LNOBT Raudonojoje fojė žurnalisto Ramūno Zilnio vestoje diskusijoje savojo balso „nuotykiais“ pasidalino net keturi profesionalūs dainininkai: Giedrė Kilčiauskienė, Vaidas Baumila, operos solistai Rafailas Karpis ir Kostas Smoriginas.
Išmanymas randasi su amžiumi
K. Smoriginas neslėpė, kad 2012 m. dainuodamas Zalcburgo festivalyje prarado balsą tiesiog spektaklio metu.
„Buvo labai baisu. Tokios situacijos reiškia arba ligą, arba tai, kad balsas yra labai pavargęs. Tuo atveju buvo liga: kelias dienas reikėjo tiesiog pralaukti, patylėti ir nedainuoti. Operoje yra sakoma, kad jei sulaukęs 40-ies tu vis dar dainuoji, tai tikriausiai dainuosi iki galo.
Kai nutinka ilgesnis pasirodymų maratonas, koks dabar buvo „Aidos“ spektakliuose, tiesiog laikaisi morališkai susikaupęs, pasitiki savimi, ir tai padeda išgyventi tokias dienas. Bet po poros savaičių, kai atsipalaiduoji, kai praeina tas stresas, dažniausiai susergi. Taip tikrai nutinka“, – pastebėjo K. Smoriginas.
„Pas balso gydytojus esu buvusi tik du kartus gyvenime. Pirmą kartą netgi ne dėl balso, o dėl to, kad po koncerto viename triukšmingame festivalyje, kuriame buvo prastas garsas, kitą dieną man pradėjo ciksėti ausyje.
Profesorius Eugenijus Lesinskas apžiūrėjęs pasakė, kad nėra jokių akustinių pažeidimų, o kartu įkalbėjo pirmą kartą gyvenime pasitikrinti balso stygas. Apie jas anksčiau aš nieko nenorėdavau girdėti, su stygomis man viskas gerai... O kitą kartą užėjo toks virusinis laringitas, kai jau išvis nieko nebegali daryti“, – atviravo atlikėja G. Kilčiauskienė.
V. Baumila prisiminė Vytauto Juozapaičio duotą patarimą: jeigu „gaudai gaidį“ – apsimesk, kad taip ir turėjo būti, kad tai darai tyčia.
„Vasaros pradžioje filmavausi lietuviškame seriale ir pajutau, kad pradedu „gaudyti gaidžius“. O dar reikėjo važiuoti koncertuoti į privatų renginį. Čiulpiau visokius čiulpinukus, bandžiau ir prasiniūniuoti, ir „prasiburbuliuoti“ pagal madingą metodiką, bet galiausiai pirmą kartą gyvenime išgelbėjo fonograma ir mano klavišininkas Kasparas Mėginis, kuris taip pat puikiai dainuoja. O aš visas dainas pražiopčiojau, tik jų pabaigose parėkaudamas. Vėliau paaiškėjo, kad buvo virusas, kurį jaučiau dar du mėnesius“, – neslėpė populiarus dainininkas.
„Kai ištinka balso problemos, reikia būti toliaregiškam ir nesistengti iš paskutiniųjų atlikti to, ką turi padaryti šiandien. Geriau save patausoti, nes tada atsistatymas būna žymiai lengvesnis. Dabar, artėjant gruodžio koncertų maratonui, tenka nusiteikti ilgai distancijai ir paskirstyti savo jėgas. Kiekviename koncerte galima protingai susidėlioti atliekamus kūrinius taip, kad patirtum kuo mažiau krūvio. Toks mokėjimas ateina su amžiumi“, – teigė operos tenoras Rafailas Karpis.
Savo patirtimi pasidalino ir pats R. Zilnys. „Šiais metais nutiko toks įdomus dalykas. Kadangi man tenka vesti radijo laidas, garsinti filmus, dalyvauti įvairiuose renginiuose ir daug daug kalbėti, balsas yra instrumentas, kurį savo darbe naudoju kasdien. Vasario mėnesį buvo 36 ištisinio darbo valandos, kai nebuvo kada miegoti, nes vyko „Grammy“ apdovanojimų ceremonija, kurią Lietuvos laiku reikėjo stebėti naktį, o po to skubiai išversti ir įgarsinti.
Dešimt minučių po to, kai darbą baigiau, man paskambino žmogus ir aš staiga suvokiau, kad nieko nebegaliu jam ištarti į ragelį, nes girdisi vien švokštimas ir šnabždesys. Pasidarė truputį baisu, bet tikėjausi, kad išsimiegojus viskas praeis. Kitą dieną tebebuvo švokštimas, o dar kitą rytą balso neliko išvis.
Per tas 48 valandas į galvą sulindo daug baisių minčių apie tai, ką reikės veikti, jeigu balsas negrįš niekada, ir perspektyvos buvo nedžiuginančios. Bet draugai dainininkai patarė skambinti gydytojai Austėjai Pečeliūnienei. Ir po keleto dienų aš jau kalbėjau“, – džiaugėsi žurnalistas ir laidų vedėjas.
Profesionali pagalba dainininkams
R. Zilniui padėjusi gydytoja otorinolaringologė ir simpoziumo „Žmogus kuria balsą“ iniciatorė A. Pečeliūnienė, jau penkerius metus besirūpinanti LNOBT atlikėjų balsais, profesionalų dainavimą lygino su balso akrobatika.
„Dainininkai ypač jautrūs bet kokiam balso pokyčiui ar nesklandumui. Balso nuovargis – tai jausmas, kad dainuoti ar kalbėti reikia daugiau pastangų. Jis gali pasireikšti kartu su girdimu užkimimu ar kitais balso pokyčių simptomais, kurie pailsėjus praeina.
Tačiau balso nuovargis gali būti vertinamas ir kaip įspėjimas apie artėjančią traumą. Tyrimai rodo, kad net 25 proc. žmonių pasižymi didesniu gerklų srities jautrumu ištikus stresui, o tai lemia gumulo jausmą gerklėje, stringantį žodį, krenkštimą ir t.t. Tad gerklos kartu yra ir mūsų emocijų barometras“, – aiškino specialistė.
Gydytoja otorinolaringologė, LSMU profesorė Rūta Pribuišienė neslėpė, kad balso specialistai jau vien iš paciento pasisveikinimo nemažai sužino.
„Balse yra labai daug informacijos apie žmogaus kvėpavimo organų, neurologinę, endokrininę, emocinę būklę ir tiesiog bendrą kūno sveikatą. Virusinės ligos, kurios prasideda ryklės peršėjimu ir sloga, būna greitai praeinančios ir balsui pasekmių nepaliekančios, o tos, kurios prasideda ryklės peršėjimu, užkimimu ir kosuliu (gripas, paragripas, kovidas) – sunkesnės, ilgiau gydomos.
Svarbu pajutus virusinio laringito simptomus likti namuose, kuo mažiau kalbėti, nedemonstruoti visiems savo užkimimo, o pas gydytoją kreiptis ne iškart, o maždaug po dešimties dienų“, – pabrėžė profesorė.
Kitas LSMU profesorius, gydytojas otorinolaringologas Virgilijus Ulozas pristatė visiems prieinamą „VoiceScreen“ programėlę, automatiškai atliekančią šešių akustinių balso parametrų analizę, apskaičiuojančią balso kokybės indeksą ir pateikiančią rekomendacijas vartotojui. Lietuvių mokslininkų sukurta programėlė adaptuota jau trylikai pasaulio kalbų.
Nepasisekus pasaulis nesugrius
Sakoma, kad balsas prasideda žmogaus mintyse, tad simpoziume skambėjo ir psichologų patarimai. Seminarų vedėjas Paulius Rakštikas pasidalino būdu, kuris jam pačiam padeda nugalėti artėjančio pasirodymo baimę.
„Kai einu į auditoriją, nebūtinai draugišką, primenu sau, kad visi esame žmonės ir visi norime labai panašių dalykų. Tai sumažina įtampą. O kartais sąmoningai pradedu pranešimą ramesne gaida, pasakodamas kokią nors istoriją, iš esmės taip nuramindamas save. Nes ramus balsas visada visus ramina. Kūdikiai dar nesupranta, ką sako jų mamos, bet jie jaučia intonacijas, sukuriančias jiems komfortą“, – aiškino lektorius.
Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis pasakojo apie Apsimetėlio sindromą, būdingą daug pasiekusiems žmonėms, kurie patys tai neigia ir jaučiasi nepakankamai geri.
„Dažniausiai tai būna perfekcionistai, besistengiantys viską daryti tobulai. Apsimetėliai labai bijo nesėkmės – jiems atrodo, kad nepasisekus sugrius visas pasaulis. Bet tuo pačiu jie bijo ir sėkmės, nes taip sulauktų dar daugiau atsakomybės. Susidaro uždaras ciklas, kuris sukasi ir sukasi.
Ilgainiui tai gali sukelti depresiją ir nerimo sutrikimus, o svarbiausia – sumenkinti pasitenkinimą savo profesija“, – įspėjo gydytojas, akcentuodamas draugišką dialogą tarp vidinio vaiko ir vidinio kritiko.
LMTA docentė dr. Brigita Bublytė pabrėžė, kad žmogaus balsas yra muzikos ir kalbos susitikimo vieta.
„Tai yra styginis, pučiamasis ir mušamasis instrumentas vienu metu, o taip pat – tiesioginis žmogaus emocijų laidininkas. Todėl atlikėjui svarbu atkreipti dėmesį, kaip konkrečioje kalboje ir kultūroje suprantamos, priimamos ir išreiškiamos emocijos.
Kiekviena kalba turi savitą balso rezonavimo centrą, skiriasi ir etninės vokalinės tradicijos: tarkim, ispanų flamenkas yra visuomenės atstumtųjų išradimas, kuriame daug verkšlenimo ir pykčio intonacijų. O lietuviškos sutartinės paremtos balsų susimušimu, todėl jų neįmanoma atlikti vienam – tai sutarimo ir suderėjimo fenomenas“, – atkreipė dėmesį mokslinę monografiją apie balso kaukes parengusi autorė.
Simpoziumo dalyviai turėjo galimybę gyvai dalyvauti balso treniruotėje su Lietuvoje viešinčiu JAV vokalo pedagogu, režisieriumi ir sertifikuotu kvėpavimo technikų treneriu Josephu Batesu, pademonstravusiu keletą efektyvių balso sveikatą saugančių pratimų, o taip pat atsipalaiduoti ritmo meditacijoje su vokaliste ir muzikos terapeute Migle Vilčiauskaite-Migloko.
„LNOBT yra idealiausia vieta kalbėti apie balsą, nes pas mus žmonės renkasi klausytis pačių geriausių balsų. Tegul tie balsai skamba sveikai, gyvybingai ir garsina Lietuvą“, – visiems susirinkusiems linkėjo laikinasis LNOBT generalinis direktorius Audrius Kundrotas.
Simpoziumas „Žmogus kuria balsą“ yra Vilniaus 700 metų jubiliejaus renginių programos dalis. Jos iniciatorius – Vilniaus miesto savivaldybė, programos kuratorius – Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“. Programos įgyvendinimą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir LR Vyriausybės kanceliarija. J. Bateso viešnagę Lietuvoje ir praktikų ciklą dainininkams bei aktoriams finansuoja Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA.
