„Eimuntas Nekrošius savo kūryboje nesiekė aktualumo, tačiau jo spektakliai kaip reta aktualūs. Kadaise jis yra pasakęs: „Neieškau nieko naujo. Viskas, ko ieškau – tai žmogiškumo ir šilumos šaltoje ir rūščioje medžiagoje“. Būtent tuo šiądien Nekrošiaus teatras įgauna neįkainojamą vertę. Ir kaip Atlantida grimzta į nebūtį su kiekvienu išnykstančiu režisieriaus darbu...“, – sako Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga.
W. Gombrowicziaus „Tuoktuvės“ – vienas reikšmingiausių XX a. lenkų dramaturgijos kūrinių. Ši pjesė ne tik laužė romantinės tradicijos kanonus, bet ir skatino teatro kalbos kaitą. Skirtingų kartų režisieriams „Tuoktuvių“ perkėlimas į sceną tampa iššūkiu, o geriausios interpretacijos įrašytos į šiuolaikinio Lenkijos teatro istoriją. Kur senosios pasaulio tvarkos griuvėsiuose ieškoti naujos pradžios? Su kuo susiduriame gyvenime: su kitais žmonėmis ar su savo pačių paveikslu? Ar mūsų pasaulis savaime kuriasi tarp mūsų? Ir jeigu taip, tai iš kur „šitiek triukšmo“, kai esame su kitais? Į šiuos esminius W. Gombrowicziaus kūrybos klausimus E.Nekrošius „Tuoktuvių“ pastatyme ieško atsakymų savaip, nevengdamas humoro, prisodrindamas spektaklio įvaizdžius savo paties jaunystės prisiminimais ir dramatiškomis „artėjančio horizonto“ nuojautomis...
Pasak žinomo lenkų teatro kritiko Łukaszo Drewniako, – „Erdvė Nekrošiaus „Tuoktuvėse“ – tai vandens lakštas, kuris tarsi veidrodžiai atspindi žmones. Sujudintas jis ima raibuliuoti, mirksėti, padaugėja atspindžių. Laiko jūra, praeities vandenynas, negyvi mirties vandenys yra trimatis veidrodis, į kurį Henrikas pateko sapne...“
Lapkričio 24 d. 11 val. Jaunimo teatre per susitikimą su žiūrovais savo prisiminimais ir įžvalgomis apie darbą su E. Nekrošiumi dalinsis Varšuvos nacionalinio teatro aktoriai, sukūrę vaidmenis režisieriaus pastatymuose „Vėlinės“, pagal Adomo Mickevičiaus poemą, ir „Tuoktuvės“. Pokalbį moderuos ilgus metus Nekrošiaus teatrą tyrinėjantis Ł. Drewniakas.
E. Nekrošiaus atminimui skirtų renginių Jaunimo teatre ciklą spalio 31 dieną pradės prieš režisieriaus spektaklį „Cinkas“ atidaroma unikali paroda „Nematytas Nekrošius“, kurią parengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus skyrius „Meno fortas“. Pirmą kartą ji buvo surengta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje 2022 metais. Parodoje eksponuojamos E. Nekrošiaus gyvenimo ir kūrybos bendražygės Nadeždos Gultiajevos fotografijos. Parodos architektas – Marius Nekrošius; kuratorius – Audrius Jankauskas. Paroda teatro fojė veiks iki lapkričio 26 d.
Parodos kūrėjai siekė atskleisti kitokį Eimuntą Nekrošių nei jį pažinojo daugelis. Sukurtos legendos apie režisieriaus niūrų būdą, reiklumą sau, artistams, kolegoms, visiems, kas būdavo aplink. Dažnai tas profesinis reiklumas, susikaupimas keldavo baimę, įtampą. Bet tie, kas dirbo ar buvo su Eimuntu ilgesnį laiką, matė ir visai kitą šio kūrėjo, žmogaus pusę.
Režisierius pasižymėjo subtiliu humoro jausmu, fantazuodavo įvairiausiomis temomis. Nekrošius sugebėdavo atsijoti, kas nereikšminga, ir įkvėpti kitam tikėjimo savo jėgomis. N. Gultiajevos fotografijose – tos gyvenimo ir kūrybos akimirkos, kuriose Nekrošius – nematytas, paprastas, keistas, šmaikštus. Vienas ar apsuptas gamtos, jam artimų žmonių. Ši paroda – tai jos kūrėjų atminties kelionė per susitikimus, darbus ir buvimą kartu su Eimuntu Nekrošiumi.
Jaunimo teatras tapo pirmaisiais režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybiniais namais. Čia 1977-aisiais jis debiutavo spektakliu „Medaus skonis“. Vėliau sukūrė spektaklius „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“, „Nosis“. Jie įtvirtino „Nekrošiaus teatro“ fenomeną ir pakeitė teatro pasaulį.
Lapkričio 4 d. bus rodoma A. Liugos režisuota dokumentinė esė „Eimuntas Nekrošius – pradžia“. Tai – ano laiko teatro refleksija, sukurta pasitelkus spektaklių nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Įsižiūrėjus į fotografų Stanislovo Kairio, Audriaus Zavadskio ir operatorius Donato Buklio užfiksuotus vaizdus galima juose atrasti Nekrošiaus spektaklių „prarasto laiko“ akimirksnius. Anas, jaunystės laiko, teatras atrodė tikresnis už supančią tikrovę. Utopiška pastanga – atgaivinti tuos akimirksnius...
Jaunimo teatras per Eimuntui Nekrošiui atminti skirtus renginius kviečia ne tik prisiminti prieš penkerius metus Anapilin išėjusio vieno iškiliausių mūsų laikų menininkų kūrybą, bet taip pat pamąstyti apie tai, ką ji šiądien byloja mums.
