– Kokia darbo Muzikiniame teatre specifika? – paklausiau M. Petravičiaus.
– Rekonstruojamame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbame jau apie dvejus metus. Tiek trunka ne pats darbas, o kūrybinis ir paruošiamasis procesai. Mums buvo iškelta ypatinga užduotis – sukurti kažką gražaus, funkcionalaus ir atspindinčio garsą. Žinoma, turėjome ir kitų darbų, kad išgyventume, bet apie šį projektą daug galvojome, ruošėmės.
Kaip dekoratoriai, dirbantys su retai sutinkama medžiaga molio tinku, nuolat susiduriame su išskirtiniais objektais, bet KVMT didžiosios salės kiauto ir fojė zonų fragmentinis dekoravimas – išskirtinis net mums.
Dažnai dekoruojame viešosios paskirties objektus, bet, pvz., maitinimo įstaigos, kavinės sienoms garso atspindėjimas visai nesvarbus. Turime pirmą objektą, kuriam stengiamės pritaikyti ne tik estetišką, funkcionalų, bet ir garsui palankų sienų meninį dekorą. Kita vertus, Muzikinis teatras, kaip objektas, mums – išskirtinis užsakovas ir dekoruojamo ploto dydžiu: tai net 1200 kvadratinių metrų.
– Pasiruošimas truko net dvejus metus?
– Daug mąstėme apie sienų raštą, derinome su dizaineriais ir akustikais, koks jis turi būti. Rūpėjo ir rašto faktūrinis gylis. Net teko patiems pasigaminti specialius įrankius, kuriais braukiant per sieną išgautume gamtoje vykstančių procesų vaizdus – pvz., vėjo šuorų ar žolių pėdsakus ant smėlio.
Įkvėpimo ir praktikos sėmėmės iš natūralios gamtos. Teko ne kartą su komanda važiuoti į atokesnius Palangos paplūdimius ir praktikuotis natūraliame pajūryje. Tam ypač tiko bangos ką tik sudrėkintas smėlis. Kai tik banga grįžta į jūrą, jos vietoje likusį šlapią smėlį šukavome savo pasigamintais įrankiais, bandėme būsimus sienų raštus.
Tai buvo pigus ir tinkamas metodas, leidęs išvengti sienų gadinimo. Po daugybės eksperimentų atradome, kad mums tinka tam tikras plienas, tam tikros mentelės, kad naudojant tinkamus įrankius mūsų kūrinys tampa panašus į didžiosios kūrėjos gamtos kūrybą.
– Dabar suprantu kodėl Muzikinio teatro sienų raštai primena pajūrio kopas.
– Taip, vėjas puikus menininkas. Net smėlyje augantį žolės stiebelį vejas geba taip meniškai pakedenti, kad jis lyg plunksna smėlyje išvedžioja įmantriausius raštus. Norėdami tai atkartoti, fotografavome su kolegomis kopas ir bandėme tai atkurti ant sienų. Taip ir prabėgo dveji metai...
Norėdami Muzikiniam teatrui, kaip užsakovui, pristatyti tai, ką sukursime, net spausdinome būsimos salės akustinio kiauto maketą, karpėme iš popieriaus, klijavome, paišėme tušu ir plunksna būsimą raštą. Tai irgi užtruko. Į viską žiūrėjome su meile ir atsidavimu.
– Esate pasišventę menui?
– Esame patriotai – ne tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, bet ir savo krašto, visos Lietuvos. Naudodami lietuvišką medžiagą, kuriame Lietuvai ir pasauliui. Tuo, kas gražaus liks po mūsų, grožėsis ateities kartos. Negali daryti bet kaip.
Mums rūpi ir kūrinio patvarumas, saugumas bei ilgaamžiškumas. Juk akustinio kiauto viršuje yra specialūs akustikos, apšvietimo bei vėdinimo liukai, kurie vizualiai nematomi, bet yra labai svarbūs ir kelia mums iššūkių.
Darėme specialius bandymus realaus dydžio eskizuose tiesiai ant paruošto karkaso salės erdvėje, o „Infes“ atstovai įvairiais smūginiais bandymais testavo molio sukibimo stiprumą. Įsitikinome – puikiai, tvirtai laikosi. Molis tvirtai prikimba prie pagrindo.
– Prie tokio didžiulio objekto su molio tinku dirba tik trys profesionalai?
– Norėjome pasamdyti 10–12 žmonių, tačiau supratome, kad ir tada darbai nebus spartesni, nes jie įtakojami aplink vykstančių procesų. Mūsų darbai vyksta etapais, vienu metu su kitais pastato įrengimo darbais. Šiame objekte dirba daugybė profesionalų, kiekvienas turi savo misiją, o mes spėjame viską atlikti su patikima 3 žmonių komanda. Daugiau žmonių ir netilptų.
– Kai naujasis teatro pastatas atvers duris, spėju, būsite vieni iš tų, kurie labiausiai norės išvysti spektaklius naujoje salėje ir pasigrožėti savo darbu?
– Žinoma, norime būti tarp laimingųjų, kuriems pavyks patekti į pastato atidarymui skirtą koncertą ir kartu su visais pasidžiaugti. Mums tai bus žinutė, kad viskas pavyko...
– Papasakokite apie ypatingas medžiagas, kurias naudojate sienų dekorui.
– Kai tik pradėjau dirbti, nemažai užsakovų nebuvo girdėję apie molio tinką, įsivaizduodavo, kad atvažiuos kaimo bernai, drabstys jų namuose molį... Kildavo daugybė klausimų: ar jis nenukris, nepradės pelyti? Bet štai atvykdavome mes su paruoštu eskizu, tvarkingu molio tinko maišu, garantuodami visiškai kitokią darbo kultūrą. Aštuntus metus dirbame tik su molio tinku, tad skeptikų pasitaiko vis mažiau.
– Kuo jums patiko molis?
– Tai tarsi mūsų tautinis paveldas, o ne iš kitur atgabenta medžiaga. Tačiau molio tinkas – seniai nebe tai, kas buvo naudojama kaime. Jis sukultūrintas, iš jo galima išgauti ploną, įvairių spalvų sluoksnį, net ir baltą.
Dirbdami Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre darėme eksperimentus siekdami suteikti jam tūrio. Suderinus su gamintojais, buvo sukurtas specialus receptas, leidžiantis iš molio tinko modeliuoti kuo didesnį, mažiau trūkinėjantį ir skylinėjantį reljefą.
Dalyvauti konkurse paragino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero projekto autorius dizaineris Marius Mateika ir UAB „Akustika plius“ akustikos konsultantas Viktoras Mekas, kurie susidomėjo molio tinku, kaip ypač akustiškai tinkama, galinčia atspindėti garsą medžiaga, nes molyje esantys akmenukai gali būti labai naudingi teatro salės akustikai.
Molio tinkas yra specialiai apdorotas gaminys, sukurtas Lietuvoje. Mes didžiuojamės juo. Molio tinką gamina Alytaus bendrovė „Mr.Clay“. Šios kompanijos vadovė Raimonda Radvilavičienė neseniai verslo apdovanojimuose pelnė nominaciją „Už drąsą rizikuoti“. Ji perėmė seną „Alytaus keramikos“ verslą ir, pradėjusi molio tinko mišinių gamybą, ištraukė molio plytų gamyklą iš bankroto nasrų.
Bendradarbiaudami su šiais molio tinko gamintojais populiariname išskirtinę lietuvišką medžiagą. Prieš molį buvau išbandęs labai daug kitų medžiagų – daugiausia itališkų ir lietuviškų, pagamintų pagal itališką modelį. Tačiau molio tinkas mane sužavėjo lietuviškumu. Tai – mūsų gaminys, Lietuvoje sukurtas ir ištobulintas.
Tada susipažinau su R. Radvilavičiene, ir taip įsisuko bendradarbiavimas. Ėmiau eksperimentuoti, ką tuo molio tinku galima padaryti, ir įsitikinau, kad jis atveria plačias galimybes. Pas užsakovus atvykdavau kaip sienų dekoro specialistas ir visiškai netikėtai atlikdavau jį molio tinku – išeidavo daug geriau nei su itališkomis medžiagomis. Visi likdavo nustebę, kad lietuviškas molis gali taip puikiai atrodyti.
Taip užsakovas po užsakovo, dizaineris po dizainerio, architektas po architekto keitėsi požiūris į šią medžiagą. Dabar jaučiame nemažą susidomėjimą ja iš kolegų Europoje. Tie patys italai, kuriuos laikėme lyderiais, dabar mus stebi: atvažiuoja dekoratoriai iš kitų šalių, mes juos vežiojame po savo objektus. Jie dažnai sako, kad jau pavargo nuo visų blizgučių, auksinių, sidabrinių dekorų, o čia – paprasta, matinė, bet kartu labai elegantiškai atrodanti medžiaga.
– Ar esanti vieninteliai molio tinko stebukladariai Lietuvoje?
– Ne, mes turime mokinių. Tuo, ką patys atradome dirbdami su molio tinku, mielai dalijomės su visais norinčiais, kartu su tinko gamintojais rengėme kursus, populiarinome šias medžiagas, kol turėjome tam laiko.
– Kam jums konkurentai? Profesionalai dažnai slepia savo paslaptis.
– Žiūriu į tai paprasčiau. Kai valgai pilna burna kažką skanaus, negali paragauti naujų skonių (juokiasi). Mums dalijimasis žiniomis tarsi leisdavo atlaisvinti minčių talpyklas naujovėms. Kai išdalini tai, ką turi geriausio, ateina dar geresni dalykai. Tai patvirtino mūsų praktika.
Savo darbus aktyviai keliame į socialinius tinklus ir jaučiame, kad pasaulis tuo domisi, mus stebi. Sulaukėme susidomėjimo iš Italijos, Belgijos, net Pietų Korėjos. Pastarosios šalies atstovai nusipirko ne vieną konteinerį molio tinko ir lankėsi pas mus norėdama gyvai išvysti, kaip jį naudoti. Net juokaujame, kad tiek mes, UAB „Barzdoti vabalai“, tiek „Mr. Clay“ labiau žinomi užsienyje nei savo šalyje.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pirmoji ir iki šiol vienintelė koncertinė įstaiga Lietuvoje, dekoruota molio tinku. Nežinau analogų ir pasaulyje, nors molio tinko gamintojų pasaulyje yra, pvz. Jungtinėje Karalystėje.
– Molis – ekologiška medžiaga?
– Molio tinkas – sveika, ekologiška medžiaga. Man ji primena vaikystę. Molį norisi liesti rankomis. Prisimenu, kaip lakstydavau basas kaime žvyrkeliais, molingais takeliais.
Užsienyje pirmiausia pabrėžiamos molio ekologiškos, sveikatai palankios savybės. Jis žavi užsakovus dulkių nekaupimu, tamprumu, lipnumu, antipelėsinėmis savybėmis. Tai – sveika, kvėpuojanti medžiaga, su kuria malonu dirbti.
– Molis jus sužavėjo ir neatrastomis naujomis panaudojimo galimybėmis. Kokios jos?
– Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį. Su juo galima neribotai eksperimentuoti. Tai labai smagu ir įtraukia.
