Lietuvos kultūros tarybos užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad reitingo lyderiai nepasikeitė – pirmauja Neringa, toliau rikiuojasi Vilniaus miestas ir Zarasų rajonas. Reitingo apačioje – Šiauliai, Alytus ir Visaginas. Tačiau nei viena savivaldybė nesurinko maksimalių 100 balų ir atotrūkis tik didėja.
– Gruodžio 1 d. Kaune pristatysi atnaujintą Savivaldybių kultūros indeksą, kuriame bus pateikti 2022 m. duomenys. Kokius pokyčius pastebėjai? Kokią kultūros situaciją skirtingose savivaldybėse jis atskleidė? – paklausiau K.Mažeikaitės.
– Į savivaldybių kultūros indekso dešimtuką pakilo Kauno m. sav., kuri 2022 metais buvo Europos kultūros sostine. Per 7 pozicijas reitinge pakilo ir Kauno r. sav. Per 11 pozicijų į dešimtuką taip pat pakilo Molėtų r. sav. – tai vienas pozityvesnių pokyčių tarp visų savivaldybių. Visgi pirmoje pozicijoje ir 2022 m. išliko Neringos sav. Vėl antroje pozicijoje likusią turime Vilniaus m. sav.
Tačiau atotrūkis nuo maksimalios savivaldybių kultūros indekso reikšmės (100 balų) ne mažėja, bet, priešingai, didėja. Pirmoje pozicijoje esanti savivaldybė surinko vos pusę galimų balų. Tai reiškia, kad nė vienoje savivaldybėje nėra tokios situacijos, kad visos 7 indeksą sudarančios rodiklių grupės: kultūros organizacijų skaičius, kūrėjų skaičius, finansavimas kultūrai, kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus rezultatai, gyventojų dalyvavimas kultūroje, kultūros paveldas bei savivaldybėje vykstantys pokyčiai kultūros srityje, būtų pilnai atlieptos. Tai reiškia, kad egzistuoja dideli atotrūkiai tarp savivaldybių.
Vilniuje yra stipri menininkų ir kultūros organizacijų koncentracija, bet Vilniaus m. sav. išleidžiama biudžeto dalis kultūros paslaugoms – pati mažiausia, o kas trečias gyventojas nėra patenkintas kultūros paslaugų prieinamumu. Panevėžio rajonas išsiskiria meno mėgėjų kolektyvų gausa, tačiau ir čia, beveik 40 proc. gyventojų nėra patenkinti kultūros paslaugų prieinamumu. Beje, kultūros prieinamumą panašiai vertina ir Neringos sav. gyventojai.
– Pristatydama 2021 m. tyrimą minėjai, kad didžiuosiuose miestuose reikšmingos nacionalinės investicijos į kultūrą ir jie ne visada užtikrina kultūros pasiūlą, kuri atlieptų miestų dydį ir gyventojų skaičių. Kokia kultūros finansinė situacija išryškėjo 2022 metais? Ar ir toliau regionuose daugiau skiriama finansų kultūrai nei didžiuosiuose miestuose?
– Žiūrint į bendrus skaičius, 2022 m. savivaldybės kultūros paslaugoms skyrė daugiau nei 234,5 mln. Eur, t. y. beveik 44 mln. Eur daugiau nei 2021 m.
Ryškiausias finansavimo kultūrai pokytis tarp savivaldybių matomas Kauno m. sav., kuri 2022 m. buvo Europos kultūros sostinė. Lyginant su 2021 m., Kauno m. sav. 2022 m. skyrė beveik 2 kartais daugiau lėšų ir tai sudarė apie 27,5 mln. Eur. Atitinkamai didesnį finansavimą kultūrai 2022 m. skyrė ir Kauno r., iš viso – 8,5 mln. Eur. Visgi didžiausia savivaldybės išlaidų kultūros paslaugoms suma vienam gyventojui tenka Neringos sav. – 900 Eur / 1 gyv. Pastaroji savivaldybė, kaip ir ankstesniais metais, kultūros paslaugoms skyrė daugiau nei 20 proc. savivaldybės biudžeto. Minėtoje Kauno m. sav. 1 gyventojui tenkanti savivaldybės kultūros paslaugų išlaidų dalis siekė beveik 100 Eur, o bendrame savivaldybės biudžete kultūros dalis sudarė kiek daugiau nei 5 proc.
Na, o Vilniaus mieste 1 gyventojui tenkanti išlaidų kultūros paslaugoms dalis pati mažiausia tarp visų savivaldybių ir tesudaro 30 Eur / 1 gyv. Vilniaus miestas biudžete kultūros paslaugoms numatė vos 1,6 proc. dalį. Tiesa, mažomis 1 gyventojui tenkančiomis išlaidų kultūros paslaugoms dalimis išsiskiria ir kiti didieji miestai: Klaipėdos, Alytaus ir Šiaulių miestuose vienam gyventojui tenkanti dalis svyruoja nuo 50 iki 60 Eur. Palyginimui, mažose, rajoninėse savivaldybėse, pavyzdžiui, Šilalėje, Varėnoje ar Pasvalyje ši suma viršija 100 Eur.
– Ankstesnis Savivaldybių kultūros indeksas atskleidė, kad 2021 m. net 49 proc. kultūros organizacijų buvo registruotos Vilniuje. Sostinėje taip pat gyveno ir dirbo daugiausiai profesionalaus meno kūrėjų. Kokia dabar padėtis? Ko trūksta, kad organizacijos ir meno profesionalai atsigręžtų į regionus?
– Taip, Vilniaus mieste veikia beveik 4 000 kultūros įmonių, kuria daugiau nei 6 000 menininkų. Taip pat galima pridėti, kad Vilnius turi ir aktyviausią nevyriausybinį sektorių – per 2022 metus beveik 600 nebiudžetinio sektoriaus įmonių, registruotų Vilniaus mieste, pateikė paraiškas Lietuvos kultūros tarybai su kūrybinėmis idėjomis. Tad bendros menininkų koncentracijos tendencijos nesikeičia ir, nemanau, kad ateityje stipriai keisis. Natūralu, kad Vilnius išliks patraukliu miestu kūrėjams, kur didžiausios galimybės pristatyti savo kūrybą, didžiausios galimybės dalintis idėjomis su kitais menininkais, kurti kartu.
Kalbant apie kitas savivaldybes, pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į Kauno m. ir Klaipėdos m. atotrūkius nuo Vilniaus. Antras ir trečias pagal dydį miestai labai stipriai atsilieka nuo sostinės. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste tūkstančiui gyventojų tenka daugiau nei 11 menininkų, tuo tarpu Kaune – mažiau nei 6, Klaipėdoje – mažiau nei 4. Atrodytų, kad pastarieji miestai turėtų potencialo pritraukti menininkus, kad šie liktų gyventi ir kurti juose. Kalbant apie kitas savivaldybes, manau, jos turėtų ieškoti būdų ne kaip paskatinti menininkus pastoviai gyventi jose, bet, kaip paskatinti atvykti. Regionai gali būti įdomūs menininkų rezidencijomis. Gali būti įdomūs savo erdvėmis kūrybai pristatyti. Galbūt regionai galėtų sudaryti palankesnes sąlygas menininkų dirbtuvėms išsinuomoti, kas taip pat galėtų paskatinti apsistoti regionuose kuriam laikui.
Kita vertus, tiek menininkai, tiek kultūros organizacijos pristato savo kūrinius visoje Lietuvoje. Ir tai, kad savivaldybėje yra mažiau organizacijų, nereiškia, kad joje nevyksta kultūrinis gyvenimas, kad nepristatomi projektai iš didžiųjų miestų ar pan. Bet dažnai, bendraujant su regionų kultūros ekspertais, vis pasikartodavo jų keliamas tikslas, kad regionai kurtų patys.
Mane labai suintrigavo išgirsta mintis, kad nėra didelis iššūkis „atvežti projektą iš Vilniaus, sukoordinuoti procesą“, o tikrasis iššūkis yra sukurti kultūros projektą, renginį vietoje, įtraukiant ir vietos kūrėjus, turimą infrastruktūrą, kitus resursus. Ir pati tame matau didelę pridėtinę vertę. Tai svarbu pačiai savivaldybei, kuri kuria, o ne tik pasyviai importuoja, jos gyventojų ir kūrėjų pasitikėjimui savimi, savivertei. Taip pat tokie projektai neretai gali plačiai įtraukti vietos bendruomenę, būti gyventojams prieinamesni. Savivaldybių kultūros indeksas iš esmės ir parodo, kurioms savivaldybės tas sukūrimo kelias gali būti sudėtingesnis, o kurios jau dabar yra palankesniame kontekste.
– 2022 m. Kaunas buvo Europos kultūros sostine, o Alytus – Lietuvos kultūros sostine. Ar šie įvykiai atsispindi bendrame kultūros indekso rezultate? Kauno miestas 2021 m. buvo 11, o Kauno rajonas tik 42. Alytaus situacija dar sudėtingesnė – 2021 m. jis buvo reitingo apačioje. Ar kas nors pasikeitė?
– Kauno m. sav. 2022 m. pakilo į 9 poziciją. Kauno r. sav. pakilo į 35 poziciją. Viena vertus, per 2022 m. buvo sukurta platesnė Europos kultūros sostinės programos vertė, kuri galėjo atsispindėti ne tik savivaldybių kultūros indekse. Tai ir Kauno miesto paminėjimai tarptautinėje žiniasklaidoje, matomumas tarptautiniame kontekste, atvykusių turistų skaičius į Kauno miestą. Kartu tai ir bendrai kūrybai suburti menininkai, kurių per metus kūrė apie 18 tūkst.
Kita vertus, žvelgiant į savivaldybių kultūros indekso komponentes, atsiskleidžia netikėta situacija. Remiantis „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis“ tyrimo 2023 m. duomenimis, 2022–2023 m. kultūros renginiuose lankėsi gyvai (arba vartojo bent 4 kultūros produktus) apie 65 proc. kauniečių. Vadinasi, beveik kas trečias gyventojas kultūros renginiuose gyvai nesilankė arba nepatyrė kultūros veiklų sritinės įvairovės. Šie rezultatai turi sąsajų su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022. Tyrimo išvada“ (tyrimo autoriai: Tadas Šarūnas, Raimundas Vaitkevičius, Jorūnė Chraptavičiūtė) ataskaitoje skelbiamais gyventojų dalyvavimo rodikliais, kur teigiama, kad apie 50 proc. kauniečių nedalyvavo nei viename Europos kultūros sostinės renginyje.
Paradoksalu ir tai, kad vykstant Europos kultūros sostinės metams, kai kauniečiams ir Kauno r. sav. gyventojams buvo pristatyta virš 1 300 kultūrinių iniciatyvų, patys kauniečiai buvo linkę prasčiau vertinti kultūros prieinamumą nei buvusį prieš Covid-19 pandemiją. Būtų prasminga giliau panagrinėti, kodėl Kauno m. sav. gyventojai neišnaudojo galimybės intensyviau dalyvauti pristatomoje kultūrinėje įvairovėje. Galbūt susiduriama su situacija, kai į renginius ateina įprastai kultūroje dalyvaujantys gyventojai, o kultūra nesidomintys ar tik itin retai joje dalyvaujantys į renginius neina, nepaisant jų kokybės ar įvairovės. Panaši išvada buvo gauta ir analizuojant „nemokamų sekmadienių muziejų lankytojus“. Buvo gauta, kad šia iniciatyva daugiau naudojasi jau kultūroje dalyvaujantys asmenys, o nedalyvaujantys kultūroje iš esmės nepasinaudoja sudaryta galimybe. Tad turime paradoksą, kai kartais sukuriami nuostabūs dalykai, o dalis gyventojų tuo nepasinaudoja.
Alytaus miestas per 2022 metus savivaldybių kultūros indekse nepakilo. Situacijos nepakeitė ir tai, kad 2022 m. Alytaus m. sav. buvo Lietuvos kultūros sostine. Visgi vertinant finansavimo rodiklius, buvo stebimi nedideli pokyčiai – lyginant su Neringos sav. Lietuvos kultūros sostinė Neringa 2021 m. skyrė 4,2 mln. Eur kultūros paslaugoms, 2022 m. Alytaus m. sav. – 3,1 mln. Eur. Šalia šio finansavimo reikia nepamiršti, kad Neringos sav. gyvena virš 4 tūkst. gyv., o Alytaus – virš 50 tūkst. Tad nepakitusi reitingo pozicija nurodo, kad vienų metų intervencija nebuvo tokia stipri ir bendros kultūrinės situacijos, vertinamos savivaldybių kultūros indekso kontekste, stipriai nepakeitė.
Gali kilti klausimas, bet ar tikrai, pavyzdžiui, Alytaus mieste „mažiau kultūros“ nei Akmenėje ar Kazlų Rūdoje? Panašus klausimas skambėjo 2021 m. savivaldybių kultūros indekso pristatymo metu. Būtų galima atsakyti, kad didžiojo miesto kategorija įpareigoja. Alytaus m. sav. iš 1 000 gyventojų bibliotekų vartotojais yra 88, tuo tarpu daugiau nei 5 kartus pagal gyventojų skaičių mažesnėje Kazlų Rūdos savivaldybėje – 232. Alytaus m. sav. iš 10 000 gyventojų yra bent 7 profesionalaus meno kūrėjai, daugiau nei 2 kartus pagal gyventojų skaičių mažesnėje Alytaus r. sav. – bent 16. Alytaus m. sav. 1 000 gyventojų tenka apie 1,67 kultūros įmones, tuo tarpu daugiau nei 7 kartus mažesnėje Rietavo sav. – 1,79. Atidžiai peržiūrėję savivaldybių kultūros indekso dedamąsias suprantame, kodėl visgi didieji miestai atsiduria santykinai žemose pozicijose.
– Savivaldybių kultūros indeksas 2021 m. tikrai sulaukė daug kultūros bendruomenės, žurnalistų ir politikų dėmesio. Kaip manai, ar įmanoma padaryti daugiau, kad savivaldybės tikrai taptų kuriančiomis? Nuo ko reikėtų pradėti?
– Pirmiausia norisi pasidžiaugti jau dabar veikiančiomis nuostabiomis iniciatyvomis, kurių kiekvienas žinome ne vieną. Nuolat sekdama kultūros situaciją Lietuvoje atrandu labai gražių, įkvepiančių pavyzdžių. Tai ir Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvė, Visagino kultūros centro veiklos bei rezidencijos, „Kintai Arts“ rezidencija ir daugybė kitų. Kartu galima matyti, kiek daug gali pakeisti vieno žmogaus idėja, iniciatyva ar užsispyrimas.
Kita vertus, kiek stebina situacija, kai tokioje mažoje šalyje tarp kaimyninių savivaldybių gali egzistuoti tokie dideli skirtumai. Pavyzdžiui, Visagino sav. užima paskutinę savivaldybių kultūros indekso reitingo poziciją, o kitos Utenos apskrities savivaldybės, pavyzdžiui, Zarasai, Anykščiai ir Molėtai yra savivaldybių kultūros indekso pirmajame dešimtuke. Bendradarbiavimas rengiant didesnės apimties projektus, apjungiant kelias savivaldybes, kultūrinių pajėgumų pritraukimas iš gretimų, stipresnių savivaldybių galbūt taip pat galėtų prisidėti prie aukštesnių savivaldybių kultūros indekso balo reikšmių bei geresnės kultūrinės situacijos.
Galiausiai, ne kartą esu sakiusi, kad kultūros vyksmui reikia pilnai funkcionuojančios ekosistemos, kurioje svarbus kiekvieno: pradedant kultūros politikos formuotojais, baigiant menininkais organizacijomis ir žiūrovais, indėlis. Kūrėjai ir organizacijos turi siekti profesionalumo, kokybės, unikalumo, gilinantis į šiuolaikinį kontekstą ir supančią aplinką. Politikos formuotojai turi numatyti tinkamus prioritetus kultūrai ir suprasti, kad investicijos į kultūrą gali prisidėti ne tik prie kultūrinių veiklų įvairovės jų savivaldybėje, bet ir stipresnio socialinio kapitalo, pilietiškesnės bendruomenės. O kiekvienas gyventojas gali savęs paklausti, kada paskutinį kartą pirko bilietą į kultūros renginį. O gal verta nusipirkti meno kūrinį? Esame kiekvienas atsakingas už kultūros situaciją mūsų savivaldybėje.
