Eleną įkūnijusi aktorė, šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė sako, kad filme šokis padėjo skleistis ne tik jos herojei, bet ir jos mylimajam Dovydui bei judviejų santykiui.
„Iššūkiai, su kuriais filme susiduria šie santykius bandantys kurti žmonės, didžiąja dalimi yra susiję su kūnu. O šokis neatsiejamas nuo kūno ir filme atsitinka paradoksas – jų bendro šokio scenose veikėjams kartu judant, skleidžiasi labai daug jų kūniškumo, intymaus artumo. Tuo tarpu intymiose scenose, kur, regis, kūniškumas turėtų veikti lygiai taip pat, jis nebeveikia. Tad šokis čia atlieka intymumo vaidmenį, sukuria tų dviejų žmonių chemiją – jiems gera kartu, nors ir ne viskas iki galo faina“, – svarsto G. Grinevičiūtė.
Režisierė Marija Kavtaradze sako nuo pat pradžių žinojusi, kad pagrindinė veikėja bus šokėja, o šokis atliks svarbų vaidmenį: „Žinojau, kad Elena bus šokėja ir man tai padėjo sukurti visą istoriją. Šokis yra jos vieta, jos pasaulis, jos žodžiai. Ji ne visuomet supranta ar žodžiais išreiškia tai, ką jaučia – tam, kad galėtų mąstyti, suprasti save, ji turi judėti.“
Choreografiją filmui „Tu man nieko neprimeni“ kūrė švedų choreografė Anna Vnuk, dirbusi ir puikiai lietuviams žinomame filme „Saulės kultas“ („Midsommar“). „Šokis filme labai alsuojantis, kvėpuojantis ir natūraliai išplaukęs iš kūrybinio proceso. Filme taip pat yra daug vietų, kur choreografija gimė iš mano pačios improvizacijų – daug judesio kilo iš paprasčiausios veikėjų buities. Ir tai gerai atspindi Elenos polinkį savo emocijas išreikšti ne per kalbą, o per kūną. Kai ko ji galbūt neišsako, bet šokio scenose žiūrovas turi galimybę prie jos labiau priartėti“, – atskleidžia G. Grinevičiūtė.
Eleną įkūnijusią Gretą Grinevičiūtę režisierė keliuose spektakliuose įsiminė dar prieš rašydama filmo scenarijų: „Nuolat stengiuosi sekti, kas vyksta teatre, ir šokis man yra vienas įdomiausių ir ryškiausių scenos menų. Viename spektaklių pamačiau Gretą ir vėliau, jau turėdama pirminį scenarijų, pasiūliau jai susitikti – o tada pamačiau, kad daugiau Elenos ieškoti nebereikia.“
„Marija man atsiuntė paskaityti vieną pirmųjų scenarijaus versijų. Tuo metu šokau Portugalijoje, kažkur važiavome ir aš automobilyje scenarijų perskaičiau vienu prisėdimu. Man buvo be galo įdomu – ir graudinausi, ir verkiau, ir labai artimai išgyvenau visą Elenos ir Dovydo istoriją. Marijai iškart pasakiau: „Gerai, susitinkame pasikalbėti apie filmą“, – pasakoja G. Grinevičiūtė.
Netiesa, kad šokėjai yra paprasta vaidinti šokėją, sako G. Grinevičiūtė: „Tai nėra šokio filmas, o vien tai, kad esu šokėja ir turiu šokėjos patirties tikrai nereiškia, kad man buvo lengviau. Vaidmens kūrimas buvo ilgas ir sudėtingas procesas, skaičiau daug psichologinės literatūros, atidžiai stebėjau aplinką, dar labiau gilinausi į įvairius santykių modelius. Su Marija ir Kęstu (Dovydą įkūnijusiu aktoriumi Kęstučiu Cicėnu) besiruošdami filmui net žaisdavome žaidimą pagal knygą „Penkios meilės kalbos“ – mėginome fantazuoti, kokios yra Elenos ir kokios – Dovydo meilės kalbos.“
„Tam tikra prasme, filme ir Elena, ir Dovydas kiekvienas kalba savo vizualine kalba: ji šoka kūnu, o jis – gestais. Jomis kalbėdami, jie jaučiasi saugesni nei kalbėdami lietuvių kalbos žodžiais. Ir labai daug lieka nepasakyta“, – svarsto M. Kavtaradze.
Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.
„Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika), „Love and Anarchy“ (Helsinkis, Suomija), Batumio (Sakartvelas), Atėnų (Graikija), Hamburgo (Vokietija), Ciuricho (Šveicarija), BFI Londono ir kitus kino festivalius. Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.
Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.
Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.
Apie „M–Films“
2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis“. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.
