Nepamirštami legendinių lietuvių aktorių – Nelės Savičenko, Jūratės Onaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus, Valentino Masalskio – sukurti veikėjai ir įsimintinos istorijos specialiuosiuose seansuose Lietuvos didžiuosiuose miestuose; Kanų, Venecijos ir kituose pagrindiniuose kino festivaliuose pristatyti ir įvertinti Sakartvelo režisierių moterų filmai, atskleidžiantys savitą gruzinų kino kultūrą – festivalio lankytojų laukia neeilinė pažintis su kino istorija.
„Įsimintinus kino istorijos puslapius verčiantį diptiką padiktavo būtinybė reflektuoti savo kino istoriją ir apžvelgti platesnį laikmečio kontekstą. Prieštaringai vertinamas istorinis laikotarpis sovietinėje tikrovėje pateikė kūrybinius suvaržymus ir laiką pralenkusių, nuostabą ir pagarbą kūrybinėms ambicijoms keliančių kino pavyzdžių. Šiandien jie atspindi daugiasluoksnius istorinių aplinkybių nulemtus kūrybinius procesus ir įrodo, kad kiekvienas laikmetis nusipelno įdėmaus ir įvairiapusiško žvilgsnio“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Nepamirštami serialai
Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“, kiekvienais metais aktualizuojanti lietuvių kino istoriją ir jos dialogą su mūsų kino dabartimi, kvies prisiminti įsimintinas serialų istorijas ir apmąstyti, kodėl stipriausi lietuvių režisieriai sovietmečiu sukūrė geriausius serialus pagal pasaulinės literatūros kūrinius.
Režisieriaus Arūno Žebriūno televizijos serialas „Turtuolis, vargšas“ (1984) pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Irwino Shaw romaną ir jo pirmoji dalis „Šeima“ ne tik praveria langą į Vakarų pasaulį, bet ir žavi Nelės Savičenko aktoriniu debiutu bei Jūratės Onaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus sukurtais veikėjais. Serialas pristatė talentingų aktorių ir operatorių darbą plačiajai visuomenei bei paklojo pamatus profesionaliajai serialo žanro tradicijai lietuvių kine.
Gražina Arlickaitė atkreipia dėmesį, kad sovietinei cenzūrai buvo priimtini kairiųjų pažiūrų užsienio rašytojai, kritikuojantys „supuvusį“ kapitalistinį Vakarų pasaulį, tačiau „Turtuolis, vargšas“ tapo sėkminga išimtimi tarp sovietinėje erdvėje įprastų ideologiškai „teisingų“ ekranizacijų. Remdamasis stipria I. Shaw pasakojimo dramaturgija, A. Žebriūnas vaizduodamas emigrantų gyvenimą Amerikoje susitelkė į amžinųjų klausimų gelmę ir laikui nepavaldžią šeimos griūties temą. Dokumentiniai kadrai, fiksuojantys tuometinį gyvenimą Amerikoje, suteikė filmui gyvybės ir autentikos bei leido išvengti cenzūros, mėgusios tiesmukai brėžti niūrias gyvenimo užsienyje perspektyvas.
Kino kritikė Neringa Kažukauskaitė pabrėžia, serialo „Turtuolis, vargšas“ išliekamosios vertės kontūras leidžia su ramiu susidomėjimu žiūrėti jį ir šiandien. Pasak jos, tai vienas geriausių lietuviškų televizijos filmų, kuris spalvingai ir patraukliai, bet išsaugodamas žanrui būdingą tradicinį psichologinį pasakojimą, perteikia dramatišką ir įdomią Džordachų šeimos istorija. Serialas įsimena puikiais aktorių darbai, – net epizodiniai vaidmenys ilgam įstringa į atmintį, – iš kurių norėtųsi išskirti N. Savičenkos debiutą kine ir L. Laucevičiaus sukurtą tiesiog sukrečiantį Akselio Džordacho veikėją – žmogų be galo mylintį savo šeimą, bet nebeturintį jėgų už ją kovoti. Nors ir sukurtas laikais, kai buvo privaloma „kritiškai“ rodyti „supuvusį kapitalistinį pasaulį“, filmas išvengė grubaus idėjinio schematiškumo, o kiekvienos serijos pradžioje rodoma dokumentinė JAV kronika tik pagyvina filmo stilistiką.
Atsisveikinant su Grigorijumi Kanovičiumi
„Atviros Lietuvos kino istorijos“ programą papildys režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, vita“ (1969). Vaidybinė juosta pagal vieną įdomiausių lietuviškų scenarijų, sukurtą Grigorijaus Kanovičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus, kvies pagerbti šių metų pradžioje iškeliavusį žydų kilmės lietuvių rašytoją, scenaristą ir vertėją.
Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto G. Kanovičius literatūra suteikė istorijai žmogiškąjį matmenį ir atskleidė Lietuvos bei Rytų Europos žydiškojo pasaulio turtingumą, o scenarijus filmui „Ave, vita“ atskleidė jo gebėjimą kurti modernią kino pasakojimo struktūrą.
Sovietinio kino archyvas: išskirtinė kino kultūros retenybė
Festivalio rengėjai atvers ir kitą svarbų kino kultūros klodą – ilgus metus sovietinio kino sklaidos institucijoje kauptą paveldą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ši kino sklaidos įstaiga buvo pavadinta „Lietuvos kinu“, o jo archyvuose liko ir sovietmečiu sukurti Lietuvos kino studijos filmai ir galybė Lietuvos kino teatruose rodytų, skirtingų tuometinių respublikų kino studijose sukurtų filmų bei cenzūros paženklintų garsių užsienio režisierių kūrinių.
Kartu su lietuviškosios filmotekos idėjos iniciatore, kino kritike Živile Pipinyte „Lietuvos kino“ archyvą peržiūrėjusi kino kritikė N. Kažukauskaitė pabrėžia, kad retai posovietinei šaliai pavyko išsaugoti tokį turtingą archyvą, todėl jis atskleidžia ne tik įvairialypę sovietinio ir ne tik kino praeitį, bet ir kino paveldo trapumą bei pažeidžiamumą. Kino kritikė neatsitiktinai pamini Gruzijos kiną – didžiąją jo dalį sunaikino gaisras, o galbūt vienintelės išlikusios filmų kopijos saugomos mūsų archyve. Šalia jų nugulė ir sudėtingą likimą patyrusio Vidurinės Azijos regionui priklausiusių posovietinių šalių kino fragmentai, jau nebeveikiančių kino studijų juostos. Taip pat saugoma daug Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, buvusioje Čekoslovakijoje, VDR, Jugoslavijoje pagamintų filmų.
„Archyvas stebina neįtikėtina tematine ir stilistine įvairove. Jį galima tyrinėti įvairiais skerspjūviais ir parašyti ne vieną tiriamąjį darbą. Lietuvių kino istorijai šis archyvas svarbus ir nacionaliniu požiūriu – jame saugomos ir kitose šalyse sukurtos juostos, kuriose figūruoja lietuvių aktoriai, operatoriai, kompozitoriai. Tai praplečia lietuvių kino suvokimą tuometiniame kontekste“, – pasakoja N. Kažukauskaitė.
Sovietinis Sakartvelo režisierių moterų kinas: autentika ir tarptautinis pripažinimas
Padedami Ž. Pipinytės ir N. Kažukauskaitės, festivalio rengėjai G. Arlickaitės iniciatyva sudarė programą, pristatančią tai, kas jame ir šiandien turi išliekamąją vertę – sovietmečiu kūrusių Sakartvelo moterų režisierių filmus, sulaukusius didžiulio pasisekimo savo šalyje ir pelniusius tarptautinį įvertinimą pagrindiniuose kino festivaliuose.
Programoje išsirikiavo „Cinema“ (rež. Liana Eliava, 1977), pristatytas Venecijos, Melburno, Salonikų ir Vienos tarptautiniuose kino festivaliuose, „Diena, ilgesnė už naktį“ (Lana Gogoberidzė, 1983), pristatyta Kanų konkursinėje programoje – 1992 m. režisierės filmas „Pečioros valsas“ pelnė Auksinį liūtą Venecijos kino festivalyje – ir „Robinzonada arba mano senelis anglas“ (Nana Džordžadzė, 1987), Kanų kino festivalyje pelniusi „Auksinės kameros“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią debiutinį filmą.
Neringa Kažukauskaitė atkreipia dėmesį, kad programa pristatys labai svarbią paveldo dalį, atskleidžiančią savitą gruzinų kino kultūrą. Pasak kino kritikės, pastaruoju metu dažnai pabrėžiamas moterų vaidmuo kine, bet atvėrus minimą archyvą paaiškėjo, kad ir tuo metu buvo nuosekliai kuriančių moterų. Sakartvelo režisierių kūryba pasižymėjo savita intonacija, švelniu ir subtiliu, gruzinams būdingu humoro jausmu, dėmesiu paprastam žmogui, gyvenančiam absurdiškoje sovietinėje tikrovėje, ir turtingomis metaforomis – pasakojimai apie įprastą kasdienybę apmąstydavo universalias temas.
Gražinos Arlickaitės teigimu, sovietinio laikotarpio Sakartvelo kinas – išskirtinis reiškinys sąjunginių kino studijų kontekste. Jis turėjo ryškiausią balsą, pasižymėjo autentiška menine raiška ir kalbėjo sakartveliečiams aktualiomis temomis, bet pelnė didžiausią tarptautinį populiarumą ir ankstyvą pripažinimą, o aktyviai kuriančios režisierės moterys atskleidė skirtį tarp tuometinio Sakartvelo ir Lietuvos kino peizažų.
„Įdomu tai, kad tuo metu Lietuvos kino studijoje ilgametražių vaidybinių filmų nekūrė nė viena kino režisierė. Turėjome keletą dokumentininkių, bet moterys mūsų kine atsirado vėliau, o tuo metu, kaip skelbė legendinio Vytauto Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, pasaulis priklausė vyrams. Trijų talentingų režisierių filmus pristatanti programa atskleis ryškų ir spalvingą sovietmečiu kūrusių moterų pasaulį, kuriame autentiškas kultūrinis koloritas atveria gerokai platesnius kontekstus“, – į kino istorijai skirtus seansus kviečia „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė.
Programos „Atvira Lietuvos kino istorija“ partneris – Lietuvos kino centras. Serialo „Turtuolis, vargšas“ pirmoji dalis „Šeima“ ir filmas „Ave, vita“ bus rodomi Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius), Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Klaipėda).
„Turtuolis, vargšas“ seansus Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius) pristatys aktorė Nelė Savičenko, Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas) – aktorė Jūratė Onaitytė, Klaipėdoje – režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.
