūrą, empatišką santykį, kurti bendrystės jausmą. Turime kolegas, kurie jau virš 10 metų dirba festivalyje, tai, kad komandos nariai grįžta – labai geras ženklas.
– Koks bus 17–asis trumpųjų filmų festivalis? Kas jums svarbu ir aktualu šiais metais?
Rimantė: Festivalio ašis – prieinamumo didinimas. Pastaruosius metus daug galvojame, kaip atliepti žmonių su negalia poreikius – kaip pasiekti šias bendruomenes, kaip jas pakviesti į festivalį. Žengiame pirmuosius žingsnius prieinamumo link ir svajojame, kad žmonių su negalia dalyvavimas kultūros renginiuose ateityje taptų įprasta.
Gabrielė: Organizuodamos festivalį atradome nuostabias organizacijas, tarp kurių – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Gera jausti, kaip jie džiaugiasi naujomis galimybėmis, siūlo savo pagalbą. Žinoma, festivalio prieinamumas priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir kino teatrų logistikos, bendros kultūros politikos.
– Kokias temas palies šių metų konkursinės, nacionalinės ir specialiosios programos?
Rimantė: Festivalis neturi vienos apjungiančios temos – programų pavadinimus padiktuoja patys filmai. Jie atspindi naujausias ir aktualiausias kino tendencijas, tai, kuo gyvena ir kuo kvėpuoja Lietuvos bei užsienio kūrėjai. Pavyzdžiui, tarp konkursinių programų atsirado programos „Politinis smurtas“ ar „Tuščios kišenės“.
Gabrielė: Taip pat šiemet pristatysime rekordinį skaičių specialiųjų programų, tarp kurių – dirbtinio intelekto kurti filmai, vaikų, jaunimo ir senjorų sukuruotos programos.
Visgi pikantiškiausias šių metų festivalio turinys lauks N-18 programoje, laužančioje rėmus ir skirtoje tik suaugusiems. Tai – latvių režisierės Sigmės Baumanės trumpametražių filmų programa apie moters seksualumą, išsilaisvinimą ir malonumą. Įdomu tai, kad režisierė filmus sukūrė XXI a. pirmajame dešimtmetyje, kai apie minėtas temas mūsų visuomenėje dar nebuvo kalbama taip drąsiai. Labai džiaugiamės, kad šiuos filmus pamatys Lietuvos žiūrovai.
Norėčiau išskirti režisieriaus Artūro Baryso-Baro retrospektyvinę programą, kurią pamatėme komandiruotėje Dresdene. Tai – keliolika 70-ųjų laikotarpio menininko filmų, kurių dalis dar niekada nerodyta Lietuvoje.
Šiemet taip pat atsigręšime į Švediją. Filmuose švedai drąsiai juokauja apie savo perdėtą atvirumą, labai didelę toleranciją ir kitas tautos savybes. Tad jau dabar galiu pasakyti, kad ši programa bus puikus skandinaviško humoro ir drąsos pasijuokti iš savęs pavyzdys.
– Nacionalinėje programoje šiais metais laukia 11 mūsų šalies režisierių darbų. Kas aktualu Lietuvos kūrėjams, kokias tendencijas pastebite lietuviškame trumpametražiame kine?
Rimantė: Prieš dešimtmetį dažnai išskirdavome, kas yra lietuviška, o kas – užsienietiška. Man atrodo, kad festivalis įrodo, kad tokios takoskyros nebėra. Šiandien lietuviai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, vienodai konkuruoja su užsienio kūrėjais, kalba apie temas, kuriomis gyvena visas pasaulis. Manau, kad mūsų kūrėjai labai aktyvūs, žingeidūs, turintys užsispyrimo ir drąsos.
Gabrielė: Per 7 darbo „Lithuanian Shorts“ agentūroje metus pastebėjau, kad kasmet sukuriama žymiai daugiau lietuviškų trumpametražių filmų. Dėka Lietuvos kino centro ir kitų viešų fondų finansavimo, režisieriai turi būdų kurti, dalyvauti dirbtuvėse, rezidencijose, įvairiose festivalių programose. Taip pat yra daug studentų, kurie kuria užsienyje, bet nori savo darbus pristatyti čia, Lietuvoje. Sakyčiau, šiandien išgyvename tikrą lietuviško trumpametražio kino aukso amžių.
17–asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 17–23 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose bei ŽMONĖS Cinema namų kino platformoje.
