O.Joselianis visada kūrė subtilius, ironiškus, intelektualius filmus. Jis yra beveik unikali figūra pasauliniame kine: jam pavyko pasiekti sėkmę dviejose visiškai skirtingose šalyse, o tuo gali pasigirti nedaugelis režisierių.
Devintajame dešimtmetyje iš sovietinės Gruzijos persikėlęs į Prancūziją, O.Joselianis sugebėjo išsaugoti ir savo stilių, ir požiūrį į pasaulį. Kūrybiškai jis priklauso septintojo dešimtmečio kartai, tačiau ir vėlesni jo filmai aktualūs bei paklausūs.
„Mano filmai – tai lėlių teatras. Aš paimu lėles ir paverčiu jas žmonėmis. Esu lėlininkas. Negaliu pakęsti knaisiojimosi po žmonių charakterius. Pavyzdžiui, Alexandre'o Dumas „Dama su kamelijomis“ man nepasiekiama. Nesuprantu, kaip galima parašyti Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, kur viskas susideda iš detalių. Kuriu filmą apie jėgų, o ne žmonių susidūrimus. Ar matėte stambų planą mano filmuose? Niekada. Stambus planas – tai įėjimas į žmogų. O jei planas bendras, asmenybę matai iš tolo, per veiksmus, judesius.“
Taip O.Joselianis kalbėjo 2017 metais, jau turėdamas gyvojo klasiko, Gruzijos ir Europos kino legendos statusą. Niekas nežinojo, kad jis daugiau niekada nesukurs kito filmo: paskutinis jo filmas „Žiemos daina“ („Chant d'hiver“) pasirodė 2015-aisiais.
Būsimasis režisierius gimė 1934 m. vasario 2 d. Tbilisyje, tuomet vadintame Tiflisu. Jo tėvas buvo carinės armijos karininkas, o po revoliucijos tapo geležinkelio inžinieriumi. XX a. trečiajame dešimtmetyje O.Joselianio tėvas buvo represuotas, trisdešimt metų praleido lageriuose ir tremtyje. Dėl to Otarą augino moterys – motina, močiutė ir teta. Vėliau jis sakė, kad jam „pasisekė užtikti praėjusio amžiaus kartą, perimti senąsias tradicijas“.
O.Joselianis mokėsi aukštesniojoje muzikos mokykloje ir konservatorijoje, smuiko ir chorinio dirigavimo klasėje, vėliau studijavo Maskvos valstybinio universiteto Mechanikos ir matematikos fakultete, tačiau nusivylė šia specialybe dėl jos sąsajų su karine pramone ir metė studijas. Vis dėlto jis pripažino, kad matematika išmokė jį struktūriškai mąstyti, o to reikia ir mene.
„Turėjau būti matematikos specialistas, bet išsigandau, kai sužinojau, ką man būtų tekę daryti. Chemikai užsiima bakteriologinių ginklų kūrimu, matematikai – laisvai skriejančių kūnų trajektorijos paieškomis, fizikai – žmonių žudymo mechanizmų kūrimu“, – sakė jis.
Vaikystėje O.Joselianį sužavėjo amerikiečio Johno Fordo ir prancūzo René Clairo filmai. Jų dėka jis suprato, kad „kinas yra rimtas reikalas“. Dėl to jis nusprendė pats kurti filmus ir baigė Valstybinio kinematografijos instituto (VGIK) režisūros skyrių. Kaip diplominį darbą pateikė trumpametražį filmą „Balandis“ (1962 m.), tačiau Gruzijos kino studijos vadovybė pripažino jį „kūrybiškai netinkamu“ ir neleido ginti. Vietoj jo režisierius apsigynė dokumentinį filmą apie metalurgijos gamyklą „Ketus“ (1964 m.), kurį pats nufilmavo.
Pasaulinį pripažinimą O.Josselianiui pelnė trilogija „Lapams krintant“ (1968 m., Kanų kino festivalio FIPRESCI prizas), „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970 m.) ir „Pastoralė“ (1976 m., Berlyno festivalio prizas), taip pat Prancūzijoje sukurti „Mėnulio favoritai“, („Les favoris de la lune“, 1984 m.), „Drugelių medžioklė“ („La chasse aux papillons“, 1992 m.), „Sudie, mano karvide“ („Adieu, plancher des vaches!“, 1999 m.).
Apie savo filmus, nufilmuotus SSRS, interviu Laisvosios Europos radijui O.Joselianis pasakojo: „Jie nebuvo antisovietiniai, jie buvo asovietiniai, t.y. jų tarsi nepaveikė sovietinė valdžia. Tačiau būtent dėl to, kad buvo ignoruojamas sovietų valdžios buvimo momentas mūsų protuose ir sielose, kilo konfliktas tarp to, ką pasakoju, ir to, ką rodau, o juk kiekvienas žiūrovas puikiai žino, kas iš tikrųjų vyksta aplink jį. Taigi tai neišvengiamai sąlygoja spėjimą, kad viskas sunaikinta, kad žmogus prarado bet kokį ryšį su gamta ir išoriniu pasauliu, su savo gentainiais, prarado, sakykime taip, krikščioniškus kriterijus gyvendamas savo gyvenimą.“
Nuo devintojo dešimtmečio pradžios režisierius gyveno ir dirbo Prancūzijoje. Jis taip pat yra sukūręs dokumentinių filmų, pavyzdžiui, „Ir tapo šviesu“ („Et la lumière fut“, 1989 m.), „Alone, Georgia“ (1994 m.). Režisierius yra daugelio kino festivalių laureatas, 2002 m. Berlyno tarptautiniame kino festivalyje už filmą „Pirmadienio rytas“ („Lundi matin“) buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu kaip geriausias režisierius.
Paskutinis O.Joselianio filmas pasirodė 2015 m. ir vadinosi „Žiemos daina“.
„Kai pragyveni šalyje 50 metų, negali pakeisti mąstymo būdo. Todėl ir toliau kuriu gruzinišką kiną, nors ir Prancūzijoje, – sakė O.Joselianis 2010 m. interviu BBC. – Ačiū Dievui, kad Europoje ir Prancūzijoje visiškai ta pati bendra kultūros kalba, kuria visi kalbame. Galbūt tai judėjų ir krikščionių kultūros kalba, kurioje gėrio ir blogio sąvokos maždaug sutampa.“
Režisierius dažnai kritikavo Rusijos valdžią, ypač dėl karų Čečėnijoje ir 2008 m. karo prieš Gruziją. Jo vertinimu, Rusijos kariai kare su Gruzija elgėsi kaip „marodieriai ir smurtautojai“. 2022 m. režisierius griežtai pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą, Vladimirą Putiną pavadino žudiku ir palygino jį su Adolfu Hitleriu.
