Pasikalbėjome su juo.
– Individualią stipendiją gavai 2014 m., kartu su pirmaisiais Lietuvos kultūros tarybos (LKT) finansavimo konkursais. Tąkart paraiška buvo skirta užbaigti spektakliui „Intymumas“, sukurti inscenizaciją „Geismų tramvajus“, surengti teatralizuotą Nacionalinės premijos laureatų kūrybos sklaidą Lietuvoje – renginį „Uždaras vakaras su Persona grata“. Labai daug veiklų užsibrėžei įgyvendinti. Ar atsimeni ką nors iš to laiko?
– Labai atsimenu, nes buvau pastūmėtas rašyti paraišką stipendijai. Tuo metu dar nebuvau įkūręs teatro, gyvenau Kaune, dėsčiau VDU. Kūrėm spektaklį „Intymumas“, trūko finansų ir man pasiūlė parašyti paraišką stipendijai. Niekad nebuvau su jomis susidūręs. Prisimenu, kad prirašiau visiško briedo, tiek daug veiklų. Reikėjo rašyti tik inscenizacijai „Intymumas“ pabaigti...
– Kodėl tiek daug? Neturėjai daug patirties ar didelės ambicijos?
– Neturėjau jokios patirties, o antra buvau pastūmėtas daug surašyti veiklų, kad gaučiau stipendiją. Tie metai buvo intensyvūs – keturi spektakliai, renginiai ir dar stipendijos veiklos. Buvo sudėtingas etapas.
– Labai intensyvu.
– Mano gyvenime dažnai intensyvu arba štilis. Aš labai bijau, kai viskas sustoja, išsigąstu. Tada pradedu ieškoti, ką turiu daryti. Prisikuriu daug visko galvoje. Nemoku ilsėtis. Nemoku nedirbti.
– Nenuostabu, kad LKT esi parašęs ne vieną paraišką stipendijoms ir visas gavęs: pjesėms apie traumines sovietmečio patirtis ir „Žmogus po Dievo mirties“, renginių ciklui „Projekcija“, inscenizacijai pagal Stefano Cveigo novelę „Amokas“.
– Rašai paraišką ne tam, kad parašytum, gautum pinigų ir atsiskaitytum. Stengiesi apgalvoti, ką gavęs stipendiją darysi. Jei gausi individualią stipendiją, ką ketini vienas kurti. Nesinori tik parašyti pjesę ar inscenizaciją ir ją numesti. Tiesiog atlikti darbą, kuris iš tikrųjų nedomina. Tai neetiška ir nepagarbu prieš save ir finansavimą. Stipendija vis tiek yra valstybės pinigai ir turi nuoširdžiai daryti, nes esi kūrėjas.
– Papasakok apie paraiškų rašymo virtuvę. Ar ją rašydamas stengiesi plačiai iškleisti idėją? Ar koncentruoti? Robertas Narkus kalbėjo, kad jam paraiška būdas revizuoti savo darbus ir pažiūrėti, kur eis toliau. Tačiau kiti, pradedantieji kūrėjai, dažnai būna pasimetę. Abejoja, ar paraiškoje turėtų parašyti konceptualų meno kūrinį ir po to įgyvendinti tai, ką suplanavo. O gal tiesiog įtikinti ekspertą?
– Man sunkiausia įsivaizduoti, kas turėtų būti. Svarbiausia yra įtikinti, „užkrėsti“ savo norima kūrybine idėja, bet nežinau ekspertų mąstysenos, ko jie dabar norėtų ir kokia linkme kreipti. Nesistengiu lįsti į jų galvą. Stengiuosi galvoti nuoširdžiai, ką tuo metu noriu nuveikti. Viskas prasideda nuo pačios idėjos ir yra proga ją pabandyti įgyvendinti.
Kartais negavęs stipendijos, ją tęsiu toliau. Net nesulaukęs rezultatų dažniausiai pradedu dirbti (juokiasi). Kartais būna, kad ateina atsakymas iš LKT, o jau būnu beveik pabaigęs inscenizaciją ar ją užbaiginėju. Paraiškoje rašau plačiai. Mano rašymas yra filosofinio būdo, neparankus vadybiniams dalykams. Po to reikia siaurinti ir susidėlioti – tikslai, uždaviniai ir t. t.
– Kas svarbiau stipendijų paraiškoje – filosofija ar aiškumas?
– Aiškumas. Svarbu, kad liktų filosofinė mintis, bet neliktų per daug abstrakcijos.
– Nėra keista ar net sudėtinga, kai rašai paraišką stipendijai, bet dar neturi nieko konkretaus, tik mintį? Stipendijos paraiškoje turi išartikuliuoti tai, ko dar nėra, sukonkretinti ir papasakoti, kokius rezultatus pasieksi.
– Manau, čia yra vienas sudėtingiausių dalykų. Ne tik stipendijų, bet ir organizacijų paraiškose yra vienas dalykas, kuris galbūt blokuoja patį kūrybiškumą ir eksperimentinę kūrybą. Su savimi dėl to konfliktuoju. Kai su vadyba rašom paraiškas pastatymams, kartais labai labai sudėtingas būna tas momentas, kad norėtųsi turėti tik pradinius apčiuopos taškus, temą ir sakyti „Toliau mes ieškosim“, o ne iškart pateikti rezultatus. Nerašyti, kiek žiūrovų apsilankys, kokia tikslinė jų grupė, kokios bus naudojamos meninės formos, ką pasiūlysime naujo ir kaip tai paveiks žiūrovą.
Tuo metu turi įsivaizduoti ir pačią salę. Įsivaizduoti beveik viską. Turim susėsti su scenografu ir jau pradėti galvot – dar nėra žinomi resursai, bet jau turi sukurti scenografiją. Ją dar reikia apskaičiuoti ir surašyti tikslią sąmatą. Tai labai keista. Atsiduri tokiam keistam pasauly. Esi spektaklyje, kurio dar nesi sukūręs, bet projektuoji tuos dalykus, kurie net truputėlį vėliau turėtų atsirasti.
– Kiek pasikeičia spektaklis?
– Nemažai. Priklauso nuo to, kokį finansavimą gauni. Jei reikia 35 ar 40 tūkst. eurų, o gauni 15 ar 20 tūkst., aišku, kad smarkiai kinta. Galvoji, kaip reikės su kūrėjais atsiskaityti, su kiek minimaliai žmonių gali kurti. Vis tiek svarbus žmogaus etiketas, jo išgyvenimas. Negali sakyti, kad viską skirsim scenografijai, o jūs žiūrėkit. Sudėtinga, nes turim vieną lauką tam finansavimui gauti.
– Kalbam ir apie projektų finansavimą, ir apie stipendijas. Noriu sustoti ties stipendijomis. Ar rašydamas paraišką individualiai stipendijai iškart galvoji, kad bus kita paraiška pastatymui, spektakliui?
– Taip.
– Ar yra buvę, kad gavai finansavimą iš LKT kaip individualus kūrėjas, bet po to idėja spektakliu nevirto?
– Yra, bet ta linija nėra nutrūkusi. Yra pjesė, kuri yra parašyta ir ją pradėjom skaityti, analizuoti su trupe, bet pats truputėlį esu išsigandęs. Ji man per daug intymi, kad norėčiau statyti pats. Norėtųsi rasti žmogų, kuris tą jautros tašką išlaikytų statant šią pjesę. O gal turi praeiti laiko ir galėsiu pats jos imtis
– Apie kurią pjesę kalbi?
– „Žmogus po Dievo mirties“.
– Ką keistum stipendijose ar projektų finansavime LKT konkursuose?
– Organizacijų finansavimą, kad nereikėtų, sukurti spektaklio dar prieš gaunant finansavimą. Nevyrautų sąmata, o tema ir idėja, kūrybinis laukas. Dabartinė paraiška labai uždara. Aišku, galima rašyti, kad bus kuriama laboratoriniu būdu, bet vis tiek reikalinga tiksli sąmata ir kaip naujas kuriamas spektaklis atrodys, kaip jis paveiks auditoriją ir koks bus indėlis visuomenės kūrybiniame lauke. Bet kur tada laboratorija? Norisi tos laisvės. Man atrodo diskutuotina, ar išdalinti finansavimą daugiau kūrėjų (organizacijų) po mažesnes sumas, ar mažiau kūrėjų (organizacijų) po didesnę sumą.
– Kokia tavo pozicija?
– Man atrodo, kad geriau mažiau kūrėjų, bet būtų išdalintas adekvatus finansavimas, leidžiantis kurti kokybiškesnius, aukštesnės meninės vertės kūrinius.
– Įdomu ir keista tavęs klausytis, nes daug dėmesio skiri scenografijai, bet nekalbi apie kūrėjo atlygį. Galėtum skųstis, kad man kaip kūrėjui, režisieriui neskiria užtektinai finansavimo.
– Visada galima tuo skųstis, bet ar tai mums padės? Aišku sudėtinga išgyventi. Norėtųsi, kad išgyvenimui būtų užtektinas atlygis. Bet, manau, tai turi prasidėti ir nuo meno kokybės, nuo to, kad žiūrovas galėtų mokėti didesnę sumą už spektaklį. Nuo pačios kūrybos reikalingumo klausimo. Jei pačiai valstybei, jos žmonėms kūrybinis laukas ir jo vertė nebus svarbi, tai finansavimas sunkiai didės.
– Turi galvoje, kad bilietai į spektaklį per pigūs?
– Labai pigūs – 15, 18 eurų. Čia ir atsiranda vertės klausimas. Pamenu bilietai kainavo 8 eurus ir dar teatrai darydavo ir daro 40 procentų nuolaidą. Negalima daryt nuolaidos. Jos ir yra skausmingas dalykas. Kartais atrodo, kad vadybai taip skausminga neatrodo, bet nuvertinam tai, kas vyksta su kūrėju, jo atlygiu, atiduotu įdirbiu ir jėgomis. Juk jis nevaidina 40 proc. blogiau. Jei darom 40 proc. nuolaidą, tai atkirpkim 40 proc. spektaklio.
– Sutrumpini spektaklį.
– Taip, norėsit visą spektaklį pamatyt, sumokėsit papildomai (juokiasi). Man skausmingai kerta šie dalykai.
– O tau ką nors reiškia gauti LKT finansavimą?
– Taip. Kalbant apie LKT projektų finansavimą – tai reiškia labai daug man ir visai AAT | Artūro Areimos teatro trupei. Kuriame ir gyvuojame kartu, tad kiekvienas skirtas finansavimas yra žingsnis mums pirmyn, žingsnis tobulėti, kurti, eksperimentuoti ir, svarbiausia, pristatyti savo kūrybą tarptautiniuose festivaliuose užsienyje.
Kai rašai projektą, ar stipendiją ir gauni finansavimą, reiškia skiria tau, nori matyti tavo darbą ar suteikia galimybę tau skleistis kaip kūrėjui, nenurašo tavęs. Neduoda, tai reiškia, kad nebenori matyti, arba tai, ką darai nėra aktualu, reikalinga. Kitas dalykas, kai gauni finansavimą, yra atsakomybė. Nėra taip, kad numetė pinigų, o aš sėdėsiu bare ir gersiu alų. Tu juos išnaudoji ir supranti jų vertę. Man yra svarbu ir juos gaunu ne pragyvenimui.
– Nėra buvę, kad gauni stipendiją, kuri iš esmės leidžia pragyventi?
– Karantino metu, bet tai buvo subsidijos. Yra tas momentas, kad padeda išgyventi. Pragyveni tą laiką, bet tuo pačiu tai paskatinimas atlikti darbą. Čia svarbesnis kirtis, kai rašai inscenizaciją ir žinai, kad už ją gauni finansavimą. Tas pats, kai kažkas užsako ir turi atlikti darbą. Neturi būti atmestinas darbas.
– Ar žiūri kontekstą anksčiau finansuotų stipendijų? Atsižvelgi į madas?
– (juokiasi). Ne, ne. Nepataikyčiau į tą bangą niekada.
– Ar rašydamas paraišką stipendijai galvoji, kad idėja įtikins ekspertą, nes kelia klausimą, kuris konceptualiai svarbus visuomenei.
– Ne, šito nesinori naudotis. Kas iš to? Po to teks sėdėti ir rašyt. Kodėl kažką daryt, kas neįdomu? Pyksies su savim. Norisi daryti, kas iš tikrųjų tave asmeniškai liečia.
