Lapkričio 9 d. 18 val. Vilniaus Šv.Petro ir Šv.Povilo bažnyčioje bus laikomos Šv.Mišios už mirusįjį.
Muzikologas bus laidojamas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje, urna išnešama lapkričio 10 d. 13 val. iš Lietuvos kompozitorių sąjungos namų A.Mickevičiaus g.29.
Arvydas Kazimieras Karaška. In memoriam
(1943 m. kovo 11 d. Kėdainiuose – 2023 m. lapkričio 7 d. Vilniuje).
„Greta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros stovėjusioje špitolėje buvo mūsų namai. Čia augau, čia girdėjau ne tik ataidinčius garsus nuo Katedros vargonų, bet ir pas žinoma muziką tėtę Kazimierą besilankančių mokinių pratybas, vėliau ir diskusijas apie muziką...“ Taip muzikologas, enciklopedininkas Arvydas Kazimieras Karaška prisiminė vaikystę.
Paskutinįjį dešimtmetį Arvydas nuolat provokavo save skelbti Kazimieru. Paklausiau kodėl? „Aš savyje jaučiau Šv. Kazimiero dvasią, gyveniman palydintį mano tėvo gestą...“ Tačiau tame nedideliame Panevėžio katedros šešėlyje, muzikai pasišventusių tėvo, brolio, seserų šeimoje užaugęs Arvydas sugebėjo atverti didžiulę pasaulio erdvę.
1969 m. A. K. Karaška baigė Lietuvos konservatorijos Vytauto Venckaus klasę, su pertraukomis studijavo kompoziciją ir Juliaus Juzeliūno klasėje.
A. K. Karaška pradėjo intensyviai domėtis etnokultūra – 1976–2002 m. vadovavo folkloro ansamblių „Ratilio“, „Dijuta“ instrumentinėms grupėms, Skriaudžių „Kanklėms“ ir kitiems ansambliams. Nerimstantis, neįtikėtinai smalsus muzikas nuo 1996 tapo kūrybinės grupės „Atgimstantys varpai“ kampanologas. Pats bandė varpus, tyrinėjo jų kilmę ir istorinius diskursus.
A. K. Karaška buvo ne tik labai smalsaujantis, aktyviai archyvuojantis, bet ir kryptingas Lietuvos muzikos kultūros skleidėjas Lietuvoje ir pasaulyje. Paskelbė menotyros, muzikos instrumentologijos studijų (The New Grove Dictionary of Musical Instruments, 1984 m.), yra ne vienos kitos studijos, knygos bendraautorius, parengė leidinį „Panevėžio krašto asmenvardiniai knygos ženklai 1860–1998“, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose, parengė radijo ir televizijos laidų. Mielai, iškalbiai dalyvaudavo viešuose vakaruose.
A. K. Karaška išplėtė lietuvių liaudies muzikos instrumentų sistematiką. Rekonstravo reliktinių muzikos instrumentų Europos muziejams parodinius egzempliorius (Paryžiaus Musée de l'Homme ir kt.), vienetus veikiantiems ansambliams. Labai rūpinosi tais muzikais, kurie oficialių struktūrų buvo atstumiami, „nepastebėti“. Visa savo esybe siekė sąžiningo darbščių muzikų įvertinimo. Todėl atkakliai siekė ne tik juos pastebėti, bet ir fiksuoti enciklopedininko plunksna, žinias kaupti vertingoje namų erdvę neįkainuojamais egzemplioriais, kartotekomis vis papildomoje kolekcijoje.
Užsivertęs darbais, jų baigti nespėdamas, jis gebėjo užčiuopti būtinus pastebėti darbus. Skubėjo pateikti daug straipsnių Muzikos, Visuotinei lietuvių, įvairioms Lietuvos ir užsienio enciklopedijoms, žinynams. Pats sudarė ir parengė netikėtus, Jį stebinusios literatūros bandymų rinkinius (pvz., kompozitorės Ramutės Astrauskienės nežinomų eilėraščių rinkinį „Žydinti obelis“, 2003). Bendradarbiavo su Lietuvos Atgimimo laikotarpio teatro židinius tyrusiais autoriais. Buvo vienas spaudinių „The Baltic States“ (1991), „De nye republikkene: Litauen“ (1995) bendraautorių.
Nepraėjo prošal ir muzikos komponavimas. Atmintina 2014 m. Jo sukurta urbanistinė garso kompozicija varpininkams „Via Baltica. Campani Panevezensis: Gloria Deo et Patria“.
A. K. Karaška buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Tačiau vertino, žavėjosi kiekvieno žmogaus kūrybingu ir bjaurėjosi grupiniu suokalbiu vertinamais reiškiniais. Godžiai, emocingai priėmė menkiausius Lietuvos kultūros istorinius atradimus, žavėjosi iškilių asmenybių veikla.
A. K. Karaška niekada nepamiršo gimtojo krašto. Jis ieškojo istorinių prielaidų rašomai istorijai, bendradarbiavo, bendravo su Panevėžio muziejininkais, bibliotekininkais, muzikais, bendruomene.
Greta muzikos A. K. Karaška domėjosi grafika. Ne tik ją kolekcionavo, kaupė meno kūrinių archyvą, bet ir pats kūrė pašto atspaudų grafikos miniatiūras, apipavidalino knygų ir kitų leidinių puslapius.
A. K. Karaška – ypatingai pagarbus savo kraštui, giminei, kurios genealogiją studijavo. Mus paliko kupina paslapčių, godi žinioms, darbšti, nespėjanti paskui mintį, dažnai nenuspėjama asmenybė – pasišventusi tautai, jos istorijai, nepabostančiam Lietuvos kultūros mintijimui.
Ramybė Jam, Lietuvos, Panevėžio krašto grynuoliui, muzikologui, savito veido kultūros riteriui.
