Ar galime kaip nors pakeisti esamą padėtį? Atrodytų, kad viskas lyg ir paprasta: teisių turėtojai, pavyzdžiui, meno kūrėjai, autoriai, turėtų pasirūpinti savo teisių apsauga. Be abejo, tai ir valstybės rūpestis.
Kūrėjų bėdos įsišaknijo iš esmės dėl to, kad teisių turėtojams neatrodo būtina aktyviai ginti savo nuosavybę, o atsakingos institucijos išmoko tiesiog blokuoti piratinius tinklalapius. Vis dėlto anksčiau ar vėliau turėsime sugrįžti ir prie tradicinių teisių gynimo būdų. Spaudoje daug kartų buvo rašyta, kad kino teatruose dar nepasirodžius naujiems filmams nelegaliose platformose jau būdavo pasiekiami nupiratauti filmai iš legalių užsienio platformų. Naujausi pavyzdžiai – 2023 m. filmai „Mėgintuvėlių karta“ ir „Stebuklingoji boružėlė ir juodasis katinas“.
Iš tiesų Lietuvoje jau kurį laiką veikia kelios piratų grupės, turinčios po kelis ar keliolika tinklalapių. Jų veiklos iki šiol niekas nesustabdo. Netrikdomi veikia visi didžiausi piratiniai tinklalapiai, neinicijuojami ir platesnės apimties tyrimai.
Realiai kiekviena piratų grupė veikia kaip atskira komanda, specialiai suburta tam, kad uždirbtų pinigus. Piratų išradingumas yra neribotas – jie net yra susikūrę savo mokėjimo sistemas, gauna pinigų už reklamų skydelių paspaudimus ar reklamų video peržiūras. Tereikia sukelti savo failus ir nelegaliose platformose jau „sukasi“ skydeliai ar klipai. Ir tokių platformų begalė, tad piratų galimybės pasipelnyti yra beribės.
Be to, kai kurios svetainės gali būti pasiekiamos įvairiais būdais: jos gali turėti keletą domenų ar keletą IP adresų. Susidaro įspūdis, kad piratai išnaudoja gana pažangius metodus, nors tai ir nėra tiesa.
Deja, net ir turėdama įstatyminius aktus, kurie draudžia gauti pajamų už nelegalų turinį per šalies finansines institucijas Lietuva piratų niekaip nesustabdo. Priežastis paprasta – teisių turėtojai nesikreipia į įgaliotą veikti instituciją, tai yra į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją (LRTK). Vadinasi, piratavimas ir toliau sėkmingai gyvuoja.
Vis dėlto jau laikas suvokti, kad piratai nėra šiaip sau nuotykių ieškantys veikėjai. Tai yra gerai organizuotas šešėlinis verslas, tiesiogiai kenkiantis teisių turėtojams.
Apmaudu, bet piratinių tinklalapių lankomumas vis dar ženkliai didesnis negu legalių platformų, o jų uždirbamos pajamos prilygsta ar pralenkia legalių kūrėjų uždarbį. Pirataujantys veikėjai investuoja keliasdešimt tūkstančių eurų į savo biznio plėtrą: kelia serverius į saugesnę aplinką ar į kitas valstybes. Vieni renkasi Rusiją, kiti patraukia į Vidurinės Azijos šalis ar net liberalesnės ES narės, pvz. – Švediją. Pagrindinis piratų arkliukas – naujausi filmai, kurie pateikiami dar prieš oficialias jų premjeras. Atrodytų neįtikėtina, bet jie jau iš anksto būna įgarsinti lietuviškai. Tad verslas sukasi agresyviai.
Piratavimo mastą rodo ir tiesioginių transliacijų platformų skaičius. Lietuvos rinkai skirtų platformų skaičius per pastaruosius penketą metų svyruoja tarp 50 ir 70. Vartotojams pasiekiami ir globalūs tinklalapiai, kurių yra begalės. Pavyzdžiui, YouTube platformoje šiuo metu su lietuviškais filmais ir serialais veikia maždaug 25 kanalai, kuriuose laisvai platinami lietuviški serialai ir filmai, o peržiūrų skaičius kai kuriuose kanaluose viršija milijoną.
Kas gi Lietuvoje kovoja prieš šį gerai organizuotą verslą? Aišku, tuo turėtų užsiimti teisių turėtojai ar jų įgalioti atstovai, tarkime intelektinės nuosavybės teises atstovaujančios asociacijos ar filmų kūrėjai. Tačiau kai kūrėjai tokiai paskirčiai neskiria lėšų ir procesai klimpsta.
Į valstybės įgaliotą instituciją (LRTK komisiją) kūrėjai vengia kreiptis, o toks jų pasyvumas taip pat prisideda prie piratavimo apimčių didėjimo. Akivaizdu, kad kovai prieš piratavimą stinga meno kūrėjų aktyvumo, nuoseklios strategijos ir atkaklumo.
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą piratavimas turėtų būti gujamas iš mūsų visuomenės kaip reiškinys. Tai turėtų apimti ir pervedimų blokavimą piratinių tinklalapių valdytojams, civilinius ieškinius, administracinius, baudžiamuosius procesus ar tinklalapių blokavimą.
Blokavimas turėtų būti suprantamas ne kaip galutinis proceso rezultatas, o kaip aiškiai deklaruojama valstybės pozicija, kuri yra labai svarbi. Daugelis teisių turėtojų kol kas gana naiviai įsivaizduoja, kad blokavus tinklalapį, kova baigta. Tačiau piratai tiesiog įsigyja naują domeną, kitą IP adresą ir vėl atgimsta.
Pažangioje visuomenėje turėtų būti madinga žiūrėti legalių platformų kūrinius. Taip formuotųsi nauji įpročiai, jie būtų perduodami jaunesnėms kartoms ir ugdomas visuomenės sąmoningumas. Apie tokias pažangos vizijas turėtų kalbėti teisių turėtojai ir jų atstovai, ką ir deklaruoja valstybinės institucijos, pavyzdžiui Kultūros ministerija, teisėtvarkos institucijos ir LRTK.
Pabaigai dozė pozityvumo. Ne vieno filmo teisių gynimo praktika įrodė, kad investavus į gynimą, kūrėjai surinko daugiau pajamų ir gynimo procesas atsipirko. Tad tikrai įmanoma nelegalus kontroliuoti ir valdyti.
