Koncertų metu skambėjo austrų ir lietuvių kompozitorių premjeros, kurias atliko „duo ovocutters“ (Sonja Leipold, klavesinas) ir Christophas Hoferis (akordeonas) bei „Twenty Fingrs Duo“ (Lora Kmieliauskaitė, smuikas ir Arnas Kmieliauskas, violončelė).
Ta proga į Lietuvą atvykęs austrų atlikėjų duetas bei kompozitoriai Bruno Stroblis ir Samuele Ferrari pasidalijo mintimis apie bekraštį šiuolaikinės muzikos spektrą bei pristatė kelias nuskambėjusias premjeras.
– Pirmiausia, norėčiau kreiptis į atlikėjus – ne tik klavesino ir akordeono sudėtis, bet ir pavadinimas „duo ovocutters“ yra gana neįprasti. Kaip kilo jūsų dueto idėja?
Christophas Hoferis: Mūsų dueto sudėtis tikrai reta – tokių ansamblių Europoje dar tik du ar trys. Tad 2008 m., kai pradėjome muzikuoti su Sonja, beveik neturėjome repertuaro. Mūsų programoje buvo trys kūriniai, tarp kurių – ir kompozitorės Hope Lee „In the beginning was the end“ (kompozicija buvo atlikta spalio 6 d. koncerto metu – F. D.).
Tuomet pradėjome prašyti įvairių kompozitorių kurti mūsų ansambliui, ir taip repertuaras plėtėsi. Pakankamai sudėtinga rašyti mūsų duetui – instrumentai labai skiriasi garso stiprumu, dinamiškai. Akordeonas turi būti labai atsargus, neužgožti klavesino.
Kalbant apie pavadinimą – iš pradžių buvome Sonja Leipold ir Christophas Hoferis. Vėliau pradėjome ieškoti bendro dueto pavadinimo. Tuo metu grojome vieną kūrinį, kuriam Sonja turėjo panaudoti kiaušinių pjaustyklę. Kadangi jį ruošėme koncertui Italijoje, priminiau Sonjai, kad nepamirštų pasiimti šio neįprasto įrankio.
Tik pagalvokite, jei Italijoje reiktų surasti kiaušinių pjaustyklę – tikrai nežinočiau, kaip itališkai pasiteirauti šio daikto. Bet tai nepasirodė didelė problema – Sonja prisiminė, kad itališkai kiaušinis yra uovo, tad kiaušinio pjaustyklė tikriausiai būtų ovocutter. Taip mūsų duetui ir prigijo toks keistas, net neegzistuojantis žodis. Tai nėra rimtas pavadinimas, bet mes taip pat nesami rimti (juokiasi).
Sonja Leipold: Mūsų dueto logotipas irgi atitinka šį pavadinimą: jame pavaizduoti akordeono mygtukai ir klavesino stygos primena tą aparatą ir apvalias kiaušinio riekeles (juokiasi).
– Paminėjote, kad duete su klavesinu akordeonas turi būti pakankamai atsargus. Papasakokite daugiau apie savo instrumentus, kuriuos ne taip ir dažnai sutiktume įvairiuose muzikos ansambliuose.
S. L.: Dažnai sakoma, kad klavesinas yra labai trapus instrumentas. Žinoma, palyginus su fortepijonu – klavesino stygos daug plonesnės, mažiau įtemptos, trapesnės. Tačiau žinant, kaip prižiūrėti ir tinkamai elgtis su instrumentu, nekyla jokių problemų.
Išties, klavesinas ir moderni muzika nėra toks retas derinys. Daugelis klavesiną sieja su senąja muzika, tačiau jis vėl atgimė XX a. Didžiąją dalį mano repertuaro sudaro XX-XXI a. kompozitorių kūryba. Tarp klavesinininkų nusistovėjusi praktika bendradarbiauti su kūrėjais bei sulaukti naujų opusų. Paminėčiau ir praeito amžiaus puikią klavesinininkę, kompozitorę Wandą Landowską.
Ch. H.: Akordeonas, lyginant su kitais instrumentais, labai jaunas. Jis buvo sukonstruotas 1829 m., o koncertinis akordeonas skaičiuoja tik savo 50–60-uosius metus. Tad kompozitoriai dažnai nežino šio instrumento galimybių.
Kai kada kūrėjai turi nuojautą, kas instrumentui tinka, o kas ne. Dažniausiai, pamatęs partitūrą, suprantu, kad kompozitorius pateikė labai įdomias, tačiau neįgyvendinamas idėjas. Todėl man visada įdomu kartu su kompozitoriais dalyvauti kūrybos procese, ieškoti ir atrasti, ką įmanoma sugroti akordeonu, kokios jo galimybės.
S. L.: Dirbame su kūrėjais iš daugelio šalių, turinčiais skirtingus filosofinius, estetinius požiūrius ir sampratas. Man visada labai įdomu dirbti su kūrėjais, kurie turi unikalių idėjų ir bando atrasti kažką naujo.
Kompozitoriai visada turi labai daug gerų idėjų. Grodami šiuolaikinę muziką esame privilegijuoti, nes galime klausti, kalbėtis su kūrėjais. Atlikdama senąją muziką labai norėčiau pasiteirauti kompozitoriaus, ką jis pasiūlytų, kaip jis girdi tam tikrą vietą ir pan.
– Kalbant apie bendradarbiavimą su kompozitoriais – šių metų koncertų cikle „ISCM Avant-Garde 100“ tarp premjerinių kūrinių skambėjo Bruno Stroblio „Cuttings for ovocutters“. Su B. Strobliu esate bendradarbiavę jau daug kartų, be to, grojate ir jo ansamblyje „NeuRaum“. Įdomu tai, kad minėtame kūrinyje yra jūsų ansamblio pavadinimas.
S. L.: Taip, su kompozitoriui B. Strobliu esame pažįstami jau kurį laiką. Mes iš to paties Austrijos regiono – Karintijos. Ten jis organizuodavo koncertus, kurių metu atradau ypatingą ryšį su moderniąja muzika.
B. Stroblis mėgsta eksperimentuoti – tas man labai patinka. Jo pjesė „Cuttings for ovocutters“ kelia iššūkių technikos, ritmo atžvilgiu. Kompozicijoje nemažai naudojamas instrumento vidus, yra tiek griežtai notuotų, tiek improvizacinio pobūdžio dalių. Neabejoju, kad „Cuttings for ovocutters“ atliksime dar daug kartų.
– Ką apie „Cuttings for ovocutters“ pridurtų pats kompozitorius?
Bruno Stroblis: Su Sonja ir Christophu esame draugai ilgą laiką – jie nuostabūs, o aš labai mėgstu kurti geriems atlikėjams. Tad parašiau jiems „Cuttings or ovocutters“. Kūrinio pavadinimas, tema yra tarsi pokštas. Juk kartais sugalvoti kūriniui pavadinimą yra sudėtingiau nei sukurti pačią kompoziciją (juokiasi).
Tai yra gana greito tempo kūrinys, turintis tam tikrus muzikinę medžiagą skaidančius epizodus, periodiškai pasikartojančius, mažiau ar daugiau intensyvius motyvus. Būtent tokius pasikartojimus – aktyvi veikla, poilsis ir t.t. – galime pastebėti ir sportuodami. Aš bent vieną ar kelis kartus per savaitę lankausi sporto klube ir pamaniau, kad šis kūrinys atitinka sporto klubo įvaizdį.
– Labai džiugu, kad į Lietuvą atvyko ir italų kilmės kompozitorius Samuele Ferrari, šiuo metu studijuojantis „Mozarteum“ universitete. Jūsų muzika jau buvo atlika festivalyje „Neue Musik in St.Ruprecht“ Vienoje, be to, bendradarbiavote su tokiais ansambliais kaip „Names“ („New Arts and Music Ensemble Salzburg“). Kokia jūsų patirtis, rašant premjerą šiam koncertų ciklui?
Samuele Ferrari: Gavęs S. Leipold kvietimą sukurti kompoziciją šiems koncertų ciklams, labai apsidžiaugiau. Dabar jaučiuosi kiek siurrealiai, nes tai pirmasis kartas, kai atvykstu į kitą šalį pasiklausyti savo atliekamos muzikos. Praeitais metais gana intensyviai ieškojau, kas ir kur galėtų atlikti mano kūrinius, tačiau nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai.
– Papasakokite apie savo kompoziciją „Amuïr“, skirtą smuikui, violončelei, akordeonui ir klavesinui.
S. F.: Kompozicijos pavadinimas „Amuïr“ yra prancūzų kalbos žodis, turintis skirtingas reikšmes. Aš susitelkiau į vieną, kuri reiškia nutilti, išnykti, garso nebuvimą, tapsmą nebyliu. Mėgstu dirbti su garso spalva bei nežymiai besikeičiančiomis tekstūromis, kurios yra labai trapios.
Šis kūrinys, kaip ir visi mano paskutinieji, reikalauja iš atlikėjų itin tylios dinamikos. Muzikantai privalo stebėti, kokiu garsumu gali groti, girdėti save bei kitus. Kompozicijos idėja apima šių keturių instrumentų bendrą garsinį susiliejimą.
Garsinį balansą sutrikdyti atakomis bando klavesinas – vidurinėje kūrinio dalyje jis groja su „EBows“ (elektroniniai prietaisai, naudojami groti styginiais instrumentais – F. D.): jie skirti klavesino apjungimui su kitais instrumentais, suliejimui su styginių garsais. Didžiausias iššūkis man buvo užrašyti, parengti partitūrą, nes laiko periodai, sudalinti taktais, vis mažėja, kol tai tampa viena sekunde.
– O kokių iššūkių kilo atlikėjams?
S. L. : Dar namuose grodama „Amuïr“ svarsčiau, ar tikrai mums pavyks surepetuoti šį kūrinį per tokį trumpą laiką. Tačiau, kai repeticijos metu susitikome su „Twenty Fingers Duo“, viskas tapo aišku. Jie fantastiški atlikėjai.
Ch. H.: Tai labai gerai sukomponuotas, ilgesnės trukmės kūrinys, kurį norint gerai atlikti reikia tarpusavio susiklausymo. Mėgavausi grodamas šį kūrinį, klausiausi mūsų visų bendro skambesio, garsinės spalvos.
– Mūsų pokalbio pabaigai norėčiau grįžti prie šių metų „ISCM Avant-garde 100“ temos. Ką jums byloja žodis (trans)avangardas?
S. J.: Avangardas gali būti suprantamas kaip istorinis terminas arba kaip visiškai naujas, autentiškas, eksperimentinis kūrybos ar atlikimo būdas. Tai atviro pobūdžio pavadinimas, neturintis fiksuotos idėjos – skirtinguose kontekstuose jis gali įgyti skirtingą reikšmę.
B. S.: Nuo 2000 m. muzikos pasaulyje vyrauja personalizuoti stiliai. Manau, kad vienintelis postmodernaus meno kelias yra dirbti su tuo, kas jau buvo sukurta. Šiuolaikinę muziką aš suprantu kaip darbą su pastarųjų 20–30 metų galimybėmis.
S. F.: Šiais laikais kiekvieno kompozitoriaus stilius yra unikalus. Mūsų fakultete yra apie 30 studentų ir galėčiau teigti, kad turime 30 skirtingų muzikos tipų. Kartais muzikinė kalba panaši, o kartais visai negimininga. Šiais laikais muzikos spektras yra bekraštis.
