Anot kino kritikų, „Nukritę lapai“ – švelniausias, trumpiausias ir žaviausias šių metų Kanų konkurso filmas, o Aki Kaurismäki įrodė, kad vis dar tiki žmonėmis, kad pasaulis jiems turi būti teisingas ir geras, kad žmonės vienas kitą turi atjausti ir vienas kitam padėti. Ten, kur yra žmogiška atjauta, solidarumas, švelnus humoras, visada bus ir viltis.
Kaurisma?ki personažai – šiaurietiškai uždari, vieniši ir nelaimingi, dažnai gyvenimo išsunkti, savęs nebejaučiantys darbininkai, bedarbiai, pabėgėliai, skurstantys bohemos atstovai. Tačiau režisierius jų vienų nepalieka – švelniai juos atjaučia ir myli, suteikia vilties ir optimizmo. Tad jo herojų skurdas nereiškia nuopuolio, neatima iš žmogaus savigarbos. Štai ir „Nukritusių lapų“ herojė Ansa oriai palieka savo darbo vietą, o po akimirkos nedvejodama priglaudžia benamį šunį.
Jei Kaurismäki personažai galėtų atsukti laiką atgal, jie tikrai pasielgtų taip pat, tad ir režisieriui, ir jo veikėjams sekimas paskui savo sąžinę tampa supergalia. Ne veltui Ansą suvaidinusi Alma Pöysti sakė, kad į Aki filmavimo aikštelę reikia ateiti tyram, reikia kuo švelnesnės odos, nes darbas su režisieriumi tam tikra prasme yra apvalanti patirtis.
Kažkas pasakė, kad „Nukritę lapai“ – pati droviausia meilės istorija ir droviausia romantinė komedija pasaulyje. Ir tai tiesa, nes režisierius ragina savo veikėjus surizikuoti ir įsimylėti – tam reikia daug drąsos, kai tai ne paaugliai, o žmonės, matę gyvenimo. Ne veltui Kaurisma?ki vadinamas „paskutiniu romantiku“, sekančiu kino pasakas, tačiau šių pasakų pabaiga ne banaliai laiminga – tai režisieriaus gebėjimas padaryti žiūrovus po jo filmų kiek laimingesnius ir tyliai į ausį paraginti: „nebūkite abejingi pasauliui“.
Nacionaliniai suomių ypatumai
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, suomiai išrinkti laimingiausia tauta jau šeštus metus iš eilės. Anot ekspertų, tai stabiliausia, laisviausia ir saugiausia šalis. Negana to, suomiai yra realistai, rodo jausmų tiek, kiek budistų vienuolis. Jie ypač vertina tylą: kad niekas nekvaršintų galvos, įprastai laikosi 5 metrų atstumo, tad ne veltui suomiai išrado „Skype“ programą ir SMS žinutes – pliurpti jie nemėgsta, todėl kiekvienas ištartas žodis yra aukso vertės. Skubantys suomiai miesto gatvėse yra beveik antgamtinis reiškinys.
Lėtumas – jų nacionalinis bruožas, o jų gyvenimas teka neskubant, pamatuotai, tad suomiai rečiau perdega nuo mums įprasto skubėjimo. Tikri suomiai yra ir Aki Kaurismäki veikėjai – susiformavęs net „Kaurismäki Suomijos“ įvaizdis – mat režisierius sugeba atskleisti suomių gyvenimo realybę ir mitus. „Nukritusiuose lapuose“ vaidinęs Jussi Vatanenas sako, kad Aki filmus galima atpažinti iš vieno kadro, o žiūrint apima namų jausmas, nes režisieriaus kūryba priklauso suomiškam mentalitetui ar net tam tikra prasme suomius formuoja.
Koks tas suomiškas Aki mentalitetas? Ne tik saunos, bet ir tam tikras grynumas, paprastumas ir aiškumas. Tai ir atmosfera, estetika, nes ir suomių dizainas lakoniškas: tiesios linijos, kuo mažiau įmantrybių. Aki filmuose pasaulis yra toks, kokį jį mato žmonės. Režisierius akylai seka žinias, stebi aplinką. Aki puikiai jaučia ir mato gyvenimo absurdą. Ir tai atsispindi jo kine.
Naujausias Aki Kaurismäki filmas „Nukritę lapai“ kinuose jau nuo lapkričio 10 d.
